Naktis, pūga, išsikrovęs automobilio akumuliatorius. Kūčiukų valgymas ligoninėje mirties akivaizdoje. Apsišlapinimas Kalėdų Seneliui deklamuojant eilėraštį. Visa tai yra nutikę garsiausioms Lietuvos popscenos žvaigždėms.

Taikysis prie M.Jampolskio

„Pačios įsimintiniausios ir gražiausios Kalėdos – vaikystėje, kai atsikeldavau rytą ir bėgdavau prie eglutės ieškoti dovanų. Paaugus prasidėjo darbymetis, koncertai ir jau seniai bepatyriau ypatingų emocijų, – prisipažino dainininkė Irūna ir viltingai šyptelėjo. – Šiemet organizuojame Kalėdas gražioje sodyboje Dzūkijoje ir, tikiuosi, jos bus nuostabios. Tema – Vienos pokylis, visi keisimės dovanomis, susirinks artimiausi žmonės.“

Irūna pamena ir vienas niūrias, lietingas, dumblinas, kaip ji pavadino, Kalėdas. Ir vienas vaikystės Kalėdas, kai su sese sulaukė dovanų – išsvajotų lėlių: rytą rado vienodas lėlytes skirtingomis suknelėmis.

Šiuo metu Irūna ruošiasi renginiui „Kai žvaigždės sapnuoja Kalėdas, iš amžino miego pabunda pasaka“.

„Žinau, kad tai bus nuostabus renginys, pasakų rūmai, o renginio herojai virs princesėmis, karalienėmis... – Irūna šyptelėjo. – Kuo aš virsiu, dar nežinau. Renginio vedėjas – Jampolskis, tad taikysiuos prie jo.“

Marius Jampolskis, paklaustas apie įsimintiniausias Kalėdas, nedaugžodžiavo: „Tai buvo darželyje. Kai atėjo Kalėdų Senelis, aš jam deklamavau eilėraštį, bet iš streso mane nuvylė šlapimo pūslė... O visos kitos Kalėdos buvo geros.“

Gyvybė ir mirtis

Kiekvienos Kalėdos yra nepakartojamos, kažkuo skirtingos ir panašios. Vaidai Genytei bene labiausiai įstrigo dvejos, skirtingos ir kažkuo neatsiejamos, su nauja gyvybe ir alsuojant mirčiai.

„Prieš devynerius metus mes jau buvome trise – didžiąją metų šventę pasitikau su sūnumi Ainiumi, – įsimintiną šventę prisiminė V.Genytė. – Kalėdos prieš 15 metų buvo labai liūdnos, Kūčių vakarienę valgėme ligoninėje pas močiutę. Buvo sunku, nes žinojome, kad netrukus teks atsisveikinti su mylimu žmogumi. Močiutė mirė sausį.“

Dar vienas renginio „Kai žvaigždės sapnuoja Kalėdas, iš amžino miego pabunda pasaka“ Kauno sporto halėje dalyvis Radži Aleksandrovičius labiausiai išskyrė Kalėdas vaikystėje.

„Tuomet gaudavau daug šokoladinių saldainių ir mandarinų. Paaugęs jau gaudavau modeliukų – juos kolekcionavau. O kai suaugau, dovanų per Kalėdas beveik negaunu...“

„Liūto karaliaus“ pėdkelnės

Evelina Sašenko kiekvienas Kalėdas sutinka šeimos būryje. Kaip įprasta, Rūdiškėse pas močiutę.

„Taip suplanuoju darbus, kad ši diena būtų laisva, o visas kitas šventes parduodu“, – nusijuokė Evelina.

„Eurovizijos“ konkurso dalyvei labiausiai įsimintinos vaikystės Kalėdos: visi giminaičiai sėdėdavo dideliame kambaryje, tėvai kažką veikdavo kitame, kažkas pastuksendavo į langą.

"Kalėdų Senelis... – balso intonaciją pakeitė E.Sašenko. – Ir kiekvienais metais būdavo tas pats. Didelis kambarys, tėvai kažką rengia stalui, stuksenimas į langą ir Kalėdų Senelis.

Įsimintiniausia ir labiausiai laukta dovana – pėdkelnės su garsaus animacinio filmuko „Liūtas karalius“ personažais.

„Kaip šiandien pamenu... – nusikvatojo Evelina. – Neišpasakytai norėjau tokių pėdkelnių. Ir per Kalėdas jas gavau!“

Pusiaukelė naktį pūgoje

Natalijai Bunkei labiausiai įsiminė ekstremalios Kalėdos pirmaisiais grupės „Yva“ gyvavimo metais.

Dabar prisiminimai kelia šypseną, o tuomet ji su draugu ir dviem grupės šokėjais vyko į Marijampolę senu tėčio automobiliu „Audi 80“. Pakeliui sustreikavo generatorius, bet automobilis šiaip ne taip nuvažiavo iki Marijampolės. Ten akumuliatorius išsikrovė.

„Po koncerto lauko scenoje mums į generatorių įdėjo angliukų, įkrovė akumuliatorių ir išvažiavome namo, – šypsodamasi neįprastas Kalėdas prisiminė Natalija. – Deja, pusiaukelėje iki Kauno automobilis sustojo ir – nė iš vietos. Pirma valanda nakties, siaučia pūga, mano mobiliojo ryšio telefonas išsikrovęs, Kalėdų naktį nevažiuoja nė vienas automobilis.“

Tuomet per pūgą du vaikinai pusnimis nubrido į trobą, kurią matė tolumoje. Paskambino į Kauną. Vienas draugas galėjo vairuoti, atvažiavo žiguliuku ir atitempė „Audi“ į Kauną.

„Tai buvo labai ekstremalu, nes per pūgą nieko nesimatė. Mūsų gelbėtojas vis pradarydavo žiguliuko duris pažiūrėti, ar mes dar tempiami. Buvo šalta, neturėjome jokio maisto ir gėrimo, todėl juokavome, kad kokioje nors troboje reikia paprašyti bent naminukės.“