Apgynusi verslo ekonomikos magistro laipsnį Vilniaus universitete, Eglė iki šiol dirba rinkodaros specialiste. Jau metus auginanti pirmagimį, jauna moteris planuoja tęsti solinę atlikėjos veiklą. 

– Neseniai žiniasklaida pranešė, jog grupė „4 Roses“ pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir narių sudėtį. Kodėl nusprendei pasitraukti iš merginų grupės?

– Na, jei taip atsitiko, vadinasi, taip ir turėjo nutikti. Visgi ne aš nusprendžiau pasitraukti, tiesiog merginos nusprendė sukurti naują grupę – jos pakeitė pavadinimą ir liko trise. Žinoma, buvo interesų konfliktas: jos matė situaciją vienaip, aš – kitaip, todėl šiandien mūsų keliai išsiskyrę. Tačiau aš niekada nesakiau, jog palieku grupę – šiuo atveju joms buvo priimtiniau dirbti trise. Grupės „4 Roses“ nebeliko.

Puiku, kai sekasi karjera, tačiau manau, jog vienintelis tikrą išliekamąją vertę turintis dalykas yra šeima.

Dalyvavimas grupės veikloje man suteikė nemažai sceninės patirties, leido tiesiogiai pažinti pramogų pasaulį, kuriame, kaip ir visur kitur, viskas yra labai laikina. Tą dar labiau suvokiau sukūrusi šeimą, gimus sūnui: pasikeitė mano siekiai, prioritetai. Aiškiai supratau, ko noriu ir ko nebenoriu. Vertindama šią patirtį, jaučiu daug teigiamų emocijų. Per šį laikotarpį sutikau labai daug įdomių žmonių, praleidau gerą laiką su grupės merginomis.

Kiekvienas potyris gyvenime suteikia pamoką, postūmį siekti ko nors naujo. Dabar stengsiuosi labiau susikoncentruoti į save, į kūrybą – ko negalėjau visavertiškai daryti būdama grupės sudėtyje. Vienas etapas baigėsi, kitas prasideda – tikiuosi, kad jis bus sėkmingas.

– Kada į tavo gyvenimą atėjo muzika?

– Muzika į mano gyvenimą atėjo, kai buvau trejų. Lankiau muzikos mokyklą, paauglystėje taip pat stengiausi dalyvauti veikloje, susijusioje su muzika. Atvykusi studijuoti į Vilnių, tęsiau šias paieškas: bendradarbiavau su Dileta Meškaite-Kiseliene, Natalija Bunke, po to atsirado „4 Roses“.

Šiuo metu dirbu ties savo soliniu projektu. Nors nežinau, kas seks po to, stengiuosi vis labiau įsitraukti į solinę veiklą. Labai nemėgstu kalbėti, kol dar nėra rezultato, tačiau turiu daug užmojų, ir, tikiuosi, netrukus juos bus galima išvysti.

– Pernai susilaukei sūnaus Kristupo. Kaip per šiuos metus pasikeitė tavo gyvenimas?

– Dažnai pagalvoju, jog gyvenu lyg sapne, lygindama gyvenimą prieš gimdymą, ir po. Viskas labai pasikeitė – tiek kasdienė veikla, tiek miego režimas. Dabar gyvenimas vyksta pagal vaiko ritmą – negali visuomet daryti tai, ką nori ar kada nori.

Reikia nuolatos derinti vaiko priežiūrą, ir, nors mes labai daug laiko praleidžiame su sūnumi, negaliu sakyti, jog gyvename tik dėl jo – kartu su vyru stengiamės neapleisti ir kitų gyvenimo sričių.

Dažnai pagalvoju, jog gyvenu lyg sapne, lygindama gyvenimą prieš gimdymą, ir po. Viskas labai pasikeitė – tiek kasdienė veikla, tiek miego režimas.

– Kaip po gimdymo sekėsi susigrąžinti anksčiau buvusias kūno formas? Ar propaguojate sveiką gyvenseną?

– Per pusę metų numečiau priaugtus kilogramus, vėliau netgi buvau pasiekusi kritinę ribą – svėriau penkiasdešimt kilogramų.

Visuomet stengiausi sveikai maitintis. Vaiko atsiradimas tą dar labiau paskatino, kadangi sūnui pasireiškė alergija tam tikriems produktams. Nuolatos stebiu ką valgau: stengiuosi vengti nesveiko maisto, saldžių gazuotų gėrimų. Sportuoju kol kas namuose. Turiu tam tikrą pratimų seriją, kuriuos atlikdama jaučiuosi tvirtesnė, turiu daugiau jėgų.

–˜ Ar pavyksta intensyvų darbo grafiką derinti su poilsiu, asmeniniu gyvenimu?

– Negaliu sakyti, kad neskiriu laiko poilsiui – nors poilsis poilsiui nelygus. Kadangi šiuo metu vaikas jau pakankamai aktyvus, reikia nuolatos su juo būti, tačiau stengiuosi bent kelias valandas per savaitę laiko skirti sau. Džiaugiuosi, jog pagaliau atėjo ir miego poilsis – tik neseniai pradėjau išsimiegoti.

Pradėjusi sceninę veiklą, atskyriau privatų ir viešąjį gyvenimą. Stengiausi nesivelti į situacijas, kurios galėtų būti dviprasmiškai interpretuojamos. Ir dabar stengiuosi elgtis taip, jog niekam – nei artimiesiems, nei kitiems aplinkiniams – nekiltų jokių abejonių ar klausimų. Man šeima visą laiką pirmoje vietoje, ir negaliu įsivaizduoti, jog galėtų būti kitaip.

Bėgant metams įgauni patirties, ypač atsiradus vaikui supranti, jog šeima yra didžiausias turtas, kurį reikia saugoti ir mylėti. Puiku, kai sekasi karjera, tačiau manau, jog vienintelis tikrą išliekamąją vertę turintis dalykas yra šeima. Dabar galiu drąsiai teigti, jog vaikas – didžiausias mano gyvenimo projektas.