Gana aukštas paslaugų teikimo lygis, patyrę darbuotojai, puikūs kolegų atsiliepimai apie Lietuvą, be to, nereikia įspūdingo biudžeto. Tai yra priežastys, dėl kurių italų ir kiti užsienio režisieriai renkasi mūsų šalį. Ar tikrai čia atvykę jie randa viską, ko reikia, ir kas sunkina jų darbą?

„Kartais turi jaustis kalta dėl oro ir net visuotinio atšilimo, dėl kurio Lietuvoje nesninga, kai filmavimui reikia žiemos„, – šypsodamasi sakė su italais dirbanti prodiuserė Milda Leiputė. Kad ir kaip ten būtų, prieš septynerius metus, kai mūsų šalyje buvo filmuojamas “Nebijok. Jono Pauliaus II gyvenimas“, italai atrado Lietuvą ir į ją vis sugrįžta.

– Kodėl italai pradėjo sukti filmus mūsų šalyje? – paklausėme M.Leiputės.

– Pagrindinis kriterijus yra finansinis. Įspūdingų gamtovaizdžių, dvarų, pilių, stulbinančių senamiesčių pilna ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Lietuva italų filmuotojus traukia patraukliomis kainomis, neblogai išvystyta infrastruktūra ir palankiai susiklosčiusia jų kolegų patirtimi Lietuvoje.

– Gal galėtumėte išskirti, kas režisieriams buvo svarbu ir aktualu, kodėl jie rinkosi Vilnių, Lietuvą? Ar buvo kokių nesusipratimų?

– Paprastai šalį pasirenka prodiuseriai, kurie rūpinasi, kaip pigiau ir kokybiškiau nufilmuoti filmą, neviršijant biudžeto. Tuo atveju, kai reikalingos autentiškos vietos, – paprastai tokių ieškoma ekranizuojant tikrais faktais paremtas istorijas, – važiuojama į tą šalį, kur tie įvykiai vyko, arba architektūriškai panašią. Taip buvo „Sibirietiško auklėjimo“ atveju, kai italai Lietuvoje „rado“ Padniestrę. Lietuvos sovietinės epochos architektūra puikiai tiko XX a. 8 ir 9 dešimtmečių Padniestrės įvykių ekranizacijai. Režisieriui Gabriele Salvatoresui iš pirmo žvilgsnio patiko mūsų siūlomos vietos, tai buvo tai, ko reikėjo jo filmui, kuris iki šiol yra ilgiausiai trukęs italų projektas Lietuvoje. Pasiruošimas ir gamyba truko dvejus metus.

G.Salvatoresui pasisekė labiau nei jo kolegai Umberto Marino (filmas „Ratilai vandenyje“), kuris Lietuvoje turėjo rasti itališkų vilų. Kai aprodėme visus dvarus, esančius arčiausiai Vilniaus, režisierius negalėjo patikėti, kad tai yra viskas, ką galime pasiūlyti. Jis manė, kad mes ko nors nesupratome, ir paėmęs popieriaus lapą pradėjo piešti itališkų vilų eskizus. Įsitikinęs, kad nieko nuo jo neslepiame, jis galiausiai pasirinko Trakų Vokę, Užutrakį ir kitas kino kamerų pamėgtas vietas. Italijos televizijos žiūrovai palankiai įvertino filmą ir jo vietas. O mums tik tiek ir tereikia: užsakovas liko patenkintas galutiniu rezultatu. Filmui „Karas ir taika“ įgyvendinti Lietuva puikiai tiko visais aspektais. Tik žiema vėlavo, tad rusiškos trojkos važiavo per dirbtiniu sniegu nuklotą grindinį. Aukštuomenės rūmų aukso blizgesį italai rado Rusijoje, Sankt Peterburge. Mano akimis, „Karas ir taika“ yra vienas gražiausių Lietuvoje nufilmuotų filmų, bet dar nematėme „Sibirietiško auklėjimo“.

– Kokių pageidavimų dažniausiai turi italų režisieriai?

– Visiems režisieriams, ne tik italų, labai svarbu savo filme turėti gerus aktorius ir stiprią kūrybinę bei gamybinę komandą. Nė vienas režisierius nenori girdėti apie kokius nors apribojimus, o jų labai sunku išvengti filmuojant mieste naktį, judriose gatvėse, muziejuose ir kitose vietose, kur tam tikri apribojimai yra savaime suprantami.

– Kokie italų režisierių atsiliepimai apie mūsų aktorius? Ar be to, kad rasdavo pagyros žodžių, jie keldavo jiems ypatingų reikalavimų?

– Manau, kad visi režisieriai labai reiklūs aktoriams. Italų režisieriai yra sužavėti lietuvių aktorių ir negaili jiems komplimentų. U.Marino apgailestavo, kad per mažai pasirinko lietuvių savo filmui. Su lietuvių aktoriais malonu dirbti ne tik italų režisieriams, bet ir visai filmavimo grupei. „Sibirietiškame auklėjime“ lietuvių buvo dauguma ir režisierius kiekvienu buvo labai patenkintas. Neteko matyti, kad režisieriai būtų konfliktavę su aktoriais.

