Kaip ir jo filmo herojus, Emilis Vėlyvis gali ištalžyti marmūzę savo priešams. Bet muštynes filmuose ir filosofiją gyvenime, kraują filmuose ir šachmatus gyvenime bei protingas moteris pilnomis krūtimis ir filmuose, ir gyvenime mėgstantis režisierius dabar taikiai gyvena apimtas euforijos – jo filmas "Redirected/Už Lietuvą!" gerina lankomumo rekordus.

– Per savo filmų premjeras dažniausiai sėdite bare ir geriate viskį. Šįkart turbūt pakėlėte taurę ir po savaitgalio, per kurį  jūsų filmas surinko daugiau nei milijoną litų?

– Taip elgiuosi visą laiką. Įtampa. Esu atsakingas prieš žiūrovus, savo komandą. Jaudinamės. Viskio gėriau nekart. Ir per premjerą, ir po premjeros.

– Komercinė sėkmė pranoko jūsų lūkesčius, svajones?

– Mano svajones? – juokiasi. – Lūkesčiai būna mažesni, vilčių visada daug, o svajonės labai didelės. Bet dar esame apimti euforijos, sunku objektyviai įvertinti – tai padarysime, kai atslūgs banga.

– Kai kurie piktdžiugiškai sakė, kad lietuvių filmas su britų žvaigžde Vinnie Jones, daug kraujo, keiksmažodžių ir šaudymo iš anksto pasmerktas komercinei sėkmei.

– Nežinau. Iš šalies atrodo, kad surinkus šiuos elementus gausi teigiamą rezultatą. Tačiau yra labai daug filmų, kurie rėmėsi šia sėkmės formule ir patyrė fiasko. Svorio turi viskas. Labai svarbūs žiūrovų atsiliepimai po pirmųjų seansų.

– Kai kas pasakys, kad tai – linksmas filmas, po kurio tampa liūdna ir niūru.

– (Juokiasi). Gerai, kad tai šiek tiek sudaužo sielą. Kartais reikia į save pažvelgti ir tokiu būdu. Juk ne kiekvienas mūsų taip gali ar net išdrįsta. Dar prieš filmą sakiau – kai kurie žiūrovai turės savimeilės problemų. Tikiuosi, kad ją jau išdresavome ir pasiilgome geros ironijos.

– Jūsų filmas ypač populiarus tarp jaunų žmonių. Nebijote, kad dauguma jų įžvelgs ne ironiją, bet keiksmažodžius, kraują, pinigus ir dar labiau užvaldys mintis mauti iš to niūraus kaimo – Lietuvos?

– Ne. Kodėl nuvertiname jaunąją kartą? Jie moka atsirinkti. Gerai, kad eina į kiną su kompanija, mato kitų reakciją, diskutuoja.

– Mes žinome, kad Lietuva nėra tokia baisi ir niūri, bet ar tai nebus bloga vizitinė kortelė užsieniečiams? Jie pamanys, kad teisus Melas Gibsonas – lietuviai išties valgo arklieną ir vaikšto su beisbolo lazdomis.

– (Kvatojasi). Mes specialiai naudojome ir užsieniečių kuriamus mitus apie Lietuvą, juokiamės iš to, ko neva bijome. Mano potekstė – tėvynei jau nereikia kritikos, nes jos ir taip pernelyg daug. Bandau kalbėti apie savo šalį pasitelkęs juodą humorą – šis žanras padeda nelįsti į žmogaus sielą ir neaiškina, kaip jam reikia gyventi.

Ką gali žinoti, galbūt kaip tik ir pristabdysime emigraciją. Puiku, jei anglai, patikėję dar vienu mitu apie Lietuvą, uždraus lietuviams važiuoti į Didžiąją Britaniją.

– Kiek kainavo nusisamdyti žinomus britų aktorius – Vinnie Jonesą, Gilą Darnellį, Scotą Williamsą, Oliverį Jacksoną, Antony Strachaną ir rusą Artūrą Smolianinovą?

– Oi, tai – ne mano kompetencija.

– Juos sugundėte ne tik pinigais, scenarijumi, bet ir išvaizdžiomis...

