Pereiti į pagrindinį turinį

G. L. Demarco: kai dirbi besijuokdamas, yra tobula

2024-10-21 19:00

Virtuvės šefas Gian Luca Demarco – puikus pavyzdys, kaip vienas žmogus gali turėti daugiau talentų nei puodų savo virtuvėje. Naująjį TV3 sezoną talentingasis italas toliau tęsia laidos „La maistas“ tradiciją ir meta iššūkį tradiciniams lietuviškiems patiekalams. Maža to, garsiausias Lietuvos italas savo specifiniu itališkai lietuvišku dialektu ir humoru bandys paskaninti atsinaujinusį „Gero vakaro šou“.

– Sveikinu su sparčiai didėjančiu televizijos laidų vedėjo bagažu. „La maistas. Iššūkis“, „Gero vakaro šou“ – gal tai tik pradžia?

– Gal… Tiksliai dar nežinau, bet galbūt bus ir trečia laida. Kol kas palikime intrigą. Mane nušautų, jei išplepėčiau (juokiasi). Pasakysiu tik tiek, kad ji turbūt irgi bus susijusi su maistu.

– Kad jau taip, tai... be kokio ingrediento neįsivaizduotumėte nė vieno savo gaminamo patiekalo?

– Turbūt be rozmarinų ir mairūnų. Vieno iš šių dviejų.

– Stebint jūsų karjerą televizijoje atrodo, kad iš virtuvės šefo netrukus tapsite pramogų žvaigžde?

– Cha cha cha… Oi, nežinau, nežinau. Čia jau ne nuo manęs priklauso, bet mano gyvenimas tikrai nėra vien tik maistas. Esu dėkingas TV3 televizijai, kuri man suteikia galimybę ir vėl pabūti vaiku, pažinti ir išbandyti naujų dalykų. Nuo savo darbo aš kaifuoju. Kai dirbi besijuokdamas, manau, yra tobula.

– Naująjį TV3 sezoną metėte iššūkį ne tik tradiciniams lietuviškiems patiekalams, bet ir savo viršininkei, „La maisto“ prodiuserei, „Power Hit Radio“ laidų vedėjai Elenai Karalienei. Atsinaujinusioje „La maistas. Iššūkis“ laidoje ji kovoja už mums visiems gerai pažįstamus lietuviškus skonius, o jūs imatės netikėtų interpretacijų. Turint omenyje lietuvių konservatyvumą, šįkart jums gali baigtis labai blogai…

– Taip. Viską žinau ir tikrai labai bijau. Kasdien gyvenu ta baime, bet aš gi nieko blogo nedarau. Tikrai nenoriu naikinti jūsų lietuviško maisto paveldo, tik įdomumo dėlei bandau jį pateikti kitaip.

„La maisto“ iššūkis startavo rugsėjo pradžioje – kaip matote, vis dar gyvas (kvatojasi). Beje, labai džiaugiuosi, kad prie manęs prisijungė Elena su visu savo moterišku žavesiu – anksčiau šioje laidoje ji dirbo už kadro. Smagu, kad pagaliau turime ir savo studiją – nebereikia keliauti iš vietos į vietą. Mūsų dvikova – tik dėl žiūrovų. Norime, kad jiems būtų linksma ir įdomu. „La maistas“ turi evoliucionuoti ir nestovėti vietoje – antraip publikai pradės nusibosti.

– Ištikimiausi „La maisto“ gerbėjai jau galėjo matyti jūsų eksperimentus su kugeliu, cepelinais, žemaičių blynais, tradiciniu obuolių pyragu ir kt. Tiems, kas pramiegojo, priminkite, iš ko virėte visų lietuvių meilę – didžkukulius?

– Turite galvoje cepelinus? Cha… Iš saldžiųjų bulvių, o įdarą dariau iš maltos jautienos su juodaisiais kopūstais. Teisėjai labai apsidžiaugė, kad išėjo kitokie, bet… pergalės neskyrė. Sutinku. Man ir pačiam lietuviški cepelinai yra skaniausi tokie, kokie jie yra, – senoviniai.

Ar dažnai juos valgau? Dažnai, ypač rudenį. Kai tokie orai, kaip dabar, be cepelinų gyventi būtų tikra durnystė. Kaip ir be žemaičių blynų. Sunku jiems buvo pritaikyti kitą receptą, todėl mes su komanda pagaminome visai kitą patiekalą – labiau prancūzišką. Sluoksniavome bulves su šonine, bet ir vėl, deja, kovos nelaimėjome.

D. Kud­riav­ce­vo / „Fo­to­die­nos“ nuo­tr., stop kadrai

– Ar nemanote, kad lietuviai perdėm ištikimi savo tradicinei virtuvei, jos skoniams, tad visi jūsų eksperimentai iš anksto pasmerkti žlugti?

– Dažnai aplanko šitas jausmas, kad man laimėti nėra šansų. Tačiau labai džiaugiuosi, kad naujų skonių paieškose esu ne vienas. Man padeda komanda. Pavyzdžiui, viena mano komandos narė, vardu Lukrecija, padėjo pagaminti „Tinginį“ su mačia. Pabandėme, paragavome – buvo nuostabus, tad pakartojome ir laidoje!

– Vadinasi, tiek jūs, tiek ir jūsų kolegė E. Karalienė laidoje turi pagalbininkų komandas?

– O, taip. Be jų mes kaip be rankų. Elenai kaskart padeda tam tikro lietuviško patiekalo ambasadorius, puikiai išmanantis jo gaminimo subtilybes, o aš dirbu kartu su žmonėmis, kuriems maisto gaminimas yra tikra atgaiva širdžiai. Visų jų gyvenime maistas užima labai svarbią vietą. Aišku, receptą parenku aš, bet jie man padeda savo patarimais. Nugalėtoją išrenka speciali žiūrovų komisija, kuri ragauja, slaptai balsuoja ir… Kol kas Elenai sekasi, sakyčiau, į vienus vartus. Tačiau aš nenuleidžiu rankų – esu kovotojas.

– Ar kada gyvenime esate pralaimėjęs? Kaip traktuojate savo nesėkmes – kaip mažus žingsnelius pergalės link ar vis dėlto kaip savo klaidas, kurios kelia liūdesį?

– Matote, kai vyksta dideli rimti konkursai, varžybos, turiu omenyje, ne televiziniai šou, aš nepralaimiu. Televizijoje žmonėms turi būti įdomu. Todėl, nors čia dažnai ir pralaimiu, visai dėl to nesijaudinu. Žinau, kad prieš kameras reikia žaisti, tai ir žaidžiu.

Mūsų dvikova – tik dėl žiūrovų. Norime, kad jiems būtų linksma ir įdomu. „La maistas“ turi evoliucionuoti ir nestovėti vietoje – antraip publikai pradės nusibosti.

Ar mokau savo vaikus, kaip priimti pralaimėjimą? Manau, kad to išmokys pats gyvenimas: jie dar turės užtektinai laiko pralaimėti. Tačiau, aišku, kalbame su Egle jiems ir apie tai. Sakome, kad stengtis reikia, bet jei nepasisekė – ką padarysi, pirma vieta būna tik viena. Svarbiausia labai smarkiai neakcentuoti pralaimėjimo, nes gyvenime dar visko bus: ir pergalių, ir nesėkmių.

– Traukiate per dantį lietuvių pamėgtą picą su ananasais. Ar Italijoje tokių nebūna?

– Tikrai nebūna. Italai žiūri į ją kaip į kažkokį išsidirbinėjimą. Žodžiu, priešiškai. O aš? Aš daug metų gyvenu Lietuvoje, tai jau beveik kaip lietuvis – pripratau ramiai priimti tokius jūsų skonių akibrokštus.

