Dainų tekstų ir muzikos autorius Vytautas Leistrumas antrina, kad grupė tai pasirinko iš principo. G. Kiela juokauja – dėl to, kad, pasiklausius „Solo ansamblio“ kuriamos muzikos, negalima nė pagalvoti, jog jos kūrėjai – aktoriai, reikia tik dėkoti. „Mūsų grupei penkeri metai. [...] Iš pradžių mes  atsinešėme savo dainas ir jas kartu aranžavome. Iš esmės tai buvo dainos, sukurtos prie arbatos, brazdinant gitara. Vėliau pradėjome kurti visi kartu studijoje. Pasikeitė ir kūrybos braižas. Tiesiog nusprendėme, kad nenorime susirinkti į studiją ir dar [daugiau] vaidinti. Norime pasidaryti erdvę eksperimentams“, – pasakoja G. Kiela.

Abu aktoriai sutinka, kad tiesiog norėjosi, jog muzika būtų kita veikla, poilsis nuo teatro. Anot G. Kielos, grupė nusprendė netempti teatro į studiją ir šias dvi veiklas atskirti, kad „Solo ansamblis“ taptų muzikiniu eksperimentų.

„Mes tai atskyrėme ir tiesiog muzikuojame. [...] Jau vaidiname teatre, dėl saviraiškos to daugiau daryti nereikia. Save išreiškiame muzika ir daugiau nieko nevaidiname. Susitikome teatre, visi esame aktoriai, pradėjome groti teatre, [...] padarėme tą „suneštuką“ ir pradėjome visi groti“, – sako V. Leistrumas.

G. Kiela antrina, kad „Solo ansamblis“ tapo erdve muzikiniams eksperimentams. Jo teigimu, šioje erdvėje jie gali dirbti ties tuo, kad jiems įdomu.

Pasak V. Leistrumo, „Solo ansamblis“ yra labai sena idėja, atsiradusi dar pirmame studijų kurse. „Viskas prasidėjo nuo pirmo kurso, kai Aidas Giniotis, mūsų teatro dėstytojas ir režisierius, uždavė namuose sukurti muzikinį etiudą. Įstojęs į aktorinį, nebegalėjau groti violončele dėl rankos traumos [...], bet mano mama turėjo gitarą ant spintos. Aš tą gitarą pasistatęs vertikaliai, kaip violončelę, grodavau“, – prisimena aktorius.

Vėliau, sako V. Leistrumas, atlikus A. Giniočio užduotį, ėmė patikti kurti dainas. „Per kelis metus tų dainų prisikaupė visai nemažas bagažas. Kaip tik buvo užėjęs dainuojamosios poezijos bumas ir aš pagalvojau, kad reikėtų tas dainas išnešti į viešumą. A. Giniočiui pasakiau – norėčiau padainuoti koncerte. Aidas kaip tik buvo pradėjęs daryti savo kūrybos vakarus, groti vienas, todėl atsakė – žinai, vienam labai sunku, tu dar jaunas, pasiimk draugų ir tau bus ne taip sunku“, – teigia V. Leistrumas, apibendrinantis, kad tai ir buvo „Solo ansamblio“ pradžia.

Tai turėjo įtakos ir grupės pavadinimo atsiradimui. V. Leistrumo tvirtinimu, tada aktoriai susinešė dainas, kurias buvo sukūrę namie. „Jas suaranžavome kartu. Taip atsitiko, kad aš dainuoju solo, bet man pritaria ansamblis. Po to viskas vystėsi iki dabartinio etapo, o pavadinimą mes palikome tyčia, nes pagalvojome –esame tokie, ką čia keisti. Tokie esame, iš to atėjome ir nieko negalime su savimi padaryti“, – sako V. Leistrumas.

