Programoje „Mamolaivis“ – netradicinis meilės laiškas santykiui tarp mamų ir dukrų

Tarptautinio Kauno kino festivalio pristatyta trumpametražių filmų programa "Mamolaivis" – tai netradicinis meilės laiškas santykiui tarp mamų ir dukrų. Trijų menininkių Ulijonos Odišarijos, Åsos Cederqvist ir Josefinos Arnell vaizdo kūriniai ir filmai, kuriuose skirtingai atliepiamos santykių su mama ir motinystės bei dukrystės temos.

Vidinis balsas

Mūsų kultūroje itin daug dėmesio skiriama romantinei meilei tarp vyro ir moters, socialinė sfera imituojama meniniuose darbuose, ypač naratyviniame kine. Populiariojoje kultūroje šis ryšys paverčiamas vartojimo objektu ir suformuoja požiūrį, kad meilė, santykis, savęs realizacija ir išpildymas įmanomas tik tokiomis aplinkybėmis. Tačiau kiek daug gyvenime lemia santykis tarp vaiko ir mamos, koks išties poetinis santykis yra tarp mamos ir dukros?

Sakoma, kad tai, kaip šneki su savo vaiku, taps jo vidiniu balsu. Ši filmų programa – tai menininkių moterų vidinis balsas, meilės laiškas toms, kurios padėjo formuotis jų vidiniam pasauliui. Visos trys menininkės fiksuoja savo mamas arba šeimas ir skirtingais būdais atspindi savo santykį su mama.

"Mamolaivis" – žaismingas švedų menininkės Josefinos Arnell filmo "Mothership Goes to Brazil" (2016) vertimas, prigijęs kaip šios programos pavadinimas. Visi šios programos filmai atsipindi neretai keistą meninį ritmą – jie nėra apie meilę, tačiau yra meilės įkvėpti. Čia ne mylimasis, o mamos yra menininkių mūzos. Tik šios mūzos nėra idealizmo nutapytos ikonos: jos pasišiaušusios, besikeikiančios, verkiančios, gydosi nuo alkoholizmo, tylinčios, garsiai besijuokiančios, neišvargintos tobulumo – žodžiu, tikros.

Ikonų nelaisvėje

Nors XX a. kartu su modernizacija ir tradicinės šeimos samprata atnešė globalų suvokimą, kad daugelio žmonių gyvenimus labiausiai formuojantis santykis yra santykis su tėvais, o ypač su mama, šis ryšys užima menką vietą mūsų kultūrinių vaizdų ikonografijoje.

Mūza – tai asmuo ar personifikuota jėga, kūrybingo menininko įkvėpimo šaltinis. Mūza gali būti meilės santykis, draugiškas susižavėjimas, o gal net nepažįstamas žmogus, su kuriuo menininkas niekada nėra kalbėjęs. Paprastai daroma prielaida, kad mūza yra ir meilužė, bet iš tikrųjų mūzos dažniausiai nepasiekia romantiškų santykių lygio, visad lieka atstumo atskirtos, įkalintos ikonoje.

Neretai tokia perspektyva yra perteikiama ir populiariojoje kultūroje, kalbant apie meilės santykį ir kūrybinį įkvėpimą, tačiau pati mūza amžiams lieka projekcijų kalinė. Negalima priartėti prie mūzos-mylimosios, nes tokiu atveju būsiąs apnuodytas kūrybinio įkvėpimo šaltinis, tobuloji idėja neteks galios.

Populiariojoje kultūroje neretai ir romantiniam santykiui skirtas dėmesys nestokoja mylimosios (ar mylimojo) ikonavizavimo, kaip mūzos, įgalinančios kurti, gyventi – būti savimi. Tačiau pačios mūzos neturi progos užsiimti naracija, nebent sulaužytų pasakojimų kanoną apie mūzas-mylimąsias.