– Kaip sutaria italų ir lietuvių aktoriai filmavimo aikštelėje?

– Manau, kad aktoriai vieni su kitais labai greit randa bendrą kino kalbą. Jokių nesusipratimų negaliu prisiminti.

– „Ratilų vandenyje“ režisierius U.Marino yra sakęs, kad sunkiausia buvo perprasti aplinkos detales, t. y. kad vartai pas mus atsidaro ne į tą pusę, trumpos vasaros naktys sunkina naktinius filmavimus ir pan. Kokios dar vadinamosios mūsų aplinkos detalės sunkina režisierių darbą?

– Filmuojant „Ratilus vandenyje“ lijo kasdien. Tai iš proto varė ne tik režisierių, bet ir visą filmavimo komandą. Girdėdavau tiek priekaištų dėl oro, kad kartais jausdavausi dėl to kalta (juokiasi – aut. past). Kartais tenka jausti kaltę dėl visuotinio atšilimo, dėl kurio Lietuvoje nepasninga tada, kai filmavimui reikia žiemos. Tačiau per „Sibirietišką auklėjimą“ Dievulis mums buvo itin palankus. Filmavimo grupei išvykus apžiūrėti žiemos scenų vietų, netikėtai pradėjo snigti. Sniego laukėme kelias savaites, bet jis pradėjo kristi būtent tada, kai režisierius išlipo iš automobilio. G.Salvatoresas priėmė tai kaip palankų ženklą iš viršaus.

– Italai apie galimybę filmuoti Lietuvoje sužino vieni iš kitų ar ir kitais kanalais? „Ratilų vandenyje“ prodiuseris yra minėjęs, kad apie tokią galimybę ir mūsų šalį sužinojo iš čia prieš tai filmuoto „Karo ir taikos“ kolegų. Ar taip tas ratas ir užsisuka?

– Taip, italai pasitiki tik savo kolegų rekomendacijomis. Todėl stengiamės išlaikyti savo teikiamų paslaugų lygį, nes klaidos yra per didelė prabanga, kurios negalime sau leisti.

– „Sibirietiškas auklėjimas“ baigtas filmuoti pavasario pradžioje. Lietuva su šiuo filmu buvo sulaukusi kino pasaulio žvaigždės Johno Malkovichiaus. Kaip apibūdintumėte šią asmenybę?

– J.Malkovichius yra vienas profesionaliausių kada nors sutiktų aktorių. Plataus akiračio, malonus ir nepaprastai charizmatiškas žmogus. Jokių ypatingų reikalavimų neturėjo. Kartais net švelniai drausdavo asistentams aplink jį šokinėti. Jis mielai apsitarnaudavo pats. Nepamiršiu pirmo susitikimo su juo Vilniaus oro uoste. Tuo pat metu kelios televizijos su paruoštomis kameromis laukė atskrendant krepšininkų į Vilnių. Į atvykimo salę išėjo J.Malkovichius, tačiau niekas jo nepažino. Neabejoju, kad jis pagalvojo, jog tos kameros laukė pasirodant jo.

– Kada bus rodomas „Sibirietiškas auklėjimas“?

– Filmas bus pristatytas Toronto kino festivalyje. G.Salvatoresas pažadėjo jį atvežti ir pristatyti Lietuvos žiūrovams. Jei pavyks, dar šiais metais.

– Papasakokite kokį nors įvykį, kuris jums giliai įstrigo atminty.

– Niekada nepamiršiu dienos, kurios nelinkėčiau nė vienam kino žmogui. Tą dieną galvojome: „Šiandien filmavimas neįvyks.“ Tokia mintis yra katastrofiška bet kokiam prodiuseriui. Vaizdas buvo labai liūdnas: 3 val. ryto Trakų rajono kely būriuojasi keliolika keleivinių autobusų su šimtais žmonių, čia pat trypčioja dešimtys arklių. Dėl gausaus lietaus pažliugo visi laukai, miško keliai ir joks transportas negalėjo pasiekti filmavimo aikštelės, kuri tą dieną turėjo tapti Borodino mūšio lauku. Kostiumų palapinės, rekvizitas, technikos transportas tiesiog skendo purve ir vandenyje. Racijos peršlapo. Nebegalėjome susisiekti vieni su kitais. Tai buvo ilgiausios ir chaotiškiausios valandos, tačiau Borodino mūšį tą dieną nufilmuoti pavyko.

– Klausimas asmeniškai jums: ką reiškia dirbti su italais?

– Mane žavi italų atsidavimas ir meilė savo darbui. Jie be galo atsakingi, darbštūs ir ištvermingi. Per daugybę metų susiklostė ypač šilti ir draugiški santykiai. Į naujus projektus atvažiuoja tie patys žmonės. Tad labai malonu važiuojant į oro uostą manyti, kad važiuoju pasitikti draugų, o ne italų.