Lietuvių emigracijos statistika baugina. Tautiečiai su šeimomis kraustosi į Airiją, Didžiąją Britaniją, Jungtines Valstijas. O štai italas dėstytojas sako, kad Lietuva – jo svajonių šalis.

Su Fabrizio Mazzella susitinku Kauno technologijos universitete. Čia temperamentingasis italas praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Darbas – jo gyvenimo variklis. Paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, Fabrizio atsako: "Dirbu. Per dieną maždaug 12 valandų. Čia ne Italija – jei Lietuvoje nori gerai gyventi, turi sunkiai ir daug dirbti."

F.Mazzella dėsto italų kalbą studentams, dirba gidu. Neseniai Lietuvą jis nustebino nauja, kiek netikėta savo knyga apie Italiją.

Ketverius metus Lietuvai paskyręs vyras gerokai nustemba, kai pasiteirauju, ar pageidautų kalbėtis itališkai: "Lietuva – mano namai, aš kalbu lietuviškai."

"Be retorikos galiu pasakyti, kad Lietuvą aš myliu", – prisipažįsta italas.

– Fabrizio, kokie vėjai jus atpūtė į Lietuvą?

– Pirmą kartą atvykau 2001-aisiais pagal "Erasmus" programą. Po to grįžau į Italiją užbaigti studijų ir atlikti privalomosios civilinės tarnybos. Bet noras gyventi Lietuvoje buvo stipresnis, todėl čia vėl atvykau metams pagal kitą tarptautinę programą. Susiradau draugę. Abu nusprendėme grįžti į Italiją, bet ir vėl – ilgai ten neužsibuvome.

2006-aisiais prasidėjo dar vienas lietuviško gyvenimo etapas. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį sprendimą. Jau buvau pramokęs lietuvių kalbos ir jaučiau, kad būdamas Italijoje po truputį prarandu savo gebėjimus.

Italų kalbos dėstymas nėra pagrindinė mano veikla. Aktyviai domiuosi lituanistika, dirbu gidu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Galiu pasidžiaugti, kad lietuviai – tikri Baltijos šalių pietiečiai.

– Ką veikėte prieš atvykdamas į Lietuvą?

– Esu baigęs Turino universitetą ir įgijęs italų kalbos filologijos magistro laipsnį. Dirbau italų kalbos mokytoju.

– Ar neišgąsdino lietuviškas klimatas? Niūrus ruduo, ilga žiema, šlapdriba, lietūs?

– Ne, kodėl turėtų? Esu gimęs Turine, netoli Alpių kalnų, kur klimatas gana atšiaurus.

– Nepasiilgstate Italijos?

– Ne. Pasiilgstu tik savo šeimos – mamos, tėvo, brolio, savo katino, artimiausių draugų. Tačiau kai kokias tris savaites praleidžiu Italijoje, pradedu jaustis blogai. Mane ima slėgti ta aplinka, noriu į Lietuvą. Bet kartais mane gąsdina senatvė Lietuvoje. Aš nežinau, ar dirbdamas čia sukaupsiu pensiją, kuri leis ramiai gyventi senatvėje.

– Kas lietuvių kultūroje jums artima? Kas labiausiai stebina?

– Labai mėgstu lietuvišką maistą – kiaulienos patiekalus, grybus. Aš gimiau kalnų regione, kur klimatas šaltas ir maistas gana panašus kaip Lietuvoje. Dar mane žavi lietuvių tikslumas – dirba daug ir gerai, yra punktualūs.

Kas nepatinka? Vis dar stebina žmonių šiurkštumas. Pavyzdžiui, niekaip negaliu suvokti įpročio nedėkoti.

Aš nepykstu dėl lietuvių pykčio proveržių. Kai žmogus pritrūksta lėšų duonai, jis turi teisę į mane žiūrėti piktai. Niekas Lietuvoje manęs nebestebina. Nebent tai, kad čia beveik nėra vidurinės klasės, gerai gyvena tik verslininkai ir politikai, o visi kiti – arba vos suduria galą su galu, arba skursta.

– Jei nuoširdžiai – ar tikrai niekas mūsų šalyje jūsų nepiktina?

