– „Lietuvos kolumbai“ – tęstinis laidų ciklas, startavęs dar 2017 m. Jame pasakojama apie lietuvius pasaulyje ir pasaulį Lietuvoje. Tada keliavote nuo Indijos, Izraelio iki Europos ir savo darbus skyrėte artėjančiam Lietuvos valstybės 100-mečiui. Kur dabar ieškote lietuviškų šaknų?

– Šiame laidų cikle keliausime po Lotynų Ameriką – Argentiną, Urugvajų, Braziliją ir kitas šalis, kur tik rasime garsių lietuvių pėdsakų. Aplankysime San Paulą – didžiausią Brazilijos miestą, Urugvajaus sostinę Montevidėją, Buenos Aires, Tukumaną, Saltą, Rosariją, Berisą, Komodoro Rivadaviją ir kitus miestus. Parengėme dešimt laidų, o mūsų herojai bus ne tik tų miestų lietuvių bendruomenių nariai, bet ir ryškios istorinės asmenybės, sužibėjusios tam tikru laikotarpiu Lietuvos ir viso pasaulio kontekste.

– Ar po Lotynų Ameriką keliavote nuotoliniu būdu, padedant šiuolaikinėms technologijoms, ar vis dėlto gyvai susitikote su garsiomis asmenybėmis, jų šeimos nariais, rengėte gyvus reportažus apie jų indėlį į Lietuvos ir pasaulio istoriją?

– Viskas vyko, žinoma, gyvai praėjusią vasarą. Tiesa, Argentinoje tada buvo žiema. Labai daug prifilmavome, užtai dabar neišlendame iš montažinės (šypsosi).

Pavyzdžiui, pirmą kartą lietuvių televizijai davė interviu ponas Aleksandras Sruoga, kuris yra Balio Sruogos brolio anūkas. Šis žmogus yra du kartus buvęs Argentinos energetikos ministru, o jo dvi dukros yra moterų žolės riedulio, kuris, beje, Argentinoje labai populiarus, olimpinės ir pasaulio čempionės. Žolės riedulį čia žaidžia visos keturios A. Sruogos dukros, bet dvi iš jų pasiekė ypatingų sporto aukštumų. Su jomis ir kalbėjomės.

Kitas mūsų pašnekovas – Marcelo Rolando Katinas – ketvirčiu kraujo yra lietuvis, jo žmona Jūratė – gryna lietuvaitė. Marcelo ne vienus metus padėjo lietuvių komandoms Dakaro lenktynese. Užkietėjęs automobilių sporto gerbėjas. Ne tik jis, bet ir jo sūnūs, taip pat ir žmona, tapusi Rolando šturmane. Jų šeimos duetas pastaruoju metu aktyviai dalyvauja lenktynėse Pietų Amerikoje, o vienas iš sūnų – Justinas – yra grįžęs į Lietuvą, tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Nuvykus jie mums labai daug pagelbėjo.

Pietų Argentinoje, Patagonijoje, yra Eskelio (isp. Esquel) miestas. Ten gyvena žirgų treneris Luciano Lukoševičius, kuris yra tikras gaučas – gyvena sėsliai, turi ūkį, verčiasi gyvulių auginimu. Maža to, yra be galo išvaizdus. Pavaišino mus nuostabiais mėsos kepsniais. Beje, jo mama tame pačiame Eskelio miestelyje turi didelį lietuvišką muziejų, kurį prižiūri savo lėšomis. Ten yra daugybė įdomių eksponatų – ir nuotraukų iš ankstyvųjų lietuvių bendruomenių Argentinoje gyvavimo metų, ir lietuviškų laikraščių, leistų Argentinoje, iškarpų. Dar – lietuvių emigrantų rašytų prisiminimų, rankraščių.

Žodžiu, per šiuos žmones vyksta puiki sklaida pasauliui apie mūsų kraštą.

E. Mildažytės asmeninio archyvo, „Man­da­la fo­to“ nuo­tr.

– Ar tiesa, kad Pietų Argentinoje rastume netgi mūsų tautiečio XIX a. įkurtą miestą?

– Tikra tiesa. Sarmjentas – viena seniausių Patagonijos gyvenviečių – įkurta 1897 m. vasarą. Išaugo kaip žemdirbystės centras, o vienas šio miesto pradininkų yra lietuvis Izidorius Šlapelis iš Kupiškio. Jis, galima sakyti, buvo vienas pirmųjų Patagonijos kolonistų. Vėliau į miestą kėlėsi ir daugiau emigrantų iš Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Velso.

Jo anūkas Kazimieras Šlapelis buvo pirmasis Patagonijos lakūnas, civilinės aviacijos pradininkas. 1935 m. kartu su broliu Jonu ir kitais entuziastais jis įsteigė Komodoro Rivadavijos aeroklubą, o dar po metų nusipirko pirmą savo dvivietį lėktuvą ir ilgą laiką skraidė neturėdamas atitinkamų leidimų, pasikliaudamas tik tuo, kad gyvena tolimoje Patagonijoje.

Įdomu, kad jis artimai bičiuliavosi su prancūzų rašytoju ir aviatoriumi Antoine’u de Saint-Exuperi, kuris irgi daug skraidė po Patagoniją, o kartais nusileisdavo Kazimiero gimtajame Sarmjente.

Viskas, ką tose kelionėse atradau, man yra nauja. Labai tikiuosi, kad taip pasirodys ir mano laidų žiūrovams.

Savo mieste lietuvis – viena didžiausių įžymybių. Čia galima apžiūrėti ir jo lėktuvą. Be to, K. Šlapelis domėjosi ne vien aviacija. Vienas iš jo hobių buvo paleontologija. Tyrinėdamas Andų kalnų papėdes lietuvis surado 40 m ilgio dinozauro griaučius, kuriuos atidavė La Platos muziejui.

Beje, 1970 m., Sarmjentui švenčiant 73 metų sukaktį, K. Šlapelio pastangomis viena jo gatvė buvo pavadinta Lietuvos, t. y. „Lituania“, vardu.

– Gal nebeišduokime daugiau Lietuvos kolumbų – greitai LRT žiūrovai ir patys juos išvys. Tik leiskite bent akies krašteliu žvilgtelėti į šio projekto parengiamojo darbo užkulisius… Kokių žygių reikėjo imtis, kad gimtų dar vienas šių istorinių laidų ciklas?

– Visokių nuotykių ten būta. Tarkime, susitari valandą, kada turi susitikti su reikiamais žmonėmis, o staiga paaiškėja, kad eismas yra į priešingą pusę. Tai mes turėdavome derinti ne tik paros valandas, kad visiems būtų patogu, bet dar ir eismą (juokiasi).

Nepamirškite, kad judėdavome ne su lengvomis kuprinėlėmis ant pečių, bet su sunkiomis filmavimo kameromis. Todėl nuolat iškildavo visokių logistinių klausimų, kaip ir kur pastatyti automobilį, kad būtų patogu pasiekti pašnekovus, ir t. t.

– Viena, kai mūsų nuomonės formuotojai, keliaudami po pasaulį, filmuoja patys save, bet visai kas kita, kai reikia susitikti su konkrečiais žmonėmis, išgauti jų istorijas, kurias paskui dar iliustruoti atitinkamais vaizdais ir nuotraukomis…

– Tikrai taip, o dar pateikti dokumentinius faktus apie žmones, kuriuos matai pirmą kartą gyvenime. Pavyzdžiui, kai ruošiausi kalbinti A. Sruogą, susitikimą pirmiausia derinau su jo dukromis. Kai susitikome, pasikalbėjome, aš jiems papasakojau tokių dalykų, apie kuriuos jie nė patys nenumanė. Tarkime, kad yra Argentinoje toks muzikantas Carlosas Alberto Mestre, labiau žinomas sceniniu Nito Mestre vardu. Tai jis vietiniams yra kažkas panašaus kaip mums, lietuviams, Andrius Mamontovas.

Kai Sruogoms pasakėme, kad tasai Nito Mestre yra pusiau lietuvis, jie vos galėjo patikėti.

E. Mildažytės asmeninio archyvo, „Man­da­la fo­to“ nuo­tr.

– Ar jūs Lotynų Amerikoje buvote pirmą kartą?

– Specialiai dėl to, kad galėtume sklandžiai vykdyti projektą „Lietuvos kolumbai“, mudu su Sauliumi (Saulius Pilinkus – LRT laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas, Editos Mildažytės gyvenimo draugas – aut. past.) pirkome bilietus ir atvykome čia iš anksto apsižvalgyti. Kai išlipi iš lėktuvo su lagaminu ir operatoriumi, kuris žiūri į tave klausiamu žvilgsniu tarsi sakydamas: „O kas toliau?“, turi jam ką nors protingo atsakyti (juokiasi).

Dėl šios priežasties atskridome keliomis savaitėmis anksčiau ir atlikome parengiamąjį prodiuserio ir redaktoriaus darbą.

– Kaip suprantu, būsite ne tik šio istorinio laidų ciklo vedėja, bet ir prodiuserė?

– Ne tik prodiuserė, laidos vedėja, bet dar ir autorė, redaktorė, žodžiu, viskas, ko tik reikia. Pradėjau Lotynų Amerika, bet jei žmonėms šios laidos patiks, labai norėčiau kitais metais sukurti laidų apie visą Ameriką, Kanadą, Pietų Afriką.

Galbūt žmonėms atrodo, kad čia nėra nieko sunkaus, – nuvykti, tarkime, į Palazzo Rospigliosi rūmus Romoje, kur buvo saugomi svarbūs istoriniai dokumentai, brėžiniai, meno kūriniai, susiję su didikais Radvilomis, buvusia Lenkijos ir Lietuvos karaliene (XVI a.) Bona Sforza, ir iš ten padaryti reportažą. Anaiptol. Visų pirma, tu turi prirašyti krūvas laiškų italų biurokratams, sutarti, kad tam tikrą valandą ir dieną tave priimtų, parodytų, ko tau reikia. Tą pačią minutę ten turi būti ir televizijos operatorius su kamera. Žodžiu, daug visokių reikalų, o žiūrovams tai tiesiog vaizdas ekrane (šypsosi).

– Blaškotės po amerikas, gadinate sau nervus, užuot ramiai rengusi pokalbių laidas savo gražioje sodyboje. Ar ne per sunku puikiai atrodančiai, vis dar be galo energingai, bet jau prie 60-mečio artėjančiai moteriai?

– Kol dar galiu leistis į tokias tolimas keliones, taip intensyviai dirbti, keliauti iš vienos vietos į kitą, susitikti su daugybe žmonių ir spręsti įvairias kelionėse kylančias problemas, – tai ir darau. Nežinau, ar dar po dešimtmečio turėsiu tiek jėgų, norėsiu tai daryti. Juk, kaip sakė mano garbaus amžiaus teta, jos amžiuje norint išeiti iš namų padoriai ar tiesiog tvarkingai atrodant, reikia įdėti labai daug pastangų. Tai, ką buvome gavę už dyką, jau pasibaigė. Todėl turiu skubėti išnaudoti savo potencialą. Juolab kad svajoju ir apie daugiau šios laidos sezonų.

– Kokią asmenybę, jūsų galva, būtų galima drąsiai vadinti visų laikų Lietuvos kolumbu?

– Hmm… Ne vienas vardas čia galėtų būti paminėtas. Pradėkime kad ir Ignu Domeika. Jis – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Čilės geologas, mineralogas, etnologas, 1831 m. sukilimo dalyvis, Čilės universiteto Santjage rektorius, Čilės Respublikos garbės pilietis.

Ne mažiau garsus ir Londone gyvenęs lietuvių kilmės muzikos instrumentų meistras Tony Antanas Žemaitis (1935–2002), kurio rankų darbo gitaros pelnytai vertinamos lyg meno kūriniai. Jomis grojo pats Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas, Paulas McCartney ir daug kitų garsių muzikantų. (Šiuo metu kaip tik montuoju medžiagą apie jį.)

Negaliu nepaminėti ir Jono Meko – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjo, menininko, dar dažnai vadinamo amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, kuris gyveno ir dirbo Niujorke.

Yra tų ikoninių lietuviškų vardų, tikrai yra… Kad ir lietuvių kilmės menininkas, vienas iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Jurgis Mačiūnas. Tų žmonių vardai mums tarsi ženklai.

Jei rinktume iš šių dienų? Tuomet, be abejo, Arvydas Sabonis. Ir Vytautas Landsbergis. Jie abu labai ženkliški. Yra ir garsių jaunų sportininkų – krepšininkų, Dakaro ralio dalyvių, bet laikas dar jų nepatikrino, tad nereikėtų skubėti.

Galų gale, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – kodėl ne kolumbas? Arba vienas ryškiausių sopranų pasaulyje – Asmik Grigorian? Tik reikia žiūrėti, ar ji, nors ir labai kūrybinga, bus ilgalaikė žvaigždė, nes vienas dalykas yra įkopti į žvaigždžių olimpą, bet visai kitas – gyventi ir būti jame.

Kalbėdami apie savo valstybės žmonių pasiekimus turime nepamiršti, kad esame tik vieno didelio miesto vienas rajonas. Turint šį faktą omenyje – viskas su mumis, lietuviais, pasauliniame kontekste yra gerai. Šitiek talentingų žmonių!

E. Mildažytės asmeninio archyvo, „Man­da­la fo­to“ nuo­tr.

– Jei turėtumėte laiko mašiną, į kokį laikmetį norėtumėte nukeliauti ir su kokia įdomia asmenybe išgerti puodelį kavos?