Būti savimi

Čia ne mylimasis, o mamos yra menininkių mūzos. Jos pasišiaušusios, verkiančios, gydosi nuo alkoholizmo, tylinčios, garsiai besijuokiančios, – žodžiu, tikros.

Svarbiausiosios romantinės meilės ir moterystės kaip mūziškumo formatą laužančioms moterims neretai grasinama, esą jos liks vienos ir jų ne(be)mylės. Tačiau bijoti nereikia. Tokios moterys priešinasi norui jas vartoti (populiariojoje) kultūroje it narkotikus. Jos išsineria iš primityvių socialinių ir kultūrinių įsitikinimų, iš stigmų odos, atgyja kaip motinos, močiutės ar dukros ir labiau nei bet kada įkvepia kūrybai.

Tokios moterys kultūriškai imamos suvokti per šį bene svarbiausią žmogaus gyvenime santykį. Moteris-asmenybė-mūza-mama tampa matoma, kai nesiekiama sukurti jos kaip tobulos ikonos, kai santykis su ja mezgamas ne per atstumą, kai ji nėra apleidžiama ar atstumiama dėl idėjos. Toks žvigsnis nesistengia jos pakeisti. Jis ir yra meilės forma. Ši meilė tokia stipri, kad pasipriešina ikonografijai, apverčia populiariojoje kultūroje ikonizuojamo meilės santykio vaizdinį. Ikoniškumo atsikračiusioms mūzoms nereikia bijoti, jog jos bus nemylimos nes nebebus mūzomis kažkam kitam, jos yra tikros ir mylimos – visų pirma mylimos savo dukrų.

Trijų menininkių kamerų objektyvai neleidžia visiškai suprasti moterų, paskatinusių kurti, tačiau dėmesio joms nestinga. Tad filmai suponuoja žinutę, kad nors ir ne romantinį ar visada malonų, tačiau meilė reiškia dėmesį. J.Arnell, Å.Cederqvist ir U.Odišarija dėmesingai fiksuoja savo mamas arba šeimas ir skirtingais būdais atspindi savo santykį su mama.


J.Arnell filmai – provokacijos

Švedų menininkė Josefin Arnell dažnai pasirenka dirbti ne su aktoriais, o pačiu artimiausiu žmogumi – savo motina. Ji fiksuoja žalumą, atspindinčią emocinį kraštovaizdį, tyrinėjančią nepasiekiamus norus, perfekcionizmą ir kontrolę. Paauglė mergaitė, arklys ir motina, kartu su gremėzdiškomis alegorijomis, kovojančios su žmogaus konfliktais ar aplinkos katastrofomis, – tai nuolat šios menininkės kūriniuose pasikartojantys personažai.

Kūrėja vis grįžta prie santykių su alkoholike mama, kartu su seneliais perdavusiai J.Arnell priklausomybės elgesio modelius, tarp kurių dominuoja baimė. Abiejuose filmuose "Mamolaivis keliauja į Braziliją" ir "Atėjo žydėjimo metas" menininkės mama vaidina save. Jos vaidmenį galima apibrėžti kaip motinystę, tačiau šis vaizdinys taip pat yra projektuojamasis jos vaizdas, o ne reali reprezentacija.

Ši motinystė – netradicinė, bebaimė. Ši mama atlieka maištingus veiksmus, pavyzdžiui, šlapinasi ant automobilio, dainuoja savo vaginai, deginasi šiukšlyne, šaudo į alaus butelius. Ji reprezentuoja tikrą moterį, tačiau stengiasi nepaklusti konformistiškam moters kaip motinos apibrėžimui, leidžia kamerai pažinti ją tikrą: J.Arnell mama filmuose yra romantizuota blogiukė, peržengianti taisyklių, kaip mama turėtų elgtis, ribas.

Populiariojoje kultūroje moterystė perteikiama per romantinės meilės santykius, dažnai būna neatsiejama nuo vyro, nuo moters tapsmo motina. Tačiau kaip retai turime progą pamatyti moterį-motiną dukros akimis. Nesigėdinant motinos etiketės, o parodant, jog stigmų sistemai, įkalinančiai moterį-tik kaip motiną, gali būti pasipriešinta.

J.Arnell mama filmuose yra romantizuota blogiukė, peržengianti taisyklių, kaip mama turėtų elgtis, ribas.

Moterystės ir motinystės žaidimas – tai fasadas, dėl kurio tampame labai pažeidžiami, nes atsiranda pavojus įstrigti fikcijoje, bijoti pamatyti netobulas formas ir turinius. Todėl kartu su mama ir skirtingais moteriškais personažais nuolat pasikartojančia veikėja tampa ir Baimė.

Baimė – svarbus reiškinys, be kurio neegzistuotų drąsa. Tad moterystės diskusijoje nepabėgame nuo motinystės pančių, tačiau, kalbant apie drąsias moteris-mamas, svarbu pamatyti ir patį žmogų. J.Arnell vaizdo kūriniai sako, kad moterys ir mamos gali būti bet kokios. Ryšys tarp baimės ir mothership (motinystė / mamolaivis) yra neatsiejamas, baimė – nuolatinė drąsos palydovė, kaip drąsa yra nuolatinė moters, kuri pasirenka būti mama, palydovė.

J.Arnell vaizdo darbų veikėjai dažniausiai yra nevaržomo charakterio: trys jaunos merginos, kurių lytinės lūpos sujungtos grandine, bendraujančios su ledkalniu; šokėja, apsivilkusi nuo pavojingų medžiagų apsaugantį kostiumą ir bandanti susilieti su elnių grupe; kažkas turintis rimtą fetišą poniams. Šiame kontekste filmo "Mamolaivis keliauja į Braziliją" herojė – vidutinio amžiaus rūkanti, besikeikianti ir kosėjanti šviesiaplaukė švedė – ganėtinai įprastas personažas. Išskyrus tai, kad minėta moteris yra J.Arnell motina, kovojanti su alkoholizmu ir rimta liga. Režisierė įtikina motiną keliauti į Braziliją, kreiptis pagalbos į žinomą alternatyvios medicinos propaguotoją Joną iš Dievo (kuris vėliau buvo pripažintas kaltu dėl vieno didžiausių Brazilijos sekso skandalų ir nuteistas kalėti devyniolika metų). Tačiau atvykusios jos sužino, kad stebukladarys guli ligoninėje, todėl vietoj skausmo malšinimo motina ir dukra naudojasi galimybe priartėti viena prie kitos.

Filme "Dabar atėjo žydėjimo metas" J.Arnell motina šaudo į alaus skardines, dainuoja populiarią švedišką dainą ("Ateina žydėjimo metas") ir taip sveikina prasidedančią vasarą. Motinystės ir moterystės tema menininkei susijusi su gimimo tematika ir tai, kas galėtų būti pavadinta metaforiniu gimimo veiksmu. Moteris gieda švedišką giesmę apie supuvusią žolę, kuri gimsta tam, kad vėl numirtų, jog atėjus pavasariui būtų vietos šviežiai žolei. Menininkei ir patinka pranašiškos gimdymo perspektyvos, ir ne. J.Arnell svarbu atskirti biologinį aktą, kai suteikiama gyvybė kitai gyvai būtybei, ir emocinį krūvį bei ryšį, kas yra ir kaip gali atrodyti motinystė besirūpinant, skatinant, įgalinant, auginant ir formuojant kitą būtybę.

Institucinės kultūrinės moterijos ir motinystės koncepcijos – tik kultūrinis fasadas.

Å.Cederqvist filmas-instaliacija

Åsa Cederqvist darbams būdingas performatyvumas, dažnai išreiškiamas videomeno, skulptūros, instaliacijos ir performanso priemonėmis. Ši menininkė pastaruosius penkerius metus tyrinėja kūrimo bendradarbiaujant procesus, žaidimo sąlygas ir galimybes. Vienas šio proceso rezultatų – filmas-instaliacija "Mama Dada Gaga".

Bendradarbiaudama su penkiamete dukra ir Parkinsono liga sergančia motina, menininkė inscenizuoja nuolat kuriamą pasaulį. Filmas plėtojamas pamažu ryškėjant ekspresijai, susitaikant su fikcijos ir realybės sambūviu, bet sykiu kvestionuojant motinystės lūkesčius bei moters poziciją.

Filmo leitmotyvai – gimimas, transformacija, perėjimas nuo vienos būsenos prie kitos. Juostoje vaizduojamos skulptūros ne tik kuria scenografiją žaidimo ritualams, bet – kaip ir trys pagrindinės veikėjos – išreiškia kintančias būsenas. Filmas operuoja daugiasluoksnio pasakojimo principu – tarp motinystės ir vaikystės, simbiozės ir atskirties, pasididžiavimo ir krizės, gyvenimo ir mirties.

Šis kūrinys įveikia skaitmenines ir fizines ribas, kūrėja žaidžia meninėmis formomis, atriboja mentalines konstrukcijas ir pateikia raktus į kiekvieno žmogaus galimą didybę. Visais laikais menui buvo būdinga mitinė dimensija, jis tarnavo kaip transformacijos, perėjimo ir peržengimo priemonė. Moters figūrų ir vaidmenų konstaliacijos Å.Cederqvist filme (o ir visoje festivalyje pristatytoje programoje "Mamolaivis") rodo, kad institucinės kultūrinės moterijos ir motinystės koncepcijos – tik kultūrinis fasadas. Kūryba neturi lyties, ji neša ir transformuoja žmogaus patirtis. Tad šiame filme motina-mama yra kuriančio individo patirtis.

Å.Cederqvist kūrybos šaltiniai – gyvenimo ratas, žmogaus emocijos ir psichologinės proto būsenos. Savo itin jausmingomis ir gundančiomis instaliacijomis ji užfiksuoja gyvenimo lūžius, pabrėžia meno, kaip prigimtinės saviraiškos, leidžiančios egzistencinius ribinius išgyvenimus, svarbą.

Dirbdama su skulptūrinėmis instaliacijomis, filmu, performansu ir muzika, Å.Cederqvist konceptualiai žaidžia su moters, menininkės ir mamos vaidmenimis, pabrėždama, kad galima būti tiek viena, tiek kita. Reikia tik išdrįsti laužyti socialinių ir kultūrinių normų, apibrėžimų, idealizmų ir romantizavimų, institucinių moters, motinos, moters-motinos stereotipų, o taip pat ir meno formas.

Moterims nebereikia būti ikonomis ar menininkų mūzomis. Išsivadavusios iš ikonografinių moterijos kalėjimų, jos performuoja mūzos, moters ir motinos definicijas kaip nori, jas įkvepia moterų – jų motinų – meilės ir egzistavimo kompleksiškumas bei įvairovė.

Å.Cederqvist ir visa programa "Mamolaivis" primena, kad moterija, motinystė – tai institucinės formos, kurioms reikia priešinis, o (kino) menas – tai įkvepiantis manifestas. Galbūt pabėgti nuo šių vaidmenų niekada ir neįstengsime, tačiau galime bandyti kurti savus vaidmenis, personažus, scenarijus, rinktis kostiumus. Atskleisdamos savo įvairiapusiškumą kaip individai, menininkės, motinos bei dukros įgalina kurti ir išrasti pasaulyje, kurį pačios kuria ir išranda.



NAUJAUSI KOMENTARAI

netradicines meiles iskrypeliu

netradicines  meiles iskrypeliu portretas
propogandinis ,,, mamolaivis,,, MeTooo.......
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių