– Daugeliui scenos žmonių praūžęs šventinis laikotarpis – pats darbymetis. Iliuzionistai mūsų šalyje turi savo žiūrovą?

– Išties dar nesu turėjęs tokio beprotiško gruodžio – renginių buvo dvidešimt, dažnai pasitaikydavo po porą per dieną, kartais visai priešinguose šalies kampuose. Taip pat rengiau savo turą. Iš magijos pragyventi tikrai galima, esu vienas geriausiai apmokamų iliuzionistų šalyje. Bet šiaip ši niša dar yra visai neužpildyta. Keista, kad daug žmonių, pradėjusių tuo užsiimti, nieko nedaro.

Man buvo įdiegta, kad esu neprotingas, netalentingas, nieko neišmanau. Labai daug žmonių atsineša nuoskaudų iš mokyklos.

Praėjusieji metai man buvo darbingiausi, bet apskritai tai – tik pradžių pradžia, kojų apšilimas. Jau nuo 16 metų amžiaus mano didžiausia svajonė – turėti savo nuolatinį šou Las Vegase. Ne kartą lankiausi šiame mieste, mokiausi, turėjau ne vieną pasirodymą. Rengti turą yra viena, o nuolatinė darbo vieta jau rodo įtvirtintą pripažinimą ir aukščiausio lygio profesionalumą. Galbūt ir ne šiame mieste, bet šią svajonę įgyvendinti planuoju iki trisdešimties.

– Iliuzijos meno paradoksas – iš nuostabos priverčiančių aikčioti triukų žaismė, lengvumas ir už kadro liekantis kasdienių treniruočių prakaitas. Kaip atrodo mago diena?

– Gali pasirodyti keista, bet turiu biurą, į kurį važiuoju kiekvieną dieną. Dalinuosi erdve su viena kompanija, užsiimančia 3D, hologramomis ir kitais interaktyviais dalykais – žodžiu, technologine magija (šypsosi). Beje, kaip tik įtraukęs tokias technologijas pradėjau ruošti trumpą pasirodymą Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ motyvais.

Šiaip kasdien laukia daug įvairių darbų, bet pagrindinis dalykas – repetuoju ir kuriu naujus triukus, rašau scenarijus ne tik sau, bet ir kitiems, konsultuoju kolegas iš užsienio. Dar daug svajoju. Smagu, kad dienotvarkė griežta ir labai įtempta. Nepatinka turėti tiesiog laisvo laiko. Aišku, kartais sunku save disciplinuoti, tačiau kai sieki aiškaus tikslo, natūraliai pradingsta tingulys.

– Tokiam įtemptam darbui reikia stiprios sveikatos. Ar skiri jai dėmesio?

– Išties, kad ir koks charizmatiškas būtum, neturėdamas „kuro“ ilgai negalėsi įtikinėti žiūrovo, kad esi geros nuotaikos. Tam reikia bent jau gerai išsimiegoti, tinkamai pavalgyti. Šiaip stengiuosi propaguoti sveiką gyvenimo būdą, tačiau nesu linkęs į kraštutinumus. Nesižaviu populiariomis mitybos madomis – veganizmu ir panašiai. Aišku, kartais tenka pamiegoti ir trumpiau, pavyzdžiui, grįžus namo tik antrą valandą nakties.

Kaip tik per Naujus metus pasižadėjau pradėti rimčiau sportuoti. Pernai metų pradžioje tokio plano kurį laiką laikytis pavyko, tačiau šiemet kol kas dar neprisiverčiau (šypsosi). Daug keliauju, todėl sunku nuosekliau sportuoti. Tačiau kad ir kur nuvažiuoju, formą stengiuosi palaikyti bėgiodamas. Esu kažkada lankęs jogą. Beje, vasarą „atradau“ golfą, išsilaikiau žalią kortą – leidimą žaisti visuose golfo klubuose. Tai išties įdomi ir intelektuali sporto šaka, be to, kvėpuoji grynu oru.

Užterštumas miestuose šiandien – didelė problema, apie kokią sveikatą tada galima kalbėti? Matau nerealią viziją – jog važinėtume elektromobiliais, dviračiais. Beje, energijos, matyt, prideda ir tai, kad praktiškai nevartoju alkoholio. Galiu keletą vyno gurkšnių retkarčiais paragauti. Tačiau ta apsvaigimo būsena man visiškai neįdomi.

– Esi paatviravęs, kad mokykloje jauteisi balta varna, išgyvenai patyčias. Tokia patirtis užgrūdino ar paliko randus?

– Ir taip, ir taip. Nuoskaudų iš mokyklos turiu nemažų, po paskutinio egzamino į ją net nebuvau kojos įkėlęs. Nežinau, matyt, čia ir mano kaltės buvo, ir aplinkos, bet bene labiausiai liūdina pati švietimo sistema. Išgyvenau, kad esu atstumtas, neįvertintas, nors tam ir progų nebuvo.

Jei bent porai vaikų padėjau ką nors gyvenime pakeisti, įkvėpiau juos, jaučiuosi savo darbą čia atlikęs.

Aktyviau dalyvavau neformalaus ugdymo užsiėmimuose, ten daug laiko ir energijos skirdavome bendravimui. O mokykloje to stigo, tiesiog būdavome visi suvaryti tarp keturių sienų ir viskas. Man buvo įdiegta, kad esu neprotingas, netalentingas, nieko neišmanau. Labai daug žmonių atsineša nuoskaudų iš mokyklos. Kiti net sako, kad gyvenimas skirtas jų „lyginimui“.

– Su specialia programa dabar pats keliauji po mokyklas, stengiesi motyvuoti vaikus nebijoti išsiskirti.

– Tokiuose susitikimuose magija tampa tik priemone užmegzti kontaktą su mokiniais. Kai kelių dešimčių minučių pasirodymu pelnai jų pagarbą ir pasitikėjimą, tada jie kitaip tavęs klauso. Papasakoju apie save, pasidalinu patirtimi, stengiuosi pastebėti tas baltas varnas būryje – tą dažnai išduoda mokinių susėdimas ar kūno kalba – ir padėti, padrąsinti juos. Stengiuosi tokį vaiką „iškelti“ per pasirodymą, pasikviečiu į sceną kartu su klasės „kietuoliu“. Ir jei bent porai vaikų padėjau ką nors gyvenime pakeisti, įkvėpiau juos, jaučiuosi savo darbą čia atlikęs.