Portas iš pastiprintų vynų turi bene geriausią reputaciją. Tačiau nei madeira, nei cheresas, net ir gera marsala jam kokybe nenusileidžia. Cheresas Andalūzijoje pradėtas gaminti prieš bemaž aštuonis šimtus metų, portas ir marsala atsirado ir iš karto suklestėjo 17 bei 18 a. Nuo to laiko šių skirtingų ir kartu panašių vynų darymo principai nepasikeitė, nors vartojimo mados keitėsi bent keletą kartų. Portugalai ir ispanai teigia, kad paklausa jų vynui po 20 a. pabaigoje buvusio nuosmukio vėl pradėjo augti. Kylančio susidomėjimo pastiprintais vynais užuomazgos jaučiamos ir Lietuvoje.

Vynas „skiedžiamas“ spiritu

Spiritai ne taip seniai prarado savo, kaip vaisto reputaciją: 19 a., susiformavus skurdžiai gyvenančios miesto darbininkijos sluoksniui, ir per Pirmojo Pasaulinio karo baisumus alkoholio vartojimas peržengė protingumo ribas. Protestantų bažnyčios pastangomis 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje per pasaulį nusirito „sausų įstatymų“ banga. Nacionaliniu mastu prekyba alkoholiu buvo uždrausta ne tik JAV (1919 – 1933 m.), bet 1917- 1919 m. ir Kanadoje, 1919 – 1932 m. - Suomijoje.

Žinome, kad draudimai padidino nelegalų vartojimą (vynuogynų plotai per prohibiciją JAV nesumažėjo, o išaugo), padėjo finansiškai sustiprėti organizuotam nusikalstamumui. Tačiau kartu jie nuvainikavo distiliatą, kuris nuo tada, kai aštuntajame amžiuje jį išmoko varyti arabai, buvo vadinamas gyvybės vandeniu. Visuose Viduržemio jūros ir Iberijos pusiasalio Atlanto pakrantės vyno regionuose, kurie aprūpindavo vynais į ilgas keliones susiruošusius laivus, buvo susiformavusi tradicija pilti spirito į vyną tam, kad prailginti vyno gyvenimą, kuris nesandariose medinėse statinėse be tokios paramos labai greitai susendavo.

Saldus kaip bučinys

Portugalai vynuogių vyno spiritą vadina aquardente - deginančiu vandeniu. Nors alkoholio lygis spirituotuose vynuose svyruoja nuo 15 iki 20 procentų tūrio - nedaug skiriasi nuo šiltuose kraštuose padaryto gero raudonojo vyno - to užtenka, kad nurijus porto, madeiros ar chereso gurkšnį lieka gerklę užliejančios šilumos pojūtis. Tiesa, gero vyno skonis turi būti toks koncentruotas, kad atsvertų alkoholio skonį, jo neatrodytų per daug. Todėl portai daromi tauriai saldūs: į rūgti įpusėjusias sultis įpilama vynuogių spirito, nuo kurio žūva mielės, fermentacija sustoja ir vyne lieka nemažai natūralaus saldumo.

Cheresai, priešingai, saldžiais tampa tik nusprendus jų skonį priderinti prie tam tikros vartotojų grupės (pavyzdžiui, vyresnio amžiaus moterų Didžiojoje Britanijoje) poreikių. Cheresas dažniausiai tik kvepia saldžiai – riešutais, džiovintais vaisiais, bet jo skonis yra sausas. Vynas pastiprinamas tik prieš pilant jį į brandinimo statines, kuriose jis gali būti išlaikomas 20 – 30 metų – kol alkoholis tobulai integruojasi į skonį.

Spirituoti arba kaip jie vadinami ES - „likeriniai“ vynai tebėra vieni ilgaamžiškiausių vynų pasaulyje. Geri portai butelyje gali bręsti 40 – 50 metų, cheresai statinėse išlaikomi kelis dešimtmečius, o madeiros nekeičia skonio šimtą ir daugiau metų. Tokie vynai gali nesunkiai pergyventi ne vieną domėjimosi jais pakilimą ar krizę.