Jo desertams komplimentus žarsto valstybių prezidentai, televizijos ir kino žvaigždės. Jis – Kaune viešintis lietuvių kilmės Niujorko kulinarijos instituto kūrybos direktorius,  virtuvės meistras Michaelis Laiskonis.

Saldumo troškimas – užkoduotas

Aštuonerius metus trimis „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanoto prestižinio Niujorko restorano "Le Bernardin" konditerijos skyriui vadovavęs M.Laiskonis įsitikinęs: "Saldumynai žmones daro laimingus. Truputėlis cukraus, riebalų, kalorijų. Tai – niekis, palyginti su laimės pojūčiu. Saldumo troškimas mumyse užkoduotas. Net ir susižeidus, skausmą sušvelnina saldumynai, mamos duoti saldainiai."

Neatsitiktinai per 41 metų Michaelio paskaitą Kauno kolegijoje ekrane buvo galima išvysti jo gaminamų desertų nuotraukas.

Prašmatnios klasikinės europietiškos, subtilios ir kontrastingos Azijos virtuvės ir senosios lietuvių kulinarijos sintezę išgavęs virtuvės meistras M.Laiskonis į Lietuvą atvyko JAV ambasados iniciatyva.

Konditerijos virtuozas įvertintas daugybe prestižinių apdovanojimų, o Kaune viešinčio svečio nevengia cituoti įtakingiausi JAV leidiniai – "Forbes", "New York Times", "Life", "Art Culinaire".

Jo patiekalus, ypač desertus, gyrė Prancūzijos, Izraelio ir kitų šalių prezidentai, kiti žinomi politikai, verslininkai bei kino, televizijos žvaigždės.

"Restoranai, viešbučiai laikosi privatumo ir savo klientų pavardžių nesako", – Michaelis neslėpė, kad pats brangiausias jo sudarytas vakarienės meniu buvo garsaus juvelyrinių dirbinių tinklo "Harry Winston" labdaringame pobūvyje, kur vien tik iš Italijos atvežtas kilogramas šokolado kainavo kelias dešimtis eurų.

Išsipildžiusi svajonė

"Savo profesiją pasirinkau atsitiktinai, tai turbūt atėjo iš sielos gelmių", – pasakojo garsių restoranų, viešbučių, maitinimo įmonių – "Starbucks", "Mars", "Ritz-Carlton" ir daugelio kitų meniu konsultantas M.Laiskonis, kuris į Lietuvą atvežė dovanų saldainių, pagardintų Niujorke lietuvių gaminamu "Krupniku".

Baigęs mokyklą ir sulaukęs 18 metų, Čikagoje gimęs, o dabar Niujorke gyvenantis Michaelis pradėjo dirbti kepykloje: "Duona – nuostabu, tačiau man labiau patiko gaminti konditerijos gaminius – įvairesnės sudedamosios dalys, daugiau laisvės ir galimybių improvizuoti."

M.Laiskonis pabrėžė: gyvenime svarbu nesustoti, žinoti, ko nori, ir atkakliai siekti savo tikslo. Anglų ir olandų kraujo turinčios mamos sūnus M.Laiskonis visą laiką troško būti geriausias konditeris ir dirbti geriausiuose restoranuose.

Savo karjerą jis pradėjo nedideliame restorane Mičigane. Iš pradžių pjaustė salotas, ruošė šaltus užkandžius, o vėliau pradėjo gaminti saldumynus.

"Tai buvo mano universitetas, o doktorantūrą apsigyniau restorane "Tribute". Tenykštis virtuvės šefas buvo ne tik mano mokytojas: jis įkvėpė eksperimentuoti, skatino kurti naujus patiekalų receptus", – pasakojo konditeris, vėliau persikėlęs gyventi į Niujorką, kur vėliau dirbo šalia Brodvėjaus ir Centrinio parko įsikūrusiame išsvajotame restorane "Le Bernardin".
"Tai – didžiausia gyvenimo svajonė, kurią pasiekiau, – tarė Michaelis. – Niujorke! Ir kaip dainuoja Frankas Sinatra, jei tau pavyko tai padaryti Niujorke, tai gali tai padaryti bet kur!"