Kokius dar tipiškus itališkus valgius lietuviai gamina ir valgo savaip? Na… tuos pačius raviolius jūs valgote kaip koldūnus, bet iš tiesų jie nėra koldūnų giminės. Tas pats ir su itališkais paniniais, kurie į juos visai nepanašūs. Tačiau man, gyvenančiam čia jau ilgą laiką, dėl to nei šilta, nei šalta – nebent kas nors pradėtų aiškinti, kad tai itališki patiekalai. Tada stabdyčiau traukinį ir prieštaraučiau.

D. Kud­riav­ce­vo / „Fo­to­die­nos“ nuo­tr., stop kadrai

– „La maistas. Iššūkis“ susiduria tradicija ir modernumas. Laidoje atstovaujate pastarajam, o namuose?

– Savo namuose – priešingai: esu visiškas tradicijų žmogus. Viena iš mūsų šeimos tradicijų – šeštadienio rytais kepti ir valgyti blynus. Juos kepa mūsų sūnus Benas ir atneša tiesiai mums su Egle į lovą. Sekmadieniais Magda kepa lietinius su obuoliais.

Turime tradiciją kiekvienų metų birželį vykti į Italiją. Lietuvoje tuo metu dar per šalta – į jūsų jūrą reikėtų atvežti pingvinų. Jeigu pas mus, pavyzdžiui, plauki su delfinu, tai čia gali plaukti su pingvinu. Pingvinas – nebūtinai gyvūnas, gali būti ir italas, kuris atostogauja Lietuvoje ir suledėja brisdamas į vandenį, nepritaikytą užsieniečiams (kvatojasi).

– Spalio pabaigoje švęsime Heloviną. Lietuviai prieštaringai vertina šią šventę, o jūs? Ar drauge su vaikais skaptuojate moliūgus, darote iš jų tamsoje įkypomis akytėmis mirksinčius žibintus?

– Esu katalikas, sekmadieniais einu į bažnyčią. Todėl labiau mūsų šeima mini gavėnią, t. y. varo žiemą iš kiemo.

Heloviną vaikams irgi smagu švęsti, tik lietuviai kažkodėl šią šventę labai sujautrina. Manau, mums, suaugusiesiems, reikėtų atsipalaiduoti ir priimti jį ramiai. Kaip smagų karnavalą, o ne kaip ką nors labai blogo.

– Po šios šventės lieka daug išskaptuotų moliūgų. Ką siūlytumėte iš jų pagaminti?

– Mūsų šeima iš jų minkštimo gamina njokius su bulvėmis, dar – trintą sriubą, o sėklas džioviname ir valgome.

– Pernai, kai kalbėjomės panašiu metu, jau buvote atšventęs savo 40-ies metų jubiliejų. Ar trankiai ruošiatės jį švęsti šį spalį?

– Pataikėte – balius šį šeštadienį. Pernai į „Betono fabriką“ susirinko apie 100 žmonių, grojo nuostabūs muzikantai. Visi šokome, dainavome, bendravome.

Šiais metais svečių bus kur kas mažiau. Švęsime namuose – jaukiai, ramiai. Valgysime, žaisime žaidimus. Juk ne jubiliejus, tad viskas bus kur kas paprasčiau. Vaišes gamins mano komanda – leis man atsipalaiduoti. Nors… jei oras bus geras, gal ir pats grilinsiu kepsnius lauke.

Be kokio patiekalo nepraeina nė vienas mano gimtadienis? Hmm… Turbūt be mėsytės.

– Jei jūsų gimtadienio proga svečiai suorganizuotų cepelinų arba žemaičių blynų valgymo čempionatą... Kiek didžkukulių per vieną vakarą įstengtumėte suvalgyti?

– Mažų ar XXL? Jei didelių, tai sykį esu sukapojęs du, bet paskui žiauriai sunkiai užmigau. Jei mažiukų – per vieną kartą aštuonis. Su žemaičiais sudėtingiau: jų įveikiau tik du.

