"Nėra jokių universalių taisyklių, kaip mums elgtis. Kiekvienam žmogui ir kiekvienai situacijai egzistuoja savos taisyklės", – pareiškė maskvietis gyvenimo treneris Jurijus Michariovas. Jis Lietuvoje surengė savo seminarų ciklą.

Šiam vyrui 40 metų, jis gyvena Maskvoje, turi du mažus vaikus ir žmoną fotomodelį, besiverčiančią prekyba nekilnojamuoju turtu.

J.Michariovo šypsena plati ir atvira – kaip žmogaus, išties žinančio sėkmės paslaptį. Paklaustas, ar tai tiesa, jis nusijuokia: "Žinoma."

– Esate transformacinių programų autorius ir vedėjas. Kaip paprastais žodžiais apibūdinti jūsų veiklą?

– Galima sakyti, kad viso to, ką aš darau, tikslas vienas – kad žmogus pradėtų tikėti savimi. Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasta. Iš tiesų paprasta nėra.

Visos programos, su kuriomis aš dirbu, skirtos tam, kad žmogus išgirstų save ir nustotų versti atsakomybę kitiems – aplinkybėms, likimui, auklėjimui, darbdaviams. Kad dėl savo nelaimių nustotų kaltinti krizę, Vyriausybę, dar kažką. Kad jis pagaliau pamatytų, jog savo gyvenimą valdo tik jis pats, ir kad tas supratimas arba padėtų jam kažką keisti, arba kad žmogus paliktų viską, kaip yra, bet jau sąmoningai.

– Papasakokite apie save. Kaip tapote tuo, kas este šiandien?

– O buvo taip (juokiasi). Įprastas gyvenimas, įprasti reikalai, įprastos tarpusavio santykių problemos. Ir vieną akimirką aiškiai pajutau, kad visą laiką rašau juodraštį. Gyvenu tarsi tikindamas save, kad tuoj išauš diena, kai aš pradėsiu gyventi iš tikrųjų. Tik ta diena vis neatėjo ir neatėjo. Buvau 20-ies, ji neatėjo. Buvo 25-erių – vis dar ne. Buvo 30-ies – ne, ir tada rašiau juodraštį, ruošdamasis tuoj pradėti kitokį, tikrą, teisingą gyvenimą. Kol pagaliau supratau, kad tas tikrasis gyvenimas visada buvo, kad neverta laukti kažkokio lemtingo momento, nes jokių juodraščių mūsų gyvenime nėra.

– Kaip atrodė juodraštinis jūsų gyvenimas?

– Iš šalies atrodė gerai, įprastai. Žmona, vaikai. Kasdienės buitinės problemos. Verslas. Kasdien – į darbą. Verčiausi prekyba automobiliais. Ir ne tik tuo. Verslą aš pradėjau būdamas dvidešimties, ir tai tęsėsi tol, kol man sukako 37-eri. Tada aš ir supratau, kad mano gyvenime – kažkas ne taip. Kad nesijaučiu laimingas. Kad netgi nejaučiu, jog iš tikrųjų gyvenčiau. Ir tas nepasitenkinimo, savęs nerealizavimo jausmas privertė atsakyti į klausimą "kodėl?"

– Ir kaip sau į tą klausimą atsakėte?

– Kiekvienas žmogus giliai viduje įsitikinęs: "Aš esu vertas geresnio", tačiau mano, kad tas kažkas geresnio yra išorėje. Žmogus sako sau: "O, štai jis tai gerai gyvena. Ir aš noriu... " Pradeda kopijuoti, elgtis kaip jis, ji, jie. Ir kas iš to išeina? Dar vienas akligatvis. Žmogus pamato, kad tai visai ne tai, ko jam reikia. Nepasitenkinimas nedingsta. Ir jis nedings tol, kol aš nesusitiksiu pats su savimi. Ir nepaklausiu: "O ko tu nori, Jura? Kas tau tas tikrasis gyvenimas?" Ir galbūt paaiškės, kad tai neturi nieko bendro su milijonais dolerių, su valdžia, įtaka kitiems. Tai labai individualu. Kažkam tai – kūryba, kažkam – valdžia, kažkam – paprasčiausiai sėdėti namuose su mylimu žmogumi ir tuo džiaugtis.

– O jums?

– O man... Tikriausiai – padėti žmonėms suprasti, kas jie yra iš tikrųjų. Suteikti jiems galimybę pamatyti savo jėgą ir ja pasinaudoti. O gal – nepasinaudoti. Tiesiog taip, kaip jie nuspręs patys.

– Taigi iš automobiliais prekiaujančio verslininko tapote verslininku, pardavinėjančiu savo žinias. Bet iš pradžių reikėjo jų sukaupti, tiesa?

– Taip. Aš daug mokiausi. Daugybė knygų. Daug psichologų pavardžių, praktikos. Bet pagrindiniai mano mokytojai buvo ir yra žmonės, su kuriais dirbu. Jų kasdienės situacijos. Mano situacijos. Viskas, su kuo susiduriu, moko ne gyventi kažkokį būsimą gyvenimą, ne gyventi praeitimi, o gyventi dabar. Su tais žmonėmis, kurie tave supa. Gyventi šia akimirka. Aš įkvepiu, iškvepiu ir – viskas, tai daugiau nepasikartos.

Pasakysiu labai svarbų dalyką: mes privalome išmokti ne galvoti apie gyvenimą, o jį gyventi.

– Ar egzistuoja technikos, kurios mokytų žmogų būti čia ir dabar?

– Iš dalies taip. Bet aš nemanau, kad žmones reikėtų kažko mokyti. Jie seniai viską moka ir žino. Aš sukuriu jiems galimybę tai praktikuoti. Jei galima tai pasakyti – saugioje aplinkoje.

– Jūsų seminaruose, taip? Kas juose vyksta? Dalijate sėkmės receptus?

– Nėra jokių receptų, jokių bendrų taisyklių – daryk štai taip, ir tavo gyvenimą aplankys sėkmė. Žmogus ateina su individualiomis problemomis, savo baimėmis, kurios trukdo žengti jo gyvenime kažkokį žingsnį. Pratybose, kurias aš rengiu, jis gauna erdvę realizuoti tą savo norą. Tiesiog – pabandyti, parepetuoti: jei aš darysiu taip – kaip suveiks? Dalyvauja kiti žmonės, kurių reakciją jis iškart pajunta, todėl gali pasitikrinti, tinkamas jo sprendimas ar ne.

Žmogus žino, ko jis nori. Bet egzistuoja stabdžiai, trukdantys jam tai padaryti. Jis negali padaryti konkretaus veiksmo – kažkas jį stabdo. Tam, kuris to nemato, aš leidžiu tai pamatyti. Štai ir viskas.

– Kas dažniausiai tampa mūsų stabdžiais?

– Nepasitikėjimas. Baimė. O gal manęs nesupras? O gal išjuoks? O gal atstums? Jau geriau nieko nedarysiu ir tyliai pasėdėsiu laukdamas patogesnio momento.

– O kokios buvo jūsų baimės?

– O, begalė. Mane stabdė pačios įprasčiausios baimės. Baimė, kad liksiu vienas. Baimė, kad kažką padarysiu ne taip. Baimė išvis ką nors daryti, nes juk gali nepasisekti.

– Ar baimė yra tai, ką mes turime įveikti?

– Mes niekada neįveiksime visų savo baimių. Baimė yra labai natūralus jausmas, kurį jaučia visos gyvos būtybės. Aš, pavyzdžiui, visada jaudinuosi prieš susitikimą su žmonėmis. Ir vargu ar tai nugalėsiu. Manau, kad visiškai nereikia nugalėti baimės ar gėdos. Nereikia su jausmais galynėtis. Jausmus reikia išjausti, išmokti gyventi su jais. Ir stengtis, kad jie netaptų barjeru, atskiriančiu tave nuo gyvenimo, trukdančiu tau veikti. Į gyvenimą reikia eiti su visomis savo emocijomis, problemomis. Ne bėgti nuo jų, o su jomis gyventi. Pabrėžiu – gyventi, o ne slėptis nuo gyvenimo.

– Kas labiausiai trukdo žmonėms, kurie laiko save nevykėliais? Kurie mano, kad jiems chroniškai nesiseka?

– Gal pradėkime nuo to, kad nevykėlių apskritai nėra. Yra tik žmonės, kurie laiko save nevykėliais.

– Bet kodėl jie taip mano apie save?

– Kartą pas mane atėjo vaikinas. Jam – 25-eri. Jis labai norėjo vieno darbo. Bet reikalavimai jo trokštamoms pareigoms užimti buvo tokie: amžius – ne mažiau kaip 30 metų ir mokėti porą užsienio kalbų. Tas vaikinas tiek nemokėjo. Ir jis buvo jaunesnis. Viskas. Jis sau pasakė, kad gauti to darbo jis negali, nors labai nori. Ir dėl to išgyveno.

– Natūralu. O kaip ta istorija baigėsi?