Proseneliai – Juozas ir Ona

"Labai svarbu aplankyti kuo daugiau vietų, – Michaelis darbą keisdavo vidutiniškai kas penkerius metus, o virtuvės meno mokėsi pas garsius Europos, Azijos meistrus. – Prancūzas išmokė suprasti, kad maistas turi sielą, japonas – disciplinos, punktualumo."

Ilgai buvęs mokiniu, o dabar jau mokantis kitus, turintis daug pasekėjų M.Laiskonis pildo du savo blogus internete. Šypsodamasis jis rodo nutriušusias nuo skaitymo knygas: "Dabar jų nebereikia. Išsvajoto žurnalo laukdavau mėnesį, o dabar informacija prieinama daug greičiau. Tačiau paslaptys – kvailystė. Jei kažką žinai – išduok, pasidalyk su kitais."

Garsus virtuvės meistras nesidrovi lietuviškų šaknų – atvirkščiai, jis jomis didžiuojasi.

M.Laiskonis turi savo prosenelių – Juozo ir Ono nuotraukas. Jie iš Pasvalio rajono Pušaloto miestelio 1900 m. emigravo į Čikagą, čia 1908 m. ir susituokė.

"Mokykloje niekas mums nepasakojo apie Lietuvą. Dabar žinau, kad prieš šimtus metų Lietuva buvo didinga valstybė – viena galingiausių Europoje", – išdidžiai mūsų šalies istoriją amerikiečiams ir savo artimų žmonių ratui pasakoja Michaelis. Lietuvoje jis vieši jau trečia kartą ir kai kurie lietuviai jį jau vadina Mykolu.

Lietuvoje pamatė riešutus

Iš pradžių nieko nežinojęs apie savo kilmę Amerikos lietuvos manė, kad jo šaknys Graikijoje.

Taškus ant "i" sudėjo žinomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius infektologas Alvydas Laiškonis – Michaelio dėdė, kurio senelis ir Michaelio prosenelis Juozas Laiškonis buvo broliai.

"Kai internete pastebėjome pavardę, žmonai kilo mintis, kad galbūt tai mano giminaitis?" – šyptelėjo greitai riešutą išgliaudęs M.Laiskonio dėdė – 75 metų A.Laiškonis, kuris, beje, gimęs gruodžio 1 d., kaip ir virtuvės virtuozas Michaelis.

Tokios mintys kilo ir anglų bei olandų kraujo turinčiai Michaelio mamai, kuri pirmoji parašė į Lietuvą. O 2012-aisiais A.Laiškonis su artimaisiais organizavo pirmą Michaelio kelionę į Lietuvą, parodė prosenelių gimtąsias vietas, mūsų šalį.

Lietuvoje Michaelis pirmą kartą gyvenime pamatė šviežiai nuskintus lazdyno riešutus.

Figos su grybų padažu

2007-aisiais pelnęs kino "Oskarui" prilygstantį Jameso Beardo pagrindinį konditerijos srities apdovanojimą "Best Pestry Chef", M.Laiskonis stengiasi neišskirti nė vieno patiekalo. Vis dėlto jam kurį laiką labai patiko vienas desertas: į švarų kiaušinio lukštą sluoksniais pilamas šokoladas, karamelė, užlašinami klevų sirupu ir užberiama jūros druskos, kuri šiam desertui suteikia harmonijos. Todėl valgyti šį desertą reikia ilgu šaukšteliu, būtinai kabinant iškart visus sluoksnius.

Amerikoje, Europoje, Azijoje mokęsis M.Laiskonis siekia atrasti harmoniją tarp europietiškų ir tajų, japonų desertų. Mėgstamiausia jo gaminamų desertų sudedamoji dalis – šokoladas: "Jo formulė unikali, jį galima panaudoti įvairiuose patiekaluose."

Labai dažnai savo gaminamus desertus M.Laiskonis iš pradžių nupiešia, po to nufotografuoja. Fotografija – vienas jo hobių.

"Vieni sako, kad konditerija yra menas, kiti – kad amatas, aš laikausi aukso vidurio. Gamindamas patiekalo jau neištaisysi, todėl labai svarbu kruopščiai pasirengti", – virtuvės virtuozas atidžiai seka ir mokslą, domisi, kaip sąveikauja įvairiausios patiekalų sudedamosios dalys.

