Prieš 20 metų susikūrusi grupė "Lemon Joy" Lietuvoje buvo naujas reiškinys. Įvairiausius stilius kūryboje mėginusiai suderinti "Lemon Joy" visada labiau rūpėjo kokybė, o ne kiekybė. Taip tikina grupės lyderis Igoris Kofas. Šiuo metu jis ir "Lemon Joy" rengiasi jubiliejiniams koncertams Vilniuje ir Kaune.

– Daugiau nei prieš dešimt metų viename interviu esate pasakęs: "Negerbsiu savęs, jei man bus 40 metų, o apie mane žinos tik draugai." Kitą vasarą švęsite 40 metų jubiliejų, apie jus žino ne vien tik draugai... Ar jaučiatės pasiekęs gyvenimo tikslą? – paklauėme I.Kofo.

– Visą laiką yra dėl ko ir kur judėti. O dėl žodžių, kuriuos aš pasakiau prieš dešimt ar dvidešimt metų... Jaunesni žmonės gerokai dažniau nusišneka, prikalba visokiausių nesąmonių. Muzikavimo pradžioje mes prišnekėjome daug kvailų dalykų. Tiesiog gyvename, kaip gyvename, ir darome, ką darome. Aš negaliu nedainuoti, nemuzikuoti, tai yra kaip kvėpavimas.

– Kokį prisimenate save prieš 20 metų, kūrybos pradžioje?

– Kaip vakar. Iš tikrųjų net nėra skirtumo, ar prieš dvidešimt metų, ar vaikystėje, paauglystėje. Kiek prisimenu save, aš visą laiką žavėjausi muzika, netgi vaikas, žaisdamas su žaislais, rasdavau kažką panašaus į mikrofoną ir maivydavausi prieš televizorių. Po to jau mano gyvenime atsirado gitara, ir žymiai rimčiau susidomėjau muzika. Visą laiką muzika yra kažkur mano viduje, tai yra kaip kraujas.

– Ar todėl, nors piešėte dekoracijas Rusų dramos teatre, dirbote animacijos studijoje, vis dėlto pasirinkote muziką?

– Tai tiesiog yra dar viena meno sritis. Menas be galo visapusiškas, ir jeigu žmogus muzikuoja, vadinasi, tiesiog pastebi gražius dalykus ir moka tai vaizduoti ir įsivaizduoti. Menas – tai ne tik gitara ar klavišinis instrumentas, tai yra gyvenimas, tu netgi negali išeiti į gatvę šiaip, nes norisi atrodyti meniškai. Be muzikos aš negaliu gyventi, ji visą laiką mano galvoje – muzika per kolonėles, per radiją ar ausines, visur, kad ir kur būčiau, yra muzika. Tai mano hobis, kuris tapo darbu. Tiesiog be muzikos neįsivaizduoju savęs.

– Ar nebuvo noro viską mesti?

– Nuotaika – nepastovus dalykas, ir natūralu, kad kartais kai kurie dalykai nelabai pavyksta, imi mąstyti, ar eini teisingu keliu. Bet jeigu ir sukirbėdavo tokia mintis, kad kažką reikia daryti kitaip, ateidavo suvokimas, kad muzika yra kažkur giliau, kad ji – daugiau nei hobis ar darbas.

– Nuo grupės susikūrimo pradžios grupėje išlikote jūs ir Olegas (O.Alen Diker – gitaros, klavišiniai – red. past.).

– Taip, laikui bėgant ėmė nesutapti mano ir kitų narių nuomonės. Aš maniau, kad kam per tokį trumpą mūsų gyvenimą gaišti laiką tam, kad nuolat ginčytumeisi. Kartais nuomonės netgi žiauriai nesutapdavo. Su bosistu buvome branduolys, abu kurdavome dainas. Galiausiai supratome, kad mūsų požiūriai labai skiriasi, ir vienintelė išeitis yra eiti skirtingais keliais. Su Olegu esame artimi draugai, manau, jis stengiasi mane palaikyti šiame nelengvame kelyje. Kūrybos klausimais su juo netenka ginčytis. Tiesiog jis mane palaiko. Jis kažką gali pasiūlyti, mes galime tai aptarti, bet priešiškumo niekad iš jo nesulaukiau. Galbūt dėl to ir esame ilgą laiką kartu.

– Kaip manote, ar smarkiai pasikeitėte per tuos 20 metų nuo grupės susikūrimo pradžios?

– Prieš dvidešimt metų buvo daugiau balagano, spontaniškumo, o dabar vis labiau ir labiau esu savikritiškas, nuolat  grįžtu prie savo darbų, dažnai esu kažkuo nepatenkintas. Dažnai vieną dainą įrašinėju keletą metų ir vis esu nepatenkintas. Yra tokių dainų, kurios kuriamos netgi keliolika metų ir vis dar neatsiranda. O yra dainų, kurios atsiranda ir per penkias minutes. Čia jokios taisyklės negalioja.

– Kaip gimsta dainų tekstai, melodijos?

– Nežinau, kaip gimsta. Ne kartą stengiausi užfiksuoti tą procesą, tačiau vis nepavyksta. Galbūt, jei kada nors pavyks, aš nebebūsiu menininkas, atviras žmogus, o toks kaip mūsų popžvaigždutės – vienai dienai. Arba kaip tie, kurie turi savo hitų gaminimo konvejeriuką. Aš niekada į muziką, į dainas nežiūrėjau kaip į kažkokį šaltinį. Kiti bendrauja kitokiais būdais, o aš – dainomis. Įkvėpimo semiuosi iš kitų menininkų kūrybos, iš kosmoso, mane įkvepia viskas – išeini į gatvę, matai žmones ir tai įkvepia. Ir saulė, gamta.
– Neslepiate aistros "Depeche Mode" muzikai.

– Nebijau tų žodžių – jų muzika pakeitė mano gyvenimą. Aš į juos žiūriu ne kaip į muzikantus, o tiesiog kaip į muziką, kuri kažką pakeitė manyje jau seniai. Esu jiems už tai labai dėkingas. Jie man, labai jaunam žmogui, paaugliui, padarė įtaką, kuri lydi visą gyvenimą. Ir visiškai nesvarbu, ką jie darytų, ką jie daro dabar, ką darys vėliau, aš į juos žiūrėsiu su pagarba.

– Gyvenimas panašus į teatrą ir kasdien tenka vaidinti. Kiek jūs gyvenime vaidinate?

– Iš esmės visą laiką būnu savimi, tačiau scenoje kartais galima kažką suvaidinti, to scena ir reikalauja. Nes ne visą laiką būni tos nuotaikos, pagal kurią tu sukuri dainą. Daina yra toks mažytis spektaklis, ir kaskart dainuodamas tu vėl iš naujo ką nors išgyveni arba suvaidini. Dalyvavimas kai kuriuose projektuose yra vaidyba. Bet kuriant dainas nėra jokios vaidybos. Mintys tada labai atviros ir vėliau net pagalvoju, kad gal be reikalo čia taip atvirai, nes žodis – ne žvirblis.

– Kas labiausiai gyvenime neduoda ramybės?

– Negerų dalykų gyvenime yra labai daug ir jie neduoda ramybės. Man norisi, kad visi būtų geri, kad visi būtų draugiški vienas kitam, kad nebūtų karo, smurto, veidmainystės. Noriu būti geras geriems žmonėms. Žmonėse labiausiai vertinu atvirumą ir esu už tai, kad draugai mokėtų tau viską pasakyti tiesiai. Jeigu darai kažką ne taip, kad pasakytų: "Po velnių, darai negerai." Yra tokių, kurie galvoja viena, o sako visai ką kita. To baisiai nemėgstu.

– Ar daug tenka sutikti veidmainių?

– Deja, taip. Tikrai nemažai sutinku veidmainių ir dar labiau apsimetėlių. Kai esi kiek žinomas, kai tavo veidas yra pažįstamas, esi muzikantas, groji scenoje, to neišvengsi, aplink sukasi visokie žmonės. Tenka su tuo arba kovoti, arba susitaikyti, kad čia yra kova su vėjo malūnais. Teko patirti tokių susidūrimų, ir net labai nemalonių. Su negerais žmonėmis reikia laikyti tam tikrą distanciją, kažkaip filtruoti tą gyvenimo blogį.

– Kiek melo ir apgaulės Lietuvos muzikinėje scenoje?

– Žmonės, klausytojai kartais patys labai nori būti apgauti, labai nori gauti saldžios gumos iš eterio. Žinoma, tai yra jų teisė. Jeigu jie pasirenka tokias dainas, tokią muziką, tebūnie. Jeigu žmonėms to reikia, vadinasi, tai turi teisę egzistuoti. Bet visi mes protingi žmonės ir pasirenkame, ką valgyti, o ko ne. Tai pasirinkimo laisvė. Be abejo, yra tokios muzikos, kurios aš tiesiog fiziškai negaliu klausyti, tad turiu teisę perjungti kanalą. Tegul klauso tie, kuriems tai patinka, nes, tų žmonių manymu, tai nėra šlamštas, tai yra gerai, jie, klausydamiesi tokios muzikos, gali švęsti su plastikinėmis stiklinėmis ir pigiu šampanu. Tebūnie, man tai netrukdo, nes pasirinksiu tai, kas man patinka. Muzika yra pramogų pasaulio dalis, tačiau per tą pramogą tu atrandi kažką kitko, kažką gilaus. Dailininkas, architektas, režisierius – jie visą laiką nori kažką pasakyti, tu eini į spektaklį ir išgirsti, ką žmogus norėjo pasakyti. Tai irgi yra pramoga, bet gerą pramogą nuo prastos skiria kokybė.

– Turite nemažai gerbėjų. O ar yra tokių, kurie tokie išliko per daug metų? Galbūt su kažkuriais iš jų tapote artimais draugais?

– Yra labai daug gerų pažįstamų iš gerbėjų rato, visą laiką sveikinamės ir juos matau beveik per kiekvieną koncertą. Yra ir keletas artimų draugų, kurie atsirado mano gyvenime, ko gero, todėl, kad yra neabejingi mano muzikai. Su išprotėjusiais gerbėjais, kuriuos pažinojau dar prieš dvidešimt metų, tiesiog palaikau gerus santykius, bet tokiais atvejais artimos draugystės nebūna, nes truputėlį neramu, kai žmogus į tave žiūri išplėstomis akimis. Man norisi, kad mane priimtų tokį, koks aš esu, o ne vien tokį, koks esu scenoje, kurioje, kaip ir minėjau, vis tiek yra šiek tiek vaidybos. Nejauku, kai žiūri į mane kaip į kokį personažą, – man patinka, kai į mane žiūri kaip į žmogų.

– Galbūt prisimenate kokių įdomių istorijų su gerbėjais?

– Istorijų buvę yra visokių – ir labai malonių, ir ne. Esu susidūręs su tokiais, kurie netgi iki "Facebook'o" laikų apsimesdavo manimi ir susidraugavo su žmonėmis mano vardu. O socialiniuose tinkluose tokie atvejai dar dažnesni. Vėliau kai kurie žmonės man sako, kad jie su manimi susirašinėjo ir atvirai bendravo, o man tai būna naujiena.
– Ar kreipiate dėmesį į kritiką? O gal pats labai kritiškai žvelgiate į savo kūrybą?

– Atkreipiu dėmesį į artimų draugų kritiką, net labai, o visa kita yra ne taip svarbu, nes kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, ir jeigu kas nors kam nors nepatinka, tai nereiškia, kad kažkam kitam tai nepatiks. Pats į savo kūrybą žvelgiu žiauriai kritiškai. Esu labai savikritiškas. Gal todėl per dvidešimt metų esame išleidę nedaug albumų. Daug kas lieka stalčiuje dėl mano žiaurios savikritikos. Aš kartais netgi nekenčiu savęs dėl to.

– O kiti grupės nariai nebando priversti ištraukti to, ką paslepiate stalčiuje?

– Jie tyliai dėl to kenčia (juokiasi). Jie mato, kad daug ko aš nerealizuoju. Jie manyje mato potencialą ir labai nori, kad kūrybos procesas būtų žymiai produktyvesnis. Vis dėlto pirmasis savo dainų kritikas esu aš, tad jeigu jau jos pro mane nepraeina, vadinasi, nepraeis niekada. Nebent aplankys kokia nors keista nuotaika...

– Kuo ypatingi bus koncertai, skirti kūrybos 20-mečiui paminėti?

– Ypatingi galbūt tuo, kad mes prisiminsime kai kurias senas dainas, kurių negrojome daug metų. Man pačiam dainuoti šias dainas bus kažkas ypatingo. Bus ir visai naujų dainų, kurias iki šiol girdėjome tik mes patys. Pasikviesime daugiau muzikantų, tad turėtų būti galingas skambesys. O publikos aš neskirstau pagal miestus, man ji visur yra šauni, tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje. Žmonės, kurie ateina į koncertus išgirsti mūsų dainų, visur yra geri ir šilti.