– Jis gavo tą savo trokštamą darbą po keturių mėnesių. Aš tuo didžiuojuosi. (Juokiasi.) Nes pavyko pasiekti, kad tas vaikinas nustotų nagrinėti, ko jis negali, kokių savybių neturi, kokių reikalavimų neatitinka. Ir pagaliau ėmėsi konkrečių veiksmų gauti tą darbą. Jis jį ir gavo.

– Kaip?

– Paprastai. Jei žmogus nemoka tiek kalbų, kiek reikia, jis turi imti ir mokytis jų. Tuoj pat, nesakydamas sau, kad išmoks gal per trejus metus. Nebuvo jokio tikrumo, niekas nežinojo, gaus ar negaus jis tą darbą. Bet jis pradėjo mokytis, nestabdydamas savęs, nesibaimindamas, kad tai – neįmanoma. Neatsisakė savo troškimo, neatidėjo jo ateičiai, laukdamas tinkamo momento. Tai buvo maksimaliai efektyvūs veiksmai. Ir būtent jais – veiksmais, o ne jų rezultatais – jis parodė save kaip žmogų, kuris sugebės susidoroti su tomis pareigomis. Jo darbdaviams reikėjo ryžtingo ir veiklaus žmogaus labiau nei 30-mečio poligloto.

Apie dvidešimt metų aš sukausi versle ir pasakysiu daugeliui žinomą dalyką: verslininkas, ieškodamas darbuotojo, ieško žmogaus, mokančio dirbti ir pasiekti rezultatą. O formalūs reikalavimai tėra antrasis pagal svarbą filtras. Ir jei žmogus manys, kad neperžengęs šio barjero – iš tikrųjų tik antrojo pagal svarbą – jis negaus to darbo, jei iškart nuleis rankas, toks paprasčiausiai nereikalingas.

– Gyvename laiku, kai apie gyvenimo trenerių, gyvenimo būdo vadybininkų, sėkmės mokytojų paslaugas galima išgirsti ant kiekvieno kampo. Kaip manote, kodėl būtent dabar? Kalta vertybių krizė?

– Nesiimčiau samprotauti apie globalius procesus. Žinau viena: kai tik mes susirenčiame saugų aptvarą, susikuriame vienintelę teisingo gyvenimo formulę, nusitiesiame bėgius, kuriais aišku, kaip važiuoti, ir aišku, kad negalima nuo jų nukrypti, gyvenimas – opa, ir pateikia mums staigmeną. Sviedžia iššūkį.

Galima sakyti ir kitaip: žmogus pats įstumia save į situaciją, kuri anksčiau ar vėliau pareikalauja permainų, kad jis tobulėtų, žengtų pirmyn. Bet kuri forma, kurią mes susikuriame, atėjus laikui, praranda savo efektyvumą.

Dauguma vertybių mums yra tiesiog primestos. Tiksliau, primestas manymas, kad jos universalios, tinkamos visais gyvenimo atvejais. Sakykime, žmogui pasakė, kad draugauti su kitais yra labai gerai, kad taip privalu elgtis. O iš tiesų tam žmogui reikia kūrybos ir individualumo. Bet jis bando būti draugijos žmogumi ir jaučia, kad jo gyvenime kažkas ne taip. Laimingas jis jausis tik sudėliojęs prioritetus taip, kaip reikia būtent jam, o ne visuomenei. Ir jo prioritetų sąraše kūryba atsidurs pirmoje vietoje, o draugystė – gal penktoje. Ir jis jausis laimingas.

Nėra nei universalių vertybių, nei nekintamų taisyklių.

– Tikrai?

– Norėčiau būti teisingai suprastas. Žinoma, kad egzistuoja bendros sociumo taisyklės. Yra įstatymai. Visa tai reguliuoja individualybių gyvenimą visuomenėje. Aš ne už tai, kad reikia atšaukti bendras taisykles. Aš už tai, kad rastume harmoniją tarp asmeninių poreikių ir gyvenimo bendruomenėje.

– Sakykime, yra du darbuotojai, kuriems patinka jų darbas. Tačiau nutinka taip, kad vadovybės reikalavimai prasilenkia su, jų manymu, etinėmis normomis. Vienas nesutinka ir yra priverstas atsisveikinti su darbu, kitas lieka ir padaro sėkmingą karjerą. Kuris teisus?

– Abu. Kiekvieno jų pozicija savaip teisinga. Abu jie pasiekė savo tikslų. Ketinimas visada lygus rezultatui. Jei gerai panagrinėtume, pamatytume, kad to darbuotojo, kuris nesutiko paklusti vadovybei, tikrasis tikslas buvo išeiti iš darbo. Pasakysiu taip: kad suprastume, ko mes iš tiesų norime, reikia pažiūrėti į realybę, kurią turime. Visa kita – tik kalbos, iliuzijos ir saviapgaulė.

