„Iron Maiden“ – viena ryškiausių grupių metalo istorijoje. 40 metų gyvuojanti, daugiau nei 90 milijonų albumų pardavusi, per 2 tūkstančius koncertų sugrojusi grupė į Lietuvą atvyksta pirmą sykį.

Vasarį prasidėjęs grupės pasaulinis koncertų turas iš viso aplankys 36 valstybes. Savaitgalį grupė pasirodymais Vokietijoje pradėjo kelionę per Europą, kurios metu gros Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių stadionuose bei arenose.

Tai jau 24-asis grupės koncertų turas, į kurį muzikantai gabenasi 12 tonų pasirodymams reikalingos įrangos. Įspūdingą šou su dekoracijomis ir vaizdo efektais rengianti grupė pristato pernai išleistą albumą „The Book Of Souls“, pasirodžiusį po penkerių metų pertraukos. Tai pirmasis dvigubas studijoje įrašytas „Iron Maiden“ albumas.

Jis dar kartą įrodė grupės populiarumą – tapo penktuoju „Iron Maiden“ darbu, pakilusiu į pirmąją vietą Didžiosios Britanijos populiariausiųjų „topuose“. Pirmąją vietą jis pasiekė daugiau nei 40 šalių.

Greta naujo albumo kūrinių turo koncertuose skamba ir laiko patikrintos „Iron Maiden“ dainos – „Powerslave“, „Fear Of The Dark“, „The Number Of The Beast“, „Hallowed Be Thy Name“ ir daug kitų.

Bilietai į „Iron Maiden“ koncertą platinami visose „Bilietų pasaulio“ kasose ir internetu.

Artėjant britų metalo superžvaigždžių viešnagei, vienas populiariausių Lietuvos atlikėjų Marijus Mikutavičius pasidalino prisiminimais ir mintimis apie šią grupę, kuria jis susižavėjo dar paauglystėje.

– Kaip sureagavote į žinią, kad „Iron Maiden“ pirmą sykį atvyksta į Lietuvą?

– Visi seni pilvūzai susiskambinom ir pasakėm vienas kitam: „Trauk iš spintos tą seną, nuskalbtą „Iron Maiden“ maikę, kurios tau neleidžia dėvėti žmona. Eisim į koncertą“.

– Ar anksčiau yra tekę lankytis „Iron Maiden“ koncerte?

– Ne. Bet kai jų vokalistas Bruce'as Dickinsonas vystė solinę karjerą, buvau jo koncerte Vilniuje. Jis buvo atvažiavęs su turu, pavadintu, rodos, „The Chemical Wedding“. Tai buvo labai seniai (1998 metais). Koncertavo tada dar gyvuose Vilniaus sporto rūmuose. Kietas buvo pasirodymas.

– Kada pradėjote klausytis „Iron Maiden“? Ar prisimenate pirmą turėtą šios grupės įrašą?

– Man buvo gal penkiolika metų, kai mokykloje dienai gavau jų vinilinę plokštelę „Killers“ ir persirašiau ją namuose į kasetę. Galima sakyti, kad buvo vienas iš didžiausių atradimų – šalia tuo metu populiarių „AC/DC“ ir „Accept“.

Metalo muzika buvo „ant siaubingos bangos“ ir mes visi tuo metu buvome daugiau ar mažiau metalistai. Net tie, kurie tos muzikos neklausė, žinojo bent pavadinimus, nes beveik ant kiekvienos mokyklinės kuprinės ar portfelio šalia kitų buvo būtinai užrašyta „Iron Maiden“. Aš su vienu pažįstamu namuose ant didelio vatmano lapo perpiešinėdavom „Iron Maiden“ albumų viršelius ir net bandėm jais prekiauti (past. juokiasi).

Grupės simbolį Eddie aš piešiau gal visuose mokykliniuose sąsiuviniuose. Jie buvo ta grupė, kuri traukė ne vien muzika, bet ir visa simbolika ir sava estetika. Būtent todėl visada turėjau bent keletą marškinėlių su „Iron Maiden“ atributika. Tiesą sakant, ir dabar vilkiu vienais, kuriuos draugė šį pavasarį nupirko kažkur Tailande.

Namuose turiu patefoną, tad kažkada su nostalgija „eBay“ nusipirkau jų vinilinę koncertinę plokštelę „Life After Death“, kurios su smagumu paklausau. Kai nieko nėra namie.

– Kuo jums pačiam įdomi ir ypatinga ši grupė?

– Šalia viso kito jie, kaip ir nemažai metalo grupių, buvo labai patrauklūs simbolika. Jie turėjo reklaminį veidą. Jie buvo ir tebėra prekybinis brendas, kaip dabar madinga sakyti. Jų visa lyrika ir pasaulėžiūra buvo labai kieta, palyginus su tuo mandagiu pasauliu, kuriame gyvename. Mitologija, religiniai ar šėtoniški klausimai, burtininkai, karo tematika. Visi „juodi reikalai“ visada traukia tokius žmones kaip aš, linkusius į fantasy, siaubo, mistikos žanrus.

Be to, „Iron Maiden“ visada išsiskyrė kaip labai muzikali ir virtuoziška grupė, su galingais vokalistais ir techniškai puikiais muzikantais. Jie tiesiog puikiai groja. Į tokias grupes nepatenkama vien todėl, kad esi simpatiškas bičas. Ten jie tikrąja žodžio prasme aria. Su prakaitu ir krauju.

– Ką norėtumėte iš jų sužinoti, jei būtų galimybė po koncerto kartu praleisti vakarą?

– Aš gal nieko nesužinočiau, bet spoksočiau su pagarba į vokalistą B. Dickinsoną. Be to, kad jis – nerealiai „staugiantis“ vokalistas, mane labai žavi tai, kad jis yra įvairiapusė asmenybė. Visiems žinoma, kad jis – licencijuotas pilotas, galintis pilotuoti keleivinius lėktuvus, o vienoje laidoje mačiau, kaip jis skraido su britų antrojo pasaulinio karo laikų naikintuvu „Spitfire“.

Tačiau tas „šmikis“ dar yra parašęs kelias knygas, vedęs TV laidas, kūręs filmų scenarijus ir buvo geras fechtuotojas jaunystėje, kovojęs už britus tarptautiniame lygyje. Nemažai įvykių vienam gyvenimui.

– Kurios dainos koncerte labiausiai laukiate?

– „The Number Of The Beast“. Ta daina kažkada mane paskatino perskaityt Bibliją. „Aces High“. Ta daina paskatino paskaityti apie Winstoną Churchillį, nes pradžioje skamba ištrauka iš jo kalbos, pasakytos pradedant karą su Vokietija. „Run To The Hills“. Tikuosi, kad jie kažkurią tikrai pagros.

„ Kodėl šio koncerto neverta praleisti?

– Jį gali praleisti jaunesnė karta, hipsteriai ir madingos „mergiotės“, kurios ieško muzikoje melancholijos ir švelnumo. Tačiau mūsų kartai, kuriai niekas nepasakojo, kad gyvenimas gražus ir jaukus, tai yra grupė, kuri grąžina į tuos laikus, kai pasaulis buvo brutalus ir dėl to nesijautei nepatogiai.