– ... didžiakrūtėmis lietuvėmis ir pigiu alumi. Žinoma!

– Girdėjome, kad nuotykių ir naktinių pasilinksminimų jiems netrūko.

– Nuoširdžiai sakau, neturėjau laiko kartu tūsintis, informaciją apie jų nuotykius gaudavau vėliau, o tai, kas buvo, – jau buvo.

– Su Votforde gyvenančiu ir praeityje Anglijos futbolo klubuose "Wimbledon", "Leeds United" ir "Chelsea" žaidusiu Vinnie Jonesu kalbėjotės apie futbolą, šaudymą ir moteris?

– Teko. Apie jį iš spaudos buvau sisidaręs kitokią nuomonę. Normalus žmogus.

– Nejau tik gandai, kad jam nepatiko gyvenimo sąlygos ir Vinnie norėjo kelti sparnus iš Lietuvos? Ar tai tik įvaizdžio dalis, žinomo aktoriaus poza?

– Ne, nenorėjo jis bėgti. Netgi buvo nustebęs: perskaitęs scenarijų važiavo į stereotipinę Lietuvą, bet pamatė visiškai kitokią šalį.

– Jums pačiam teko būti tokiame baisiame lietuviškame kaime su turbūt balkaniškomis vestuvėmis, kokį matome filme?

– Taip, tokį kaimą mačiau, kai filmavome, bet tokiose vestuvėse nebuvau, nors norėčiau pamatyti. Rėmėmės fantazija ir nuogirdomis.

– Turbūt buvo daug norinčiųjų patekti į E.Vėlyvio filmą su V.Jonesu?

– Nebuvo. Čia daugiau dirbo aktorių atrankos režisierius Donatas Šimukauskas. Turbūt daugiau pasiūlymų gaudavo ir desertą nusigraibė. Bet kartu ir mane apsaugojo.

– Jis ir paršelius Žibutę ir Gvazdiką suvalgė, kuriuos Kanuose praėjusių metų gegužę pristatė jūsų komandos nariai Andrius Paulavičius ir Mindaugas Papinigis?

– (Juokiasi) Oi, man atrodo A.Paulavičius suvalgė. Vienas.

– O koks šuniuko, ant kurio būdos užrašytas vardas Pupa (užuomina į žinomą žmogų), likimas?

– Myliu jį, myliu, – juokiasi. – Užuomina buvo aiški. Beje, kai jis pateko į filmavimą, šuniuką priglaudė mergina iš mūsų komandos. Ir dabar puikiai jį augina, prižiūri.

– Ką atsakytumėte kritikams, kurie tikina, kad jūsų filmuose, ypač šiame, daug garsių Vakarų filmų vaizdo klipų, kadrų kopijų?

– Daug – vadinasi, nieko. Reikia analizuoti ir sulaukti normalios kritikos, kurios nesibaidau, įrodymų.

– Pasibaigus  filmui "Redirected/Už Lietuvą!" atrodo, kad būtinai turi būti tęsinys. Bus?

– Dar anksti kalbėti. Jei tai bus būtina, užteks jėgų ir svorio – bus.

– Po šio filmo turbūt drąsiai galima pakartoti jūsų priešų žodžius, kad Emilis – arogantiškas šiknius? Beje, ar ilgai teks laukti, kol jis pateks į Holivudą?

– (Juokiasi) Sakyk, sakyk, tegul tiki. Žmonėms reikia tikėjimo.

– O išsvajotasis ir žadėtasis Holivudas?

– Oi, dar tik užuominos ir pirmieji preliminarūs susitarimai.

– Gyvenime keikiatės daug ir rusiškai?

– Kaip matai...

– Kodėl per mūsų pokalbį kol kas nė karto rimtai nenusikeikėte?

– Kodėl turėjau? Nemačiau pagrindo. O norėjote, kad jus iškeikčiau?

– Kas nors yra jums gyvenime išmalęs marmūzę, kaip tai vyksta filme?

– Na, yra buvę. Ir ne kartą. Augau normaliai.

– Ir šaudėte iš kovinio ginklo?

– Teko. Ir per repeticijas. Ir draugų karininkų turiu.

– Ir su prostitutėmis vakarėliuose?..

– Teko. Kažkokiame mergvakaryje. Tiesa, paslaugomis nesinaudojau.

– Ir nuogas su radiatoriumi kaip aktorius Gilas Darnellis...

– Ne, nelaksčiau.

– Sakėte, kad kūryba turi būti revoliucinga – sukrėsti, ištampyti nervus, nukauti ir... atgaivinti. Gyvenime kada nors tai patyrėte?

– Patyriau daug įvairių, dramatiškų įvykių. Bet, žinoma, kine viskas sutirštinama.

– Jūsų Zodiako ženklas Dvyniai – du pasauliai, kontrastai. Tamsiąją Vėlyvio pusę matome filmuose, o kokia – šviesioji?

– Na, pažiūrėk į mane. Ir pamatysi šviesiąją. Bet pats apie save kalbėti negaliu, reikia klausti draugų.

– Sakėte, kad nekenčiate savo tuštybės. Kokia ji, ką turite galvoje? Moteris pripūstomis lūpomis ir krūtimis, blizgučius, raudonus kilimus, ferarius?

– Tai nebūtinai materialūs dalykai. Egzistuoja ir vidinė tuštybė. Bet taip, yra ir blizgučių. O paskui – daug dalykų, kurie anksčiau ar vėliau baudžia žmogų už tuštybę.

– Filmai – tarsi noras to atsikratyti?

– Nežinau.

– Prieš kelerius metus juokavote, kad prašysite Vincento Caselio leidimo leisti filmuotis jūsų filme vienai jums gražiausių moterų – Monicai Bellucci. Po keturiolikos santuokos metų jie jau, regis, skiriasi, tad susitarti bus lengviau. Ar lauksite, kol Monica pasens?

– Tokios moterys nesensta. Turiu vieną scenarijų, viziją, kurioje norėčiau ją matyti pagrindiniame vaidmenyje. Bet tai – tik vizija.

– O jūs nebijote senatvės?

– Ne.

– Jūs niekada nekalbate apie asmeninį gyvenimą ir žurnalistai jūsų beveik neužklumpa su moterimis.

– (Juokiasi) Žurnalistai blogai dirba.

– Kai baigsis darbų pragaras, bėgsite ilsėtis į Malaiziją?

– Oi, ne. Grįžau po pusmečio darbų Maskvoje į filmo premjerą ir jau vėl išvykstu atgal. Poilsio nenumatoma. Galbūt tik vasarą.

Rusų kino kompanijos užsakymu režisuoju ilgą serialą. Darbai tik įpusėjo, todėl konkrečiau papasakoti negaliu. Tiesa, Rusijoje jaučiasi režisieriaus kultas. Garsūs aktoriai gali neklausyti asistentų, bet režisierius filmavimo aikštelėje – autoritetas.

Na, nelengva kartais suvaldyti, jei susirenka daug žvaigždžių, nes vienos kitoms jos jaučia simpatijas ir antipatijas. Jų charakteriai labai įvairūs, pasiaiškina santykius prieš filmavimą, o vėliau ekrane matai įtampą, nenorą tinkamai atlikti iškeltų užduočių. Tai sprendžiu savais, patikimais būdais.

– Emili, filme ironizuojate: "Už Lietuvą!" Už kokią Lietuvą esate jūs?

– Negaliu sakyti, kad myliu tik gražią Lietuvos pusę. Jei myli arba nemyli, tai visą – tokią, kokia yra. Kaip mamą ar kitą mylimą žmogų. Būdamas Lietuvos patriotas, rodau visas jos puses.

– Bet kodėl mylite, kodėl nebėgate kaip daugelis? Juk progų turėjote ir turite?

– Aš niekur nebėgau ir nebėgsiu. Priežasčių – daug. Čia gimiau, augau, gyvenu. Čia gyveno ir gyvena mano tėvai, seneliai, proseneliai. Jie kūrė, atidavė už mus gyvybę – tai patyriau ir savo šeimoje. Aš didžiuojuosi jais, myliu savo šalį ir jaučiuosi lietuvis.

– Ar jaučiatės esąs laimingas lietuvis?

– Be galo.