Jei to darbuotojo, kuris protestavo prieš vadovus, tikrieji ketinimai būtų pasilikti darbovietėje ir siekti permainų, kurių jis nori, jis būtent tai būtų ir padaręs. Pasilikęs ir siekęs permainų. Žmogus gauna tą rezultatą, kurio siekia. Visada. Ir visada yra variantų, kaip pakeisti situaciją, jei to tikrai nori. Ne du variantai – arba trenkiu durimis, arba susitaikau su esama situacija, bet žymiai daugiau. Tik mes dažniausiai neieškome tų variantų.

– Kaip manote, kodėl?

– Nes gyvename stereotipais. Nes nemokame būti lankstūs. Įsivaizduokite žmogų, kuriam visą laiką buvo aiškinama, kad valgyti galima tik šaukštu. Kol jis valgė sriubą, viskas buvo gerai. Bet štai jo lėkštėje atsirado kepsnys. Ir žmogus bando valgyti, kaip įpratęs, kaip žino, kad yra teisinga, – šaukštu. Nieko neišeina. Ir žmogus kankinasi. Užuot sugriovęs savo stereotipus, padėjęs į šoną šaukštą ir paėmęs šakutę ir peilį. Tai vyksta dažnai įvairiose situacijose, kai mes neieškome kitų variantų, kitų galimybių. Instrumentų, kuriais gali naudotis žmogus, yra labai daug. Bet mes jų dažniausiai net neieškome.

– Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi į jus?

– Įvairiausi. Bet dažniausiai, bent jau Rusijoje, tai žmonės, susiję su verslo pasauliu – sakykime, vidurinės ir aukštesnės verslo grandies žmonės. Kartais – aukščiausios.

– Tokiu atveju turbūt dažniausiai išgirstate: "Kaip man uždirbti daugiau pinigų"?

– Tiesa. Pinigai yra tas dalykas, kuris pas mus jaudina absoliučią daugumą žmonių. Tačiau labai dažnai paaiškėja, kad klausimas "Kaip man uždirbti pinigų" slepia visiškai kitokias problemas. Dažniausiai – santykių su kitais žmonėmis problemas.

– Ir turtuoliai verkia, ar ne?

– Be abejo. Kai žmogus naudoja tik tuos svertus, kurie padeda uždirbti pinigų, padaryti karjerą, anksčiau ar vėliau, užkopęs į savo viršūnę, jis lieka vienas. Jis sėdi, sakykime, direktoriaus kėdėje ir tos pozicijos "aš – viršininkas" nebesugeba pakeisti kitose situacijose. Jis direktorius ir susitikęs su senais draugais, ir grįžęs namo. Ir būtent ta pozicija griauna santykius, atstumia, atitolina nuo jo žmones, iš kurių jis tikisi supratimo, užuojautos, palaikymo – natūralių žmogiškų dalykų. Jis tai bando kompensuoti vis tais pačiais direktoriškais metodais – stiprindamas įtaką, siekdamas dar daugiau uždirbti. Nes jis jau užstrigęs toje formoje, kurioje išmoko veikti.

– O būna atvirkščiai?

– Būna. Yra žmonių, kurie išgyvena, kad neturi pakankamai pinigų, kad nerealizavę savęs profesinėje veikloje. Ir jie tai bando kompensuoti ieškodami artumo, pripažinimo žmogiškuose santykiuose. Jie naudoja visus tam reikalingus svertus: empatiją, gerumą, nuolaidumą, kantrybę. Ir žmogiškų santykių plotmėje tai puikiai veikia. Bet uždirbti pinigų, pakilti karjeros laiptais (o tam reikia visai kitų savybių) tai nepadeda. Ir jie nesupranta, kas vyksta: juk taip teisingai gyvena, taip gerai elgiasi su kitais.

O juk iš tiesų tokie žmonės neabejotinai turi savyje savybių, reikalingų ir verslui, ir karjerai. Tik jie jas ignoruoja, nes mano, kad jos – nepriimtinos. Kad ryžtas, jėga, tam tikra agresija yra blogis.

Jei žmogus jaustųsi laimingas, jei jam pakaktų tik artimų, jį suprantančių žmonių rato, būtų viskas puiku. Bet jei jis jaučiasi menkavertis, nerealizavęs savęs sociume, nevykėlis – vadinasi, jam būtina keisti savo elgsenos modelį. Reikia adekvačiai reaguoti į gyvenimo situacijas ir aplinkybes. Tai yra valgyti sriubą šaukštu, o kepsnį – peiliu ir šakute.