– Manau, Lietuva pasauliui dar neparodė visų savo stipriųjų pusių. Negaliu suprasti netolerancijos. Pavyzdžiui, homoseksualų psichologinis engimas, kad ir visuomenės priešiška nuostata dėl jų eitynių. Man keista tai, kad lietuviai taip drąsiai, netgi primesdami savo nuomonę kitiems, kalba apie šeimos vertybes. Juk Lietuvoje skyrybų skaičius vienas didžiausių Europoje.

– Kokie jums atrodo lietuviai?

– Iš pirmo žvilgsnio lietuviai gali atrodyti šalti, bet čia stereotipas. Aš turiu puikių draugų lietuvių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Lietuvoje sunkiau susirasti artimų draugų, sumažinti atstumą tarp žmonių.

– Kuo lietuvės moterys skiriasi nuo italių?

– Jau beveik buvau spėjęs pamiršti italių savybes, bet neseniai, pakvietus vienai įmonei, teko skambinti partneriams į Italiją. Atsiliepė tipiška italų sekretorė – labai piktu balsu. Tikrai stulbinamai piktai. Paaiškinau, ko noriu, sujungė su kitu skyriumi ir vėl, mano nelaimei, atsiliepė moteris – dar piktesnė.

Lietuvės moterys yra švelnios, žymiai mielesnės už itales. Jos žavingesnės. Manau, lietuvės ir kur kas protingesnės. Apskritai vyrams italams Lietuvoje lengviau.

– Lietuvoje gajus stereotipas, kad italai – svajonių jaunikiai ir kad lietuvių merginos, pirmai progai pasitaikius, stengiasi juos suvilioti. Ką apie tai manote? Ar daug lietuvių moterų dėmesio sulaukiate?

– Nepasakyčiau. Manau, kad situacija kitokia – dauguma lietuvių labai aiškiai suvokia, ko nori, ir nemedžioja užsieniečių.

– Ką turite galvoje sakydamas: "Lietuvės žino, ko nori"?

– Na, kaip ir daugelis pasaulio moterų – gero ir nuoširdaus vyro. Reikia pripažinti, kad mes, italai, šiuo atžvilgiu nesame jų svajonių jaunikiai. Tyrimais nustatyta, kad 75 proc. italų apgaudinėja savo moteris. Italai eina iš proto dėl moteriško grožio. Man patinka lietuvaitės.

– Ar turite širdies draugę lietuvę?

– Taip. Kas žino, gal bus ir žmona.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mergina, kad galėtumėte ją įsimylėti?

– Na... Ji turėtų būti švelni šviesiaplaukė. Ir, žinoma, karšta moteris.

– Ar italus slegia itin stipri šeimos institucija Italijoje?

– Taip, galima sakyti ir taip. Italijoje šeima yra ypač svarbi visuomenės grandis. Labai sunku pradėti nepriklausomą gyvenimą. Būdamas Italijoje visada jautiesi stipriai sujungtas su savo šeima. Tuos saitus nutraukti ir pradėti savo gyvenimą sunku. Tai dar labiau apsunkina valdingos moterys.

– Ar nepritrūksta gero itališko vyno Lietuvoje? Kaip vertinate produktų pasirinkimą Lietuvos prekybos centruose?

– Jūsų produktuose labai daug konservantų. Stengiuosi kuo dažniau gamintis namuose. Gero vyno Lietuvoje yra, bet jis beprotiškai brangus. Tačiau jo išgeriu kasdien. Nors mėgstu ir lietuvišką alų. Itališko maisto restoranai ne visada pateisina lūkesčius. Bet taip, turiu dvi mėgstamas vietas, vienoje dirba picų kepėjas italas iš Sardinijos. Nuostabiai gamina. Vis dėlto pasiilgstu savo mamos gaminto maisto. Dėl daržovių ir vaisių... Tiesą sakant, apie tai geriau nekalbėti. "Plastmasiniai" pomidorai manęs nežavi.

– Kaip įsikūrėte Kaune?

– Gyvenu Šančiuose, ne pačiame geriausiame rajone, tačiau man ten gerai. Gana ramu. Gyventi Italijos dideliame mieste būtų pragariška. Neseniai pardaviau mašiną, tai dabar iš miesto namo tenka grįžti autobusu. Ačiū Dievui, nė karto nebuvau užpultas. Kaimynai ramūs, tik kartais labai garsiai mylisi.

– Kur perkate drabužius, batus?

– Drabužių ir batų pasirinkimas Lietuvoje menkas. Be to, labai brangu viskas, todėl iš Italijos grįžtu su pilnais lagaminais.