"Neduok Dieve, jei greitasis maistas sielai pakeis tikrąjį", – sakė kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Apie galingą Lietuvos įvaizdžio formavimo įrankį, lietuviško kino laimėjimus ir pralaimėjimus, kaip lietuviams išlikti savimi ir kuo sudominti pasaulį, su G.Lukšu kalbėjomės atslūgus kino ir televizijos apdovanojimų "Sidabrinės gervės" šurmuliui.

– Geriausiu metų vaidybiniu filmu tapo režisieriaus Igno Miškinio "Artimos šviesos", konkuravęs ir su jūsų juosta "Duburys". Nusivylėte?

– Esu sukūręs 13 vaidybinių pilnametražių juostų. Jas, kaip ir juostą "Duburys", kūriau ne kokiam nors konkursui. Kurti filmus yra mano vidinis poreikis, gyvenimo prasmė ir pagaliau vienintelis dalykas, ką sugebu daryti. Temas filmams atsirenku pagal tai, kas man brangu ir, jei atsiranda žiūrovų, kuriems jos taip pat atrodo svarbios, mano kūrinys pasiekia tikslą, įgyja prasmę.

– Apdovanojimas atiteko jaunosios kartos režisieriui. Ateina ryški jaunoji karta?

– Mano nuomone, mene kartų nėra, ir neturėtų būti suprantama, kad jaunas – tai būtinai geresnis, senas ar vidutinės kartos – blogesnis. Kultūros ir meno istorija tūkstantį kartų tai paneigė. Ačiū Dievui, kad į kiną ateina jaunų gabių žmonių. Bet tai nereiškia, kad visi jie geresni už buvusius. Tarp jaunimo darbų yra daug pretenzijų, neįdomių kūrinių – neįdomių, nes tai mėginimai kopijuoti. Lygiai kaip ir vyresnės kartos režisieriai nėra vien klasikai.

Kartais susidaro įspūdis, kad dabar kino kūrėjais vadinami visi, kurie tik bando filmuoti ir sumontuoti juostą. Tačiau kine šalia Dievo duotos talento kibirkštėlės labai svarbus profesionalumas. Reikia gerbti režisieriaus, operatoriaus, dailininko, kitas kino profesijas, jų mokytis ir jomis rūpintis.

– Kaip atsitiko, kad Lietuvoje kinui lėšų skiriama mažiau nei Latvijoje, nors šie mūsų kaimynai išgyvena didesnį ekonominį sunkmetį nei mes?

– O Estijoje kinui skiriama daugiau lėšų nei Lietuvoje ar Latvijoje. Taip yra jau daug metų. Kažkada juokauta, kad mažiau už Lietuvą pinigų kinui skiria tik Malta. Bet Maltoje iš viso kinas nekuriamas.

O juk šis menas galėtų papasakoti pasauliui apie mūsų kultūrą, gyvenimo būdą, šaknis ir charakterį. Nereikėtų laidyti milijonų dirbtinėms institucijoms, kurios, deja, Lietuvos įvaizdį ne kažin kaip kuria.

– Kokią žalą šalies kinematografijai gali padaryti skurdus kino projektų finansavimas?

– Visi režisieriai greičiausiai neišsibėgios į užsienius – yra pasiryžusių kurti čia nepaisant sunkumų. O valstybė anksčiau ar vėliau turbūt suvoks, ką suvokė Lenkija, dar anksčiau – Vengrija, kitos pokomunistinės šalys: kino industrija naudinga valstybei – ji generuoja pinigus.

– Kaip manote, ar Lietuvos kine išliks nacionalinė tematika, ar vis dėlto dominuos kosmopolitinės temos?

– Galėčiau atsakyti klausimu: o ar Lietuva išliks? Kitiems galime būti įdomūs tik būdami patys savimi. Žinoma, yra visoms tautoms, kultūroms amžinų temų. Ir mums jos nesvetimos. Svarbiausia – išmokti šiuolaikine kino kalba pasakoti savas istorijas. Kad mūsų kalba ir kultūra, viena seniausių Europos kultūrų, ne tik išliktų, bet vėl taptų žinoma pasauliui.

– Yra žmonių, teigiančių, kad nei lietuvių aktoriai moka vaidinti kine, nei lietuvių režisieriai kurti filmus.

– Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, ką jam žiūrėti ir sakyti, kas jam nepatinka. Kita vertus, žiūrinčius tai, ką mums kemša televizija, norėčiau paraginti susimąstyti, ar tai nėra tas pats beskonis, bekvapis greitasis maistas, kurį suvalgęs nežinai, ką suvalgei. Žiūrėti į meną vien kaip į pramogą – pražūtinga. Esu tikras, kad labai pigiai nupirkti ar sukurti televizijos serialai, kuriuos tiesiog konvejeriu štampuoja, suštampuos ir mūsų smegenis. Tačiau jie yra tik gyvenimo pakaitalas, deja, vis dažniau vartojamas vietoj tikros kultūros. Bet žmogaus gyvenimas per trumpas, kad tikrus dalykus pakeistume imitacija.

G.Lukšo dosjė:

Gimė 1946 m. gegužės 16 d. Kaune. 1971 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. 1971–1991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Nuo 1991 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. 2006 m. tapo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriumi.

Filmografija: kino filmai "Virto ąžuolai" (1976 m.), "Mano vaikystės ruduo" (1977 m.), "Vasara baigiasi rudenį" (1982 m.), "Žalčio žvilgsnis" (1990 m.), "Žemės keleiviai" (1991 m., Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Lagove prizas 1993 m.), "Mėnulio Lietuva" (1997 m.), "Duburys" (2009 m.).