G. Kielos teigimu, lietuvių kalba dainų tekstai kuriami taip pat neatsitiktinai. Anot aktoriaus, ši kalba jiems tiesiog tinka: „Nesakau, kad mes neuždainuosime angliškai. Gal taip ir bus. Labai daug žmonių dainuoja angliškai. Pagal tai reikėtų suprasti, kad jie orientuoti į Vakarų rinką, bet aš nelabai žinau grupių, kurios į tą rinką prasimušė. Išeina, kad jie Lietuvoje dainuoja angliškai ir tai man visada atrodo truputį keista – jei mes dainuojame lietuviams, kodėl nedainuoti lietuviškai?“ – klausia G. Kiela.

V. Leistrumas antrina, kad grupė lietuviškai dainuoja iš principo, nes tai yra jų kalba. „Ji graži ir tai vertybė. Kitas dalykas, esame išsilavinę žmonės, šią kalbą vartojame ir žinome gana gerai. Aktoriniame [...] buvo tų disciplinų, kad pažintume kalbą. Turime rašančių draugų, turime draugų, kurie su tais tekstais dirba. Jiems tekstas įdomus. Kodėl turėčiau nedainuoti lietuviškai, jei aš tą tekstą rašau lietuviškai, jaučiu malonumą jį rašyti, išreikšti savo mintis ar būsenas per tekstą?“ – sako V. Leistrumas. Jis priduria, kad kalba turi savo skambesį, kuris taip pat diktuoja muzikos stilių.

Nors visiems grupės nariams jau daugiau kaip 30 metų, V. Leistrumas tikina, kad grojimas grupėje, esant tokio amžiaus, ir yra tikrasis pankrokas: „Aš tai vadinu tikruoju pankroku. Tai ne tai, kas būna jaunystėje, –einu prieš sistemą. Turi šeimą, namus, galybę darbų ir sąmoningai, valingai sieki to tikslo, kurio nori, ar tiesiog užsiimi veikla, kuri tau maloni, bet ją vykdai ne šiaip sau, ne kaip užklasinę veiklą be rezultato, o eini link rezultatų. Tam reikia valios ir noro. Noras yra todėl, kad mes jaučiame malonumą.“

G. Kielos tvirtinimu, neseniai išleistas albumas „Roboxai“ tėra ledkalnio viršūnė. Pasak aktoriaus, grupei labai daug laiko tenka praleisti studijoje. „Kūryboje būna visko: ir pykstamės, ir ginčijamės, nelengvai viskas gimsta. Nėra taip, kad susirinkome, paskyrėme laiko ir iš karto atsirado rezultatas. Rezultatas yra kūrybos dalis“, – atkreipia dėmesį G. Kiela.

Aktoriai pripažįsta – neretai tenka girdėti, kad jų kuriama muzika primena kitas žinomas grupes: „Fojė“, „Naktines personas“, „Depeche Mode“, tačiau, sako G. Kiela, jie to sąmoningai nesiekia.

„Iš esmės normalu, kad kažkas kažką primena. Vieniems tai primena Viktorą Cojų, kitiems – „Fojė“, tretiems – „Naktines personas“, ketvirtiems – „Depeche Mode“. Mes esame prisiklausę, ką ta muzika primena. Mano galva, tai normalus dalykas. Mes tikrai nieko nekopijuojame. Muzika yra mūsų sugalvota ir tikrai sąmoningai to nedarome, bet turbūt kažkas tokio išeina“, – svarsto G. Kiela.

V. Leistrumas pripažįsta, kad pats, išgirdęs dainą „Įstriži žiburiai“ pagalvojo apie Andrių Mamontovą. „Šią dainą Jonas atsinešė su gitara. Jis ją grojo dviem stygomis ir padainavo tą tekstą. Stygų pritarimas, akompanimentas net nebuvo arti to, kas yra įraše. Negalėjo niekaip priminti to skambesio. Vien dėl vokalo, melodijos aš pasakau – tai A. Mamontovas“, – prisimena V. Leistrumas.