– Man visada atrodė, kad pats geriausias amžius buvo XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Turiu omenyje, iki Pirmojo pasaulinio karo. Ne Lietuvoje – gal kokioje Didžiojoje Britanijoje? Tai metas, kai viskas vystėsi, vyko techninė revoliucija.

Su kuo pasimatyti? Gal su Jėzumi Kristumi?!

– Ką jam pasakytumėte?

– Labiau norėčiau išgirsti, ką Jis man pasakys!

– Jo pasakymų nemažai Biblijoje…

– Faktas, bet aš paklausčiau, ar Jis tikrai viską taip tiksliai sakė, kaip kad ten parašyta. Ar niekas, suprantate, jo žodžių neiškraipė.

Visada labai daug keliavau, tik man būdavo neįdomu keliauti nieko neieškant ir nefilmuojant. Visada, kiek save pamenu, kelionėse dirbdavau.

– Žurnalistinis atsargumas?

– Tikrai tikrai… Juk kiekvienas girdime skirtingai, taip pat ir jūs.

– Laidos pavadinime yra žodis „kolumbai“. Kaip žinoma, Kolumbas buvo Ispanijos laivyno jūrininkas, Amerikos atradėjas. Ar jūs pati, keliaudama po pasaulį kaip Kolumbas, atradote ką nors naujo sau?

– Viskas, ką tose kelionėse atradau, man yra nauja. Labai tikiuosi, kad taip pasirodys ir mano laidų žiūrovams.

Dar atradau, kad gyvenimas gali būti nuostabus, jei tik žiūri į jį nustebusiomis akimis. Žodžiai „nuostabus“ ir „nuostaba“ turi bendrą šaknį.

E. Mildažytės asmeninio archyvo, „Man­da­la fo­to“ nuo­tr.

– Ar keliauti mėgote ir iki „Lietuvos kolumbų“?

– Oi, labai... Visada labai daug keliavau, tik man būdavo neįdomu keliauti nieko neieškant ir nefilmuojant. Visada, kiek save pamenu, kelionėse aš dirbdavau. Gal tik su anūkais išmokau keliauti ir pramogauti šiaip sau.

– Kokio amžiaus dabar yra jūsų anūkai ir ką su jais mėgsta veikti smalsiausia ir darbščiausia Lietuvos močiutė?

– Jie su manimi daro, ką nori (kvatojasi). Labiausiai mėgsta skandinti baseine. Matau, kad su amžiumi tie jų pokštai man darosi pavojingi. Onai bus septyneri, Juozui eina šešeri. Vyriausiai, Marijai, – dešimt. Smagiausi žaidimai? Gal stalo, nors mes labiau linkę ne žaisti, o kalbėtis.

– Klausiausi jūsų itin atviro pokalbio su žurnaliste Nemira Pumprickaite, kur prisipažinote, kad vaikystėje jus augino seneliai. „Užaugau smetoniškoje aplinkoje“, – sakėte. Ką ta smetoniška aplinka jums davė?

– Viską. Tai, kaip aš šiandien matau pasaulį, ir tai, kaip manyje dabar dėliojasi vertybės.

– „Tu niekada nematuoji, kaip tave myli, bet visada matuoji, kaip tu pati myli.“ Šie žodžiai skirti jūsų mylimiems žmonėms, bet puikiai tiktų ir jūsų kurtoms televizijos laidoms. Ar galėtumėte išskirti keletą mylimiausių?

– Man labai nepatinka, kai, tarkime, menininkai kalba, kad visi jų darbai jiems yra vienodai gražūs. Neslėpsiu: yra mano kurtos laidos, kurios tikrai vertos, kad būtų įrašytos į Lietuvos žurnalistikos istoriją. Ypatingas mano pirmasis pokalbių šou „Bobų vasara“, originali „Bėdų turgaus“ idėja.

Šiuo metu vedu pokalbių laidą „Pas Editą“, kuri man irgi patinka. „Lietuvos kolumbai“ verti atskiro paminėjimo, tik ji truputį intelektualesnė. Stengsiuosi padaryti taip, kad bet kokiam žiūrovui ją būtų smagu žiūrėti.

Patinka ir „Daiktų istorijos“, kurias rengiame kartu su S. Pilinkumi. Žinau, kad žmonės jas labai mėgsta ir vertina.

– Dar kartelį grįžkime prie „Lietuvos kolumbų“. Kam, jūsų nuomone, skirta ši laida?

– Laida skirta absoliučiai visiems žmonėms, kurie myli Lietuvą ir kurie galvoja, kad Lietuva yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji skirta kiekvienam išsilavinusiam žmogui, kurio interesai siekia toliau nei veidrodis, turgus ir keptuvė. Tačiau net ir tie, tikiu, čia ras ko nors sau.