Humoristui Justinui Jankevičiui labai patinka debilai, filosofiniai veikalai – tokie kaip žurnalai „Cosmopolitain“, „Žmonės“, nedaugiakalbės silikoninės blondinės, nuolatiniai vakarėliai klubuose, vairavimas išgėrus... Oi, o gal viskas atvirkščiai?

– Vis dėlto norisi gyventi? – paklausėmė J.Jankevičiaus. Mat sutartą dieną jo pagauti nepavyko, kitą dieną humoristas pokalbį atidėjo, tačiau prisiekė gyvybe, kad bus punktualus.

– Dar porą metelių pagyvensiu, nes į klubą „27“ nespėjau.

– Kur dingai sutartą dieną? Kai vasario 14 dieną išėjai gėlių, sugrįžai su vėliava tik kovo 11-ąją?

– (Juokiasi.) Aha, užsitęsė Naujųjų šventimas. O jei rimtai, buvau siaubingai užsiėmęs. Tegul neįsižeidžia patriotai, bet man už Kovo 11-ąją mielesnė Vasario 16-oji. Tądien – mano gimtadienis. Nešvenčiu šių švenčių, bet pamenu, dėl ko žmonės kovojo, nes mano šeima – patriotiška.

– Tai sakai, užsitęsė Naujųjų metų šventimas? Sunkiai išbridai iš sniego?

– Esu taupus ir praktiškas žmogus, todėl nuo stalo nekylu tol, kol ant jo dar yra likę maisto. Mano mama labai mėgsta gaminti, tad ir užtrukau iki vasario.

– Lietuvos humoro pasaulyje pasiekei viršūnę. Ne Everestą, bet bent jau Elbrusą.

– Nežinau, ar pasiekiau viršūnę. Nesu „A“ sąrašo žvaigždė. Tai, ką darau, – ne dėl šlovės. Gera taisyklė, kurią kaskart patvirtina realybės šou dalyviai: jei sieksi šlovės, jos niekada negausi. Man pasisekė, kad galiu dirbti mėgstamą, malonų darbą. Ir dar su daina.

– Rask darbą, kurį mėgsti, ir nereikės dirbti nė dienos?

– Aha. Ir toliau tikiuosi veikti tą patį. Pinigai, žinoma, netrukdo. Darbas darbu, bet valgyti norėtųsi. Jie neuždirbčiau televizijoje, tai humoras liktų kaip hobis. Eičiau į „Senukus“ dirbti konsultantu. Būčiau labai geras plytelių ir šiferio pardavėjas.

– Tačiau pinigų stygiumi tu juk nesiskundi.

– Kad ir kiek uždirbtum, turi skaičiuoti. Ir aš vis dar paprastas žmogus – gaudamas varganus 45 tūkstančius, nesiskųsčiau, kad neužtenka pragyvenimui.

– Tavo mėnesinis uždarbio vidurkis turbūt mažiausiai 10 tūkst. litų. Tad galą su galu suduri?

– Lietuviai labai sunkiai kalba arba išvis nekalba apie tai, už ką balsavo ir kiek uždirba.

– Nepaminėjai trečio punkto, apie ką viešai nekalba kuklūs lietuviai, – moterų. Kaip atsispiri pagundoms, kurios trinasi greta? Ar geriausiai atsispirti pagundai – jai pasiduoti?

– Nesu klubinis. O jos, pagundos, kaip žinome, veisiasi velnynuose. Labiau mėgstu namie skaityti gerą knygą ar žiūrėti filmą.

– Gal yra gudresnių, kurios su knyga apie Einšteiną netyčia atsitrenks į Justiną ir išmes knygą jam po kojom.

– Jei tokią sutiksiu, tikrai pakviesiu į pasimatymą. Bet dar nesutikau.

– Mums kažkas sufleruoja, kad Justinas įsimylėjęs dainininkę Justę-Jazzu Arlauskaitę. Jie tai taikosi, tai skiriasi?

– Velniai jį žino... Tiesą pasakius... Na, netiesą pasakius. Gudriai nusišypsosiu į ūsą ir būsiu netradicinis lietuvis – nebučiavęs nepasakosiu.

– O meilė su Liepa Mondeikaite buvo viešųjų ryšių akcija?

– Repetavome septynias valandas studijoje, buvo jau po vidurnakčio, pervargome ir pradėjome kvailioti, kad draugaujame. Paskelbėme feisbuke, bet pamiršome, kad pernelyg daug žmonių tai mato.

– Kam dabar prieš miegą nusiunti paskutinę SMS?

– Visada stengiuosi nepamiršti parašyti žinutės į kurią nors televizijos arba radijo SMS pažinčių programą su tekstu: „Simpatiškas vaikinas iš Vilniaus ieško rusakalbės merginos ilgalaikiams santykiams be įsipareigojimų. Gali būti ir teista.“

– Kodėl lietuviai nemoka juokauti? Nebent pasijuokti iš kaimynų?

– Lietuviai labai moka juokauti. Gaila, kad apsiriboja anekdotų pasakojimu. Bet mes linksmi žmonės. Užtenka ant stalo pastatyti butelį arba pažiūrėt laidą „Farai“.

– Kiek butelių prieš pradėdamas parodijuoti ir linksminti publiką išgeri tu? Nes tau neblogai sekasi.

– Ne, darbo metu negeriu, netgi tada, kai reikalas prieina iki „ar tu mane gerbi“?

– Oho, tai galima tik įsivaizduoti, koks talentas įsiplieskia, kai Justinas išgeria.

– Tai kiti mato tik po darbo. Išgėręs būnu kaip visi, tik nelinkęs konfliktuoti. Ir muštynės netraukia.

– Bet ar gražu pašiepti kitus žmones? Gal kažkam sužeidi širdį. Rokui Žilinskui, Agnei Jagelavičiūtei, Egidijui Dragūnui-Selui ar Tautvydui Barščiui?

– Parodija – tai įvertinimas. Nemanau, kad kažkas įsižeidžia. Barštys sakė lyg viskas gerai, Rokas – irgi. Nežinau Selo reakcijos.

Viena svarbiausių savybių – saviironija. Ant savęs irgi pavarau ir nematau kriminalo pasijuokti iš kito žmogaus. Norėčiau, kad kas nors parodijuotų mane.

– Dėl to reikalo galėtum sutarti su Justinu Jankevičium.

– (Juokiasi.) Save parodijuoti yra sunkiausia ir nežinau, ar sugebėčiau. Gal susireikšminau?

– Koks esi iš tiesų? Kalbama, kad humoristai – liūdni ir po humoru jautrumą slepiantys žmonės.

– Nesu liūdnas. Humoras man yra gyvenimo būdas, jis lydi visur ir visada. Esu naminis žmogus, kartais vakarais kur nors išeinu, bet man mieliau buitinis alkoholizmas nei klubinėjimas. Mėgstu knygas, filmus, padedu bobutėms per gatvę pernešti krepšius – nori jos to ar ne.

– Tavo mėstamiausios knygos, žinoma, tokios: „Kodėl vyrams labiau patinka blondinės“, „Kaip patirti orgazmą“, o filmai – „Kietakiaušiai“ ir „Amerikietiškas pyragas“?

– Man patinka „Cosmopolitain“, „Žmonės“. Dar – „Žvejys ir Žuvis“. Tai – filosofiniai, sunkiau įkandami veikalai, bet esu linkęs mąstyti, lavinti protą. Iš paviršutiniškų, lengvų knygų gal paminėčiau Ericho Marios Remarque. Jei reikėtų vieną knygą pasiimti į negyvenamą salą, tai būtų jo „Juodasis obeliskas“.

– Marina Bui neseniai išdidžiai pareiškė įrodžiusi, kad dainuoja ne pa..., ta prasme, ne krūtimis. O kuo parodijuoja Justinas?

– Jos nepažįstu, bet atrodo, kad mūsų skonis rimtoms, filosofinėms knygoms – itin sutampa.

Mėgstu pats sugalvoti humorą. Ir Humoro klube sutarėme nepasakoti anekdotų. O parodijuoju liežuviu. Jei tektų dainuoti, įsitaisyčiau papus. Nes dainuoju aš labai prastai.

– Bet ne dėl to sulauki grasinamų SMS. Kalbama, kad po M.A.M.A. apdovanojimų ceremonijos sulaukei kažko pikto iš Selo, kurį parodijavai?

– Ai, kažkas leptelėjo, kad taip buvo, bet aš to nežinau. Nesu „A“ sąrašo žvaigždė, kad man grasintų, kaip Radži gerbėjai Juozapaičiui. Galėtų man parašyti gražią, poetišką grasinančią žinutę. Todėl stengsiuosi patekti į „A“ sąrašą.

– Nuo sužvaigždėjimo niekas neapsaugotas. Lauki tos valandos ar ji jau atėjo?

– Buvo, buvo susireikšminimo akimirkų, kai jau pamaniau, kad esu kažkas. Labai padėjo draugai, kurie iškart pasakė – nusiramink. Ir pats pastebėjau, kad pernelyg gerai apie save galvojau ir su kitais elgiausi šiek tiek prasčiau. Greitai nusiraminau, tą etapą prasirgau. Esu bičas, kuris tris kartus pasirodė televizoriuje ir kuriam iki šlovės dar – kaip vėžiui iki mėnulio.

– Tai dar reikės luktelėti, kol neblaivus sėsi prie vairo ar imsi siautėti lėktuvuose?

– Tikimybė, kad padauginsiu ir važiuosiu automobilį girtas, yra lygi nuliui. Prie vairo nesėdu ir blaivus, nes neturiu vairuotojo pažymėjimo.

– Kodėl mėgsti aštrų humorą?

– Man patinka dalykai, iš kurių nesijuokiama. Normalu juoktis iš visko arba nenormalu – iš nieko.

– O šventi sielos dalykai, kurių nevalia liesti?

– Jei jautrus žmogus, pasaugau jį. Kita vertus, kad ir kaip juokautum, vis tiek ką nