„Esu neįdomus žmogus. Man labiau patinka traukti informaciją iš kitų žmonių.“

J. J.: Čia jau mano citata. Aš tikrai nesu įdomus žmogus. Mano darbas – tik apsimesti įdomiam. Štai prie ko kasdienės treniruotės priveda. Kaip pristatyčiau savo veiklas? Na… Aš linksminuosi ir gaunu už tai pinigus. Kai buvau mažas – tik linksminausi, nes pinigų už tai negaudavau. Net nesvajojau apie karjerą televizijoje. Mano vienintelė svajonė buvo dirbti darbą, į kurį galėčiau eiti su kostiumu. Ji beveik išsipildė, tiesa, ne visai tokia forma, kokia įsivaizdavau. Norėjau būti respektabilus biuro klerkas ir kiekvieną dieną tvarkingai dirbti nuo 9 iki 17 val., o penktadieniais eiti su draugais išgerti alaus į barą. Išėjo atvirkščiai: dabar dirbu, kai kiti žmonės ilsisi.

M. S.: Jaučiu, kad ir aš galėjau tai pasakyti? Ne? Tuomet sutinku, kad čia Justino frazė. Jis išties neįdomus žmogus. Aš? Mane visada iškerta tas klausimas apie prisistatymą. Jei būčiau kareivis, sakyčiau: eilinis Mindaugas Stasiulis, 5-a kuopa 16-as būrys. Tačiau dabar šitas klausimas man per sunkus.

„Reikėtų padaryti eksperimentą – visiems paskelbti, kad „Gero vakaro šou“ nebebus. Va tada ir pamatytume, kokia būtų karšta žiūrovų reakcija!“

J. J.: Aš tokio dalyko negalėjau pasakyti, nes tikrai nenoriu tokio eksperimento daryti. Laida „Gero vakaro šou“ gyvuoja jau septintus metus. Populiarumo paslaptis? Manau, kad mes su Mindaugu turėtume prisiimti dalį nuopelnų. Tačiau jei atvirai – žmogus yra tik tiek geras, kiek gera yra jį palaikanti kūrybinė komanda. Nuo pat pirmos laidos buvome mes su Mindaugu, paskui prisijungė Karolina Meschino, galiausiai ją pakeitė Dijora. Laidoje „Gero vakaro šou“ labai daug žmonių, kurie joje dirba visus septynis sezonus. Išvada? Jei niekas nebėga – vadinasi, kažką darome išties gerai. Kai vedu renginius, taip pat labai mėgstu įmones, kuriose daug seniai dirbančių žmonių. Vadinasi, su ta organizacija yra viskas gerai.

M. S.: Čia mano frazė. Be abejo, laidos populiarumas – mūsų nuopelnas. Ir dar – fantastiškų pašnekovų. Be jų – nė krust. Jei laida išgyvena bent trejus ketverius metus – jau gerai, o mūsų „Gero vakaro šou“ gyvuoja septintus! Kviečiame į ją žinomus, matytus, kažką gero, įdomaus, svarbaus padariusius žmones, kurie nesėdi kaip iškamšos, o drauge su mumis kuria bendrą smagų laidos turinį. Išsisemti? Nebijome. Jei jau matysime, kad viskas, nebeina, tuomet paliksime savo minkštą vietą ir eisime daryt kažko kito.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Aš net nežinojau, su kuo sugulti į lovą, kad mane paimtų į teliką.“

J. J.: Oi, čia tiksliai aš. Sunkiai broviausi į dabartines pareigas. Pradžioje dirbau valytoju, paskui – apsaugos darbuotoju. Taip kilau karjeros kopėčiomis į viršų, kol galiausiai prisibroviau iki prodiuserio. Tad iš pradžių buvo ilgas lovomis klotas kelias, kuris galiausiai nuvedė mane į „Gero vakaro šou“. Ar planuoju savo ateitį? Klausiate, kas bus tada, kai baigsiu karjerą televizijoje? Deja… Negaliu dabar įvardyti to parduotuvių tinklo, kuriame norėčiau dirbti. Tik pasakysiu, kad nuo 2020-ųjų sausio 15 d., t. y. nuo tada, kai gimė mano sūnus Leonas, aš esu labai planuojantis ir galvojantis apie gyvenimą žmogus.

Prireikė visų metų, kad apsišlifuotume ir iš pusės žodžio suprastume vienas kitą, pratęstume vienas kito juokelius.