Beje, aš iš tiesų esu dalyvavęs cepelinų valgymo lenktynėse. Per 3 minutes surijau keturis, o tuo metu lietuviai spėjo sukirsti po aštuonis. Ne man su jumis rungtis… Jūs, lietuviai, man per daug stiprūs. Užtai kai buvau jaunas, dalyvavau pastos (makaronų) valgymo varžybose Italijoje. Tai ten sukimšau 27 pastos lėkštes. Laikas buvo neribotas, bet rekordo, deja, irgi nepasiekiau. Jis buvo 54-ios lėkštės!

D. Kud­riav­ce­vo / „Fo­to­die­nos“ nuo­tr., stop kadrai

– Neperjunkime kanalo – likime su TV3, tik iš sekmadienio ryto keliaukime į trečiadienio pavakarę – į „Gero vakaro šou“. Ar geras humoras – kaip geras maistas, o kur geras maistas – ten ir G. L. Demarco?

– Panašiai. Klausiate, kaip atsidūriau ant „Gero vakaro šou“ sofutės? Įsiprašiau. Pagaliau TV3 vadovai leido man dirbti su mylimu draugu. Labai seniai norėjau vesti laidą su Justinu. Atėjo laikas, kai šios laidos prodiuseriai tiesiog leido mums smagintis.

Kaip susipažinome? Na… Prieš kokius 6–8 metus buvau jo laidos svečias. Gal abiejų humoro jausmas sutapo? Nors iš tiesų humoristas jis, o aš tik vaidinu. Tačiau man be galo smagu, kai Monika Liu juokiasi iš mūsų pigių bajerių (kikena).

– Esu girdėjusi, kad televiziniai juokdariai namuose būna labai uždari ir netgi niūrūs žmonės. Ar tikrai?

– Na, jeigu jie būna po darbo labai pavargę, tai tikrai… Tada reikia imti atostogas. Pernai buvau sugalvojęs gimtadienio norą – kelionę. Kelionė į Škotiją jau įvyko – važiavome su šeima, tačiau pati didžiausia svajonė – Japonija – dar mintyse… Kad nuvežčiau ten visą šeimą, reikia nemažai pinigėlių, todėl vis dar taupau.

– Ar jūsų kelionės su šeima privalo turėti ir kulinarinį poskonį?

– Paragauti, ką valgo vietiniai, visada įdomu, bet tikrai neiname dėl to iš proto. Svarbiausia išvykus – gerai praleisti laiką su šeima.

Kaip atsidūriau ant „Gero vakaro šou“ sofutės? Įsiprašiau. Labai seniai norėjau vesti laidą su Justinu. Atėjo laikas, kai šios laidos prodiuseriai tiesiog leido mums smagintis.

Kai keliavome po Škotiją, draugai primygtinai siūlė paragauti hagio. Nors škotai labai mėgsta savo svečiams pasakoti, kad hagis yra miške gyvenanti mitinė būtybė, kurią dėl jos gudrumo labai sunku sumedžioti, – tai tik mitas. Iš tiesų hagis yra maltomis kepenėlėmis, plaučiais ir širdimi kimštas avies skrandis. Kada nors paruošiu per „La maistą“. Kai būsiu Japonijoje, būtinai turėsiu paragauti ramenų – makaronų sultinyje.

– Kaip gerai, kad prabilote apie sultinį, nes, atšalus orams ir įsisiautėjus virusams, norėjau paklausti apie maistą-vaistą. Ar turite savo šeimoje tokį?

– Vištienos sultinys iš kaimiškos vištytės. Čia jau klasika. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje, tiek turbūt ir visame pasaulyje. Jei mūsų šeimoje kas nors ima sirgti – iškart sultinį į trasą!

– Maistas-nuodas?

– Pelynas. Tačiau čia tik man. Žinau, kad kitus jis gydo, bet aš, matyt, pelynui esu alergiškas. Kai pabandžiau, manęs jis vos nenužudė.

– Jei paprašyčiau įvardyti maistą, kuris jums būtų kaip meilės išraiška žmonai Eglei?

– Pradėkime nuo to, kokį maistą Eglė gamintų man. Hmm… Turbūt kiaušinius su bulvėmis. Kai jų gaunu, jaučiuosi labai mylimas. Ką gaminčiau Eglei, kad ir ji jaustųsi mylima? Paprastai žmonai užtenka tiramisu.

– Žaidžiame toliau. Maistas – taupiems. Jei esate alkanas ir turite kišenėje tik 1 eurą…

– Duona ir vanduo. Viskas. Nieko daugiau nereikia. Namuose duoną mes kepame patys – viso grūdo senovinę itališką duoną. Niam, gardi...

– Maistas išlaidiems. Jei vienai vakarienei reikėtų išleisti 1 tūkst. eurų?

– Oi… Turbūt pirkčiau daug jūrų gėrybių.

D. Kud­riav­ce­vo / „Fo­to­die­nos“ nuo­tr., stop kadrai

– Pokalbio pabaigoje siūlau puikią idėją jūsų laidai – daryti maisto eksperimentus pagal žmonių profesijas. Tarkim, pasikviečiate į laidą mokytoją ir gaminate kokį nors patiekalą, skirtą būtent šios profesijos atstovams. Turint omenyje jūsų išskirtinį humoro jausmą, būtų labai įdomu…

– Sakote, maistas mokytojams? Tai turėtų būti niekas kitas, tik… gogelmogelis – kiaušinių tryniai, išplakti su cukrumi iki standumo. Kodėl? Pedagogams reikia daug energijos, o ir malonumo. Šis desertas labai skanus.

Jei medikams? Tiktai didkepsnį. Jis su krauju, o medikai mėgsta pjaustyti žmones.

Statybininkams? Daug miltinių raviolių su mėsos įdaru. Jie sotūs – ilgai grotų. Dar prie jų pagaminčiau gerą Bolonijos padažą.

Grožio industrijos atstovėms? Ką nors iš trintų daržovių – kad negadintų dantų. Ir karališkų krevečių, kad būtų gražu.

Teisininkams – ledų. Kad truputį atvėstų ir kad jų gyvenimas būtų bent šiek tiek saldesnis. Man atrodo, jie labai sunkiai dirba.

Žurnalistams? Išvirčiau rūgštynių sriubos. Kad nepamirštų savo darbo – daugiau varyti ant politikų, nes jie dabar per daug atsipalaidavę, per daug sau leidžia.

Politikams? Ujujuj… Jaučių sėklidžių (kvatojasi). Tačiau nesakysiu, kodėl, nes vis tiek nerašysite. Švelnesnė versija būtų tokia: jie galvoja tik apie savo interesus, daug žada, bet mažai ką nuveikia. Visa laimė, kad Lietuvoje jie dar pakenčiami. Italijoje kur kas baisesnė situacija. Italams išvis nieko neduočiau.

– Ko palinkėtumėte visiems TV3 ir, žinoma, savo laidų žiūrovams?

– Visus kviečiu bent kartą atvykti į laidos „Gero vakaro šou“ filmavimus ir gyvai pamatyti, ką mes ten veikiame. Čia labai smagi atmosfera, o svarbiausia – ne viskas patenka į eterį, tad tikrai išvysite tai, ko nematę.

„La maisto“ gerbėjams siūlyčiau ne tik ragauti jau pažįstamus lietuviškus patiekalus, bet ir nebijoti eksperimentuoti. Tikiuosi, kad po šio laidos sezono vis dar galėsiu gyventi Lietuvoje. Nes lietuviai yra labai kantrūs ir gailestingi. Priimu Elenos iššūkį kaip smagų žaidimą ir sakau, kad visiems bent kartą gyvenime reikėtų į įprastus patiekalus pažvelgti šiek tiek kitaip. Manau, kad lietuviai tokiems moderniems eksperimentams jau yra pasiruošę!

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų