Prieš mėnesį Anapilin iškeliavęs dailininkas nepaleidžia savo artimųjų širdžių

Nacionalinės filharmonijos Lietuvos kamerinio orkestro direktorius, 46 metų Egidijus Mikšys ir naktį neišjungia savo mobiliojo telefono. Jis vogčiom tebelaukia brolio dvynio Raimundo skambučio.
Tačiau iš proto vedančių naktinių Raimio skambučių jau nebus. Žinomas tapytojas, Kauno bohemos simbolis, vadintas Šniūro pravarde, prieš mėnesį išėjo iš šio pasaulio.

Draugai susitiks anapus

„Raimis dažnai sakydavo: kai numirsiu, sutiksiu Kampą“, – su vyriškai slepiama kančia sakė E.Mikšys.
Raimundas jį pažinojusiųjų atmintyje liko daugiau nei kompromisų nepripažįstantis dailininkas. Jis mėgo groti bliuzą, rašė poeziją, dalyvavo parodose, negailėjo savo meno darbų kultūros renginiams paremti, jis buvo įsikūnijusi Kauno bohemos dvasia.
Rimvidas Jankauskas-Kampas buvo vienas geriausių Raimundo draugų. Prieš penkiolika metų šį talentingą dailininką į kapus nuvarė alkoholis.
Abu menininkai panašūs ir savo gyvenimu, ir kūrybos principais. Abiejų paveikslai išsklidę po pasaulį ne visada žinomais adresais, išdalyti į kairę, į dešinę, palikti užeigose, o kūnai ir dvasia negailestingai sudeginti ant gyvenimo ugnikalnio.

Per savaitę suaugo

„Raimis buvo laisvas ir maištingas žmogus. Jis išgyveno meilės grožį ir pačius baisiausius dalykus. Jis absoliučiai nepakentė melo ir visąlaik išliko ištikimas sau. Kaip menininkas buvo egoistiškas ir iš gyvenimo pasiimdavo, ką panorėjęs. Taip buvo nuo vaikystės. Nuo mažens vienas kitą jautėme ypatingai. Ir iki paskutinių jo gyvenimo dienų buvome be galo artimi“, – atvirai kalbėjo E.Mikšys.
Dvyniai nuo mažų dienų buvo ir artimi, ir skirtingi. Egidijus – nuoseklus, apgalvojantis savo veiksmus, o jo brolis dvynys – sunkiai tramdomas, spontaniškas. Abu broliai mokėsi muzikos Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Egidijus grojo pianinu, Raimundas – violončele. Tačiau Raimundas muzikavimą violončele užmetė ir tik brolis dvynys privertė išlaikyti paskutinį egzaminą. Dėstytojams nebuvo abejonių, kad bręsta talentingas muzikantas, tačiau šis neklausė jų įkalbinėjimų ir muziką paliko.
Maža to. Šešiolikametis Raimundas susiruošė pabėgti iš namų.
„Raimis prisipažino, kad tranzuos į Sankt Peterburgą. Sako, turiu susitaupęs 6 rublius. Sakau, ir aš turiu susitaupęs 6 rublius, paimk. Priverčiau parašyti raštelį tėvams“, – prisiminė E.Mikšys.
Tėvai paskelbė sūnaus paiešką, bet tuometė milicija jo nerado. Kaip ir žadėjo, Raimundas po savaitės grįžo pats. Visiškai pasikeitęs ir subrendęs.

Iš gyvenimo ėmė viską

„Raimis už tuos 12 rublių pragyveno ir dar parsivežė dažų. Jis mažai kalbėjo, kur buvo. Tiesiog gatvėse susipažindavo su menininkais. Laiką leido jų dirbtuvėse. Jis buvo ten, kur turėjo būti. Grįžęs žinojo, ką toliau darys“, – pasakojo E.Mikšys.
Iš trečio karto Raimundas įstojo į Dailės institutą. Pasirinko keramiką, nes į tapybą be pažinčių tuomet nebuvo įmanoma patekti. Jo brolis baigė fortepijono specialybę tuometėje Lietuvos konservatorijoje.
„Nuolat buvau Raimio kūrybos aplinkoje, gyvenau tuo, ką kūrė, bendravau su jo draugais dailininkais. Vieni įdomiausių darbų buvo sukurti mūsų senelių vienkiemyje šalia Balbieriškio. Tai be galo brangi mums abiem vieta. Į šią sodybą ateidavo laukiniai žvėrys – stirnos, briedžiai, kiškiai. Su broliu keldavomės anksti rytą, kad juos pamatytume. Raimundas ten gyveno ir kūrė kelerius metus. Tai buvo labai šviesus ir gražus metas“, – prisiminimais dalijosi E.Mikšys.
Kaip ir vaikystėje, Raimundas keldavosi labai anksti, nes norėdavo pagauti iš vakaro nusižiūrėtą vaizdą. Vaizdingos vietos, sodybos fragmentai tapo kūrybos leitmotyvu.
Vėliau sekė juodas, niūrus, pilnas rėkiančio skausmo tapybos periodas, nes tokį metą išgyveno ir realybėje. Menininkas blaškėsi ir be atodairos save niokojo.

Maištininku rūpinosi dviese

Broliai augo labai darniose ir senelių, ir tėvų šeimose. O gyvenimas jiems nepagailėjo sukrėtimų. Per vienus metus vienas po kito numirė abu tėvai. Gal tokia lemtis, bet taip pat vienas paskui kitą iš šio pasaulio buvo išėję ir seneliai.
„Raimis maištavo. Jo paveikslų nepirko. Buvo laikas, kai meno niekam nereikėjo. Brolis neturėjo pinigų, bastydavosi po įvairias vietas ir dienomis, ir naktimis. Nesyk teko jį traukti iš visokių neįmanomų istorijų. Raimis nebuvo agresyvus, tačiau užkabintas atsakydavo tuo pačiu. Tekdavo mokėti ir už tėvų butą, ir Raimio skolas“ , – tikros gyvenimo istorijos neslėpė brolis dvynys.
E.Mikšys apgailestavo, kad teko parduoti senelių sodybą, tėvų namus. Raimundas ypač gailėjo vienkiemio, kur jam sekėsi kurti, su kuriuo siejo brangiausi šeimos prisiminimai.
Tačiau tapytojas patyrė viltingų permainų. Jas atnešė jo gyvenimo moteris – dailės pedagogė ir galerininkė Irena Mikuličiūtė.
Ji darė tai, kas atrodo, neįmanoma – buvo bendramintė, bendražygė, motina maitintoja, gyvenimo draugė. Jai pačiai jėgų teikė tikra kovotojos dvasia. Irena su Raimundu kartu buvo 18 metų.
„Irena juo rūpinosi. Man tapo ramiau, galėjau pradėti gyventi pats“, – išsitarė E.Mikšys.

Nekentė miesčionių

Brolius dvynius siejo ypatingas artumas. Egidijus prisimena jį sukrėtusią istoriją. Prieš keliolika metų jis gulėjo ligoninėje, o tuo metu į Kauną atvyko koncertuoti pianistas Dmitrijus Baškirovas. Egidijus susitarė su broliu, kad Raimis rytą atneš į ligoninę drabužius ir padės išsprukti į koncertą, o vakare bus galima sugrįšti į ligoninę. Koncerto išvakarėse Egidijų apėmė keistas nerimas. Kai jam suleido raminamųjų, staiga pajuto, kad tirpsta ir smenga, tarsi lūžta visas kūnas. Egidijus užmigo tik paryčiais.
Rytą drabužius atnešė ne brolis, o tėvas. Jis papasakojo, kad naktį Raimundą užpuolė ir žiauriai sumušė. Apsipylęs krauju, sudaužytas dailininkas šiaip taip pasiekė namus ir tik paryčiais užmigo. Šią nelaimę fiziškai pajuto jo brolis dvynys.
„Niekados nakčiai neišjungdavau telefono, nes žinojau, kad gali prireikti pagalbos. Kartais Raimis naktį rėkdavo: „Man skauda“, kartais šaukdavo: „Nekenčiu tavęs“, o po kurio laiko atsiprašinėdavo: „Aš tave myliu“. Raimis buvo tiesus ir ambicingas, jis nepritapo prie prisitaikėliškos visuomenės, nekentė falšo ir jį išrėkdavo. Kavinėse jis mėgo groti pianinu pavargusį bliuzą, čigoniškus romansus. Bet kartais, kai publika būdavo nedėmesinga arba ne ta, nusivylęs sėsdavo prie stalo“, – pasakojo E.Mikšys.
Kelios savaitės prieš mirtį Raimundas buvo apimtas begalinio gerumo. Egidijus stebėjosi, kad jiedu visiškai nesipyksta.
„Labai ilgai kalbėdavomės telefonu. Kartais perverdavo įtari mintis: kodėl jis toks taikus ir geras?“ – prisiminė paskutines artumo su broliu dienas E.Mikšys.

Juodoji moteris sugrįžo

„Čia jo truputį yra“, – mostelėjusi į sienos arką, kurioje tarp gėlių ir degančių žvakių pastatytas besišypsančio Raimundo fotoportretas, tarstelėjo I.Mikuličiūtė.
Jos galerijoje – gyvi neseniai gyvenimą palikusio draugo buvimo ženklai. Du pianinai, kuriais mėgo groti bliuzą Raimundas, jo paveikslai, nuotraukos, o už portreto – urna, kurioje – dalis Raimundo pelenų. Būti po mirties sudegintam buvo jo valia.
Irenos galerija buvo dviejų degančių kūryba žmonių gyvenimo erdvė.
„Porą savaičių prieš mirtį Raimundą ištiko regėjimas. Juodai vilkinti švelni moteris kvietė eiti kartu. Jis paprašė leisti dar pasilikti, ir ji nuėjo. Juodą, didelę moterį, išeinančią iš Raimundo tėvų kapo, sapne matė ir jo giminaitė“, – pasakojo Irena.
Žinia apie draugo mirtį ją pasiekė Ispanijoje. Kai Irena bažnyčioje fotografavo karste gulintį Kristų, jos kelionės draugė net sušuko, koks jis panašus į Mikšį. Netrukus Ireną, vaikštančią kapinėse, pasiekė lemtingas skambutis su tragiška žinia.

Bijojo susinaikinti kartu

„Raimundas mėgo gerus daiktus, buvo išrankus, gerų manierų, daug skaitė ir save vadindavo kunigaikščiu Mikšiu. Toks jis ir buvo. Jis ne tik gėrė, bet dirbo ir kūrė įstabius darbus. Paskutiniai jo darbai, sukurti po sunkaus periodo – prieš metus užklupusios tuberkuliozės – labai šviesūs. Juose mačiau atsisveikinimo ženklus, tik nežinojau, kada tai įvyks“, – pasakojo I.Mikuličiūtė.
Irena nuolat kovojo. Dėl jo sveikatos, gyvybės, darbų. Pagautas nusivylimo ir įniršio, Raimundas savo paveikslus pjaustė peiliu, vilkdavo pusvelčiui parduoti.
„Bijojau susinaikinti. Ramybę atgaudavau keliaudama, ieškojau atgaivos pas dvasininkus. Raimundas save degino negailestingai, tai reikėjo ištverti ir nepražūti drauge“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo moteris.
„Netektys užgrūdina. Po to mirtį prisijaukini. Renku jo daiktus, darbus, tikiuosi išleisti apie jį knygą ir galerijoje įkurti Raimundo darbų muziejų“, – užspaudusi skausmą ateitį regi Irena.