M. S.: Neabejotina – Justinas tai pasakė. Viena pirmųjų laidų, į kurią mane kvietė, buvo realybės šou „Dangus“. Kai sukūriau Saulėno personažą, mane kvietė į visas įmanomas laidas. Taigi, į teliką patekau be blato, prašymų ir lovos reikalų.

„Dar būtų nuostabu kada nors svečiuose sulaukti Šarūno Jasikevičiaus.“

J. J.: Čia irgi mano žodžiai! (Štai ir neatspėjo: juos pasakė Mindaugas – aut. past.) Keista… Aš irgi juos esu sakęs. Žinote, kada? Likus maždaug 15 minučių iki jo atvykimo į „Žalgirio“ areną, kur vedžiau renginį. Džiaugiuosi, kad drauge su Šarūnu galėjome padaryti gerą darbą, o visą pelną skirti vaikams. Taigi, aš Š. Jasikevičiuas jau sulaukiau, o Mindaugas, kaip matote, vis dar laukia… Šaras yra didysis baltasis banginis, kurio pagauti faktiškai neįmanoma. Koks mano santykis su krepšiniu? Žinote, aš ne kiek norėjau, kiek turėjau būti krepšininku. Mano mama yra krepšininkė, Lietuvos čempionė, o tėtis buvo krepšinio teisėjas, komentatorius. Tuo metu treniruotės Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje kainavo gal 50 litų per mėnesį, o įmonių, kuriose dirbo mano tėvai, finansiniai rezultatai nebuvo patys geriausi. Tad vietoj krepšinio man buvo leista pasirinkti kur kas pigesnę muzikos mokyklą, kurioje mokslai tuo metu kainavo įspūdingus 8 litus. Be to, mano dėdė ir pusseserė gražiai grojo gitara, todėl ir aš norėjau to išmokti.

Koks mano santykis su krepšiniu dabar? Nuo to laiko, kai žaisdamas krepšinį mečiau svorį, – kasdienis. Buvo toks atvejis, kad vaidinau filme „Vyras už pinigus“ ir man reikėjo filmuotis tik su elegantiškomis lateksinėmis kelnaitėmis. Tuo metu, kai skaičiau scenarijų, tų mano kelnaičių, pažvelgus kritišku žvilgsniu iš viršaus, nelabai matėsi. Teko susirasti kažkokią fizinę veiklą, kuri man patiktų, ir mesti svorį. Už 5 km nuo tuomečių mūsų namų buvo krepšinio aikštelė. Prisiminiau, kad vaikystėje galėjau valandų valandas vienas mėtyti į krepšį. Taip ir padariau: bėgdavau 5 km iki krepšinio aikštelės su krepšinio kamuoliu kuprinėje, valandą mėtydavau į krepšį, o paskui skuosdavau atgal. Per septynias savaites numečiau 12 kg. Kitiems to kartoti nerekomenduočiau, nes tai buvo siaubingas savęs laužymas. Geriau viską daryti po truputį ir kasdien, nei po tų septynių savaičių vėl ėsti picas ir atkristi.

Man labai patinka NBA. Praktiškai visais gyvenimo klausimais aš randu filosofinę analogiją su NBA krepšinio realijomis.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

M. S.: Su Justinu esame ne kartą kalbėję, kad Šaras būtų vienas kiečiausių pašnekovų. Tebūnie tai mano žodžiai. Ryšiai su krepšiniu? Betarpiški. Esu rimtas „Žalgirio“ gerbėjas. Netgi laikau save „Žalgirio“ šešėliniu treneriu. Turėdamas galimybę nevažiuoju žiūrėti varžybų gyvai, bet lieku namie, nes nuo sofos vyrus treniruoti lengviau. Klaiku žiūrėti, ką aš darau prie televizoriaus per varžybas… Žmona? Jei žaidimas eina gerai, sėdime abu, užkandžiaujame, bet jei prasideda nesklandumai ir man reikia įsikišti – ji mane palieka. Galų gale, šalia Kazio per varžybas irgi žmona nestovi! Įdomiausia, kad mano šuo – australų aviganė – pralaukia visus rėkimus už durų, bet vos tik pajaučia „Žalgirio“ pergalę – atbėga ir šokinėja drauge su manimi.

„Pradžioje mes vienas kitą norėjome nužudyti. Tačiau čia nėra metafora. Pirmą sezoną mes realiai kiekvienas planavome, kur slėpti kūną.“

J. J.: Ai, taip, čia aš. Po pirmo sezono susėdome su Mindaugu ir išsiaiškinome, kad laidai bus geriau, jei mes ne konkuruosime tarpusavyje, o dirbsime kartu. Tai buvo pats geriausias mūsų sprendimas, kuris turbūt ir nulėmė, kad „Gero vakaro šou“ dabar  septintas sezonas, o mes su Stasiuliu esame vieni iš geriausių draugų. Tačiau iki šio statuso mums reikėjo nueiti ilgą ir akmenuotą kelią. Žiūrovai? To nematė. Savo komandoje turime puikių montuotojų, kurie pasirūpino, kad jie nepastebėtų nieko. Aišku, mes nekenkėme fiziškai vienas kitam, bet psichologinė įtampa buvo. Kita vertus, gal ir gerai, kad buvo taip, kaip buvo. Užtai dabar galiu džiaugtis tvirta draugyste, kuri prasidėjo tokiu keistu būdu.

M. S.: Tik Justinas galėjo taip pasakyti, nors ir aš tuo metu norėjau jį nužudyti. Juk kalbame apie du žmones, du solistus. Todėl pradžioje, jei palyginsime su orkestru, buvo taip, kad vienas laidoje groja Richardą Wagnerį, o kitas – Franzą Schubertą… Prireikė visų metų, kad apsišlifuotume ir iš pusės žodžio suprastume vienas kitą, pratęstume vienas kito juokelius.

„Kažkada atėjęs į mūsų laidą, jis padarė tokį šou apie bites, kad iki šiol to nepamirštu. Tai buvo viena geriausių laidų per visą mūsų karjerą.“

J. J.: Čia jau tikrai Mindaugas, jam labai profesorius Algirdas Amšiejus patiko. Pakvietėme profesorių galvodami, kad jis padarys įdomų edukacinį intarpą mūsų laidoje, bet kad surengs tokį šou – tikrai nesitikėjome. Kokie laidos svečiai dar įstrigę į atmintį? Na… Pamenu, kaip Katažina Zvonkuvienė keitė sauskelnes. Dar – kaip aš trenkiau Donatui Montvydui su aštuonkoju į veidą, o kitą sykį kliuvo ir man, kai Nerijus Juška besisukdamas koja mane iškirto. Merūnas dainavo stovėdamas žarnose… Mes esame visiški kvailiai ir todėl labai sunku išskirti vieną kvailystę: jų sąrašas per tiek metų labai gausus. Laidos svečiai, aišku, nežino, kokią kvailystę konkrečiai jiems esame paruošę. Jei žinotų – būtų neįdomu, o gal net ir bijotų eiti. Kai kuriuos, tiesa, mes pasaugojame, užtai mūsų geriausi draugai kenčia labiausiai.

Kaip nustatome savo išprotėjimo ribas? Na… Čia jau televizijos reikalai: mes savicenzūra neužsiimame.

Kaip nustatome savo išprotėjimo ribas? Na… Čia jau televizijos reikalai: mes savicenzūra neužsiimame. Jei televizininkai sako, kad perlenkėme lazdą, tuomet mūsų laidos šaunieji montuotojai iškarpo tas vietas.

M. S.: Aišku, kad čia mano žodžiai, nes man labai patiko A. Amšiejus. Jis tokį avilį per laidą padarė, kad visi po jos vaikščiojome sutinę iš juoko. Galiu duoti ir dar vieną pavyzdį, kai laidoje dalyvavo tuometis policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Iš tokio aukšto rango pareigūno nesitikėjome tiek anekdotų apie policiją, nuotykių, patirtų darbe, o svarbiausia – tokio gero humoro jausmo. Kaip gimsta užduotys laidos svečiams? Neslėpsiu, kad viskas pasaulyje jau yra sukurta ir be mūsų. Pats žiauriausias pokštas? Turbūt su elektrošoko apyranke. Jei svečias neteisingai atsako, gauna porciją elektrošoko. Leidome Sauliui Prūsaičiui ir Iglei prieš laidą pasibandyti. Sutiko. Bet atsitiko taip, kad aš sumaišiau numerius – užduotis neteisingai atlikdavo Iglė, o elektros šoką gaudavo Prūsaitis. Priešais? Netapome. Tiesiog buvo labai juokinga, kad purčiau visai ne tą žmogų, kuris nebuvo tam pasiruošęs. Kitą sykį Vidas Bareikis parodė Justinui su Dijora, kaip eiti per karštas žarijas, vinis ir stiklą… Tačiau šlykščiausias išbandymas turbūt kliuvo Merūnui, nes jis turėjo vaikštinėti po visokius subproduktus – žuvis, žarnas, plaučius – ir dainuoti.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Mūsų šeimoje rytinė procedūra yra automatizuota iki olimpinės disciplinos.“

J. J.: Kieno ši citata? Hmm… Turbūt Mindaugo. Aš niekada neturėjau olimpinės disciplinos nė vienoje srityje. (Prašovė pro šalį – tai Justino žodžiai – aut. past.) Nejaugi? Aš taip protingai pasakiau? Galbūt čia vienas iš tų atvejų, kai kažkam daviau atsakyti į interviu klausimus. Kokie dabar mano rytai? Jūs pati ką tik pasakėte: jie atidirbti iki olimpinės disciplinos! (Žinote, svarbiausia gero melagio savybė yra pastovumas.) Jei rimtai, aš esu darbo žmogus. Jeigu man reikia dirbti iki 3 valandos nakties, o paskui keltis 6-ą – aš tai ir darau. Jei ne – mėgstu pamiegoti. Beje, jei nebūčiau TV laidų ir renginių vedėjas, galėčiau dirbti puikiu taksi vairuotoju. Savo aštuonias valandas miego susirinkčiau po dešimt minučių per dieną. Ryto ritualai? Kava, dušas, dantys – būtinieji. Paskui – kelnės, nes mėgstu jas mūvėti… Šunų, kačių nevedžioju. Neturime. Vienintelis mūsų augintinis yra Leonas, bet jo vedžioti nereikia, nes jis jau moka viską daryti į tualetą.

M. S.: Manau, kad tai Justino šeimos realijos… Kadangi buvau išprievartautas vyturys ir dvylika trylika metų kėliausi į rytinį M1 radijo šou, kuris prasidėdavo nuo šeštos, tai dabar jau bus kokie treji metai, kai mėgaujuosi ramiu ryto miegu. Ritualai? Kava TV3 biure, papletkinimai su kolegomis.

„Tikiu, kad Lietuvoje jau auga nauja nedresuotų vaikų karta, kuri turi nuomonę ir nebijo jos reikšti.“

J. J.: Skamba protingai, turbūt Mindaugas pasakė? (Vėl prašovė pro šalį. Čia Justino žodžiai – aut. past.) Kaip gimė laidos rubrika, kur aš kalbinu vaikus? Na… Ji atsirado dėl to, kad manęs prodiuseriai nekenčia. Jie man liepė kalbėtis su vaikais ir aš, kadangi turiu minkštą stuburą, sutikau. Iki tol su svetimais vaikais neturėjau jokio santykio. Buvau įmestas į kūdrą ir teko plaukti. Todėl nusprendžiau su jais bendrauti taip, kaip bendravau su profesoriumi Alvydu Unikausku, sakyti jiems „jūs“… Vaikams patiko jaustis svarbiems. Tačiau su savo sūnumi – jam treji metai – bendraujame kitaip. Daug kalbamės, diskutuojame, nes mes geri draugeliai.

M. S.: Skambėtų kaip mano frazė? (Nepataikė – aut. past.) Tačiau vaikų aš nekalbinu, nes taip jau esame su Justinu pasiskirstę. Aš vedu žaidimus, juos galvoju, o jis rūpinasi interviu su jaunąja karta.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo graudžiai smagi istorija su vaikais šokėjais, kurie buvo apsirengę burundukais ar kažkokiomis meškomis. Pasirodymo metu vienas rudakailis dingo. Tęsiantis šokiui, ėjome jo ieškoti ir radome užkritusį už scenos.“

J. J.: Oi, pamenu tuos burundukus… Fantastiška laida buvo. Kieno žodžiai? Turbūt Mindaugo, nes trijų iš eilės mano citatų tikrai nedėtumėte (vadovaujuosi matematine logika). Tie burundukų kostiumai apribojo jų matymo kampą, o scena gana stati, tai vargšelis tik bumbt ir nukrito. Laimei, kostiumas buvo gana storas, tad vaikas neužsigavo, o mūsų išgelbėtas ir toliau šoko lyg niekur nieko. Tądien aš supratau, kad burundukai – labai gajūs sutvėrimai.

M. S.: Pamenu ir aš tuos burundukus… Pats ištraukiau vieną už scenos užkritusį. Kadangi žmogus buvo ištreniruotas, tai prisijungė prie draugų ir šoko toliau. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo mergaitė. Ji priėjo prie manęs kitame renginyje ir prisistatė: „Aš ta, kuri buvo užkritusi už scenos, o jūs mane ištraukėte...“