Turbūt todėl jis gali pasiūlyti ir neįprastų patiekalų: pavyzdžiui, figų pyrago, kurį patiekia su ledais, triufeliais ir... grybų padažu. Gurmanai dėl tokių ekisperimentų kraustosi iš proto.
Amerikiečiams M.Laiskonis siūlo ir lietuviškų patiekalų, kurių sintezė mums labai neįprasta: užkandžiui – silkės, pagardintos rūkytomis bulvėmis, marinuotais pastarnokais ir morkomis, pietums – pikantiško skonio cepelinų su aviena arba keptos antienos, derinamos su voveraitėmis, kopūstais ir juodos keptos duonos spragėsiais. O desertui – aguoninių spurgų su mėlynių įdaru, gaiviu kreminiu šerbetu arba obuolių cukatomis, paskanintomis rugių dribsniais ir alaus skonio ledais.

Cepelinai Vašingtone

Koks komplimentas jam labiausiai paglostė širdį? Tai buvo neseniai – Lietuvos pirmininkavimo ES proga lietuvių ambasadoje Vašingtone Michaelis gamino pietus. Patiekalų buvo daug, įvairių, todėl jis pasiūlė paskanauti ir mažulyčių cepelinų.

"Dar niekada gyvenime nematėme ir nevalgėme tokių mažų, bet nuostabaus skonio cepelinų", – ambasadoje komplimentus žarstė ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai.
Keisčiausia vieta, kur jis gamino maistą – Kolumbija, aukštai kalnuose, kai net šviečiant saulei buvo šalta.

Jei M.Laiskonis paskutinįkart gmintų vakarienę, jos meniu tarp trijų patiekalų būtinai būtų cepelinai, kas nors iš jo mėgstamos Pietryčių Azijos, greičiausiai tajų virtuvės, o desertui – šokoladiniai ledai.

Jei vieną patiekalą Michaeliui reikėtų gaminti negyvenamoje saloje, tai būtų kas nors iš duonos ar sūrio, o viena sudedamųjų dalių – bulvės.

Saldžiausia akimirka

Daug po pasaulį keliaujantis M.Laiskonis gamina ir namuose. Jis pats superka produktus. Austrų ir ukrainiečių kraujo turinti jo žmona Heather atsakinga už namų tvarką.
Tiesa, nors Heather ir itin giria vyro gaminamus patiekalus, tačiau dažnai svajoja ir apie desertus – namuose saldumynų Michaelis negamina.

"Neturiu reikiamos įrangos, be to, kasdien prisigaminu desertų darbe, – nusijuokė Amerikos lietuvis. Savo gyvenimą jis palygintų ne su kokiu mėgstamu desertu, bet su troškiniu. – Jame daug įvairių sudedamųjų dalių, o po ilgo darbo išgaunamas vientisas skonis."

M.Laiskonis nusijuokė išgirdęs teiginį, kad jis paneigia posakį, kad kelias šį vyro širdį eina per skrandį.

"O gal atvirkščiai? Kelias į moters širdį – per skrandį?" – juokavo niujorkietis.

Kokia saldžiausia konditerijos virtuozo gyvenimo akimirka?

"Atsiminimai. Cinamonas, obuoliai, kurie kelia sentimentų, nostalgiją. Čikagoje, kaip ir Lietuvoje, pamatysi daug obelų. Vaikystėje valgydavome spurgas su cinamonu, o jas užgerdavome šviežiomis obuolių sultimis. Ir dabar valgydamas obuolius ar gamindamas iš jų desertą visuomet mėgaujuosi saldžiausiu atsiminimu – vaikyste."

Apdovanojimai – solidūs

James Beard fondo nominacija – "Journalism Award" (2013).

James Beard fondo – "Outstanding Pastry Chef" (2007).

Starchefs – Rising Star Pastry Chef  (2006).

"Bon Appétit" – Pastry Chef of the Year (2004).

Amerikos konditerijos šefų, Konditerijos meno ir Konditerijos dizaino  TOP10  – "Pastry Chefs, Pastry Art and Design" (2002, 2003).