Veltinio velėja Viktorija Bučelytė-Kačerauskienė du mėnesius iki šv. Kalėdų vadina pačiais intensyviausiais, nes tuomet telefonas skamba be paliovos: "Žmonės vis teiraujasi, ar dar spėsiu nuvelti jiems spalvingus juokdario ir nykštuko batelius."

Pirmųjų kalėdinių užsakymų Viktorija sulaukia jau ankstyvą pavasarį. "Žmonės pradeda skambinti vos išsiskleidus medžių pumpurams ir prašo batelių Kalėdoms. Užsakymų sulaukiu vis anksčiau", – džiūgavo iš veltinių gyvenanti menininkė. Kiekvieną ketvirtadienį naujausius savo kūrinius Viktorija pristato ekologiškų produktų turgelyje, įsikūrusiame sostinės Tymo kvartale.

Ir pomėgis, ir būdas pragyventi

Baigusi teisės mokslus V.Bučelytė-Kačerauskienė nė nesapnavo, kad jos gyvenimas pasisuks visai į kitą pusę: iš rimtos ir solidžios teisininkės ji staiga taps laisva menininke.

"Po vestuvių su vyru pasirinkome ekologišką gyvenimą: pasistatėme namuką iš molio bei šiaudų ir pradėjome gyventi iš širdžiai mielos veiklos. Pradėjusi velti nesitikėjau, kad bus tiek daug norinčių įsigyti mano rankų darbo batelius. Tai, matyt, atsakas už bemieges kūrybai skirtas naktis", – šypsosi trečius metus mėgstama veikla užsiimanti moteris.

"Kartą dėstytoja man užsiminė, kad iš veltinių nepragyvensiu, kad tai gali būti tik pomėgis. O aš pamaniau: juk Europoje yra tiek daug velėjų, kurie iš šios veikos puikiausiai gyvena", – tikino vilnietė menininkė.

Batų reikės visada

Iš pradžių Viktorija ilgai svarstė: ką gi velti? Vieną naktį pabudusi iš sapno staiga suvokė – žmonėms viskas greitai pabosta, bet batai reikalingi visada. "Veltiniai bateliai praktiški, šilti, puošnūs ir patogūs. Dažniausiai atlaiko vieną sezoną, tik iš šiurkštesnė vilnos veliama avalynė kiek ilgaamžiškesnė. Bet ir brangesnė, – atkreipė dėmesį kūrėja.
– Vėlimas mane viliojo labai seniai, bet aplinkiniai vis gąsdino, kad tai gana sunku. Paskui per stebuklą pakliuvau į kursus, tuomet prasidėjo kasdienis vilnos trynimas ir savarankiškas vėlimas. Šiandien iš to gyvenu."

Veltinį ji vadina ypač paslankia medžiaga norint išgauti formą. Verčiausia iš šios žaliavos gaminti batus ir viršutinius drabužius, kepurėles, šalikus, aksesuarus.

Rizikuoja sugriauti namus

Kūrybinis procesas verda V.Bučelytės-Kačerauskienės namuose. Apie nuosavas dirbtuves moteris dar tik svajoja: "Vis kalbinu vyrą. Sakau, jei nori, kad namų grindys liktų sveikos, teks man dirbtuves pastatyti. Veliant vilną reikia daug vandens, o mūsų namas šiaudinis ir grindys šiaudais šiltintos. Tai vyras vis prašo vandens neišlieti, kad tų grindų nesugadinčiau."

Per dieną menininkė nuvelia keturias veltinių poras, tačiau juos papuošti trunka dar dvi dienas. Kai užsakymų būna itin daug, Viktorijai darbuotis padeda senelis.

Dažniausiai žmonės V.Bučelytės-Kačerauskienės prašo nuvelti tokius pačius batelius, kaip jų draugų ar pažįstamų. Tokiomis akimirkomis menininkė tik giliai atsidūsta ir susimąsto: "Galas mano kūrybai. Originalių batelių nebėra kada kurti, na, nebent naktimis."

Tiesa, šiomis dienomis liūdėti nėra kada. Didesni ir mažesni, riestais ir tiesiais galais, puošti karoliukais ir kaspinėliais, Kalėdomis kvepiantys Viktorijos veltiniai – pakeliui į ne vieno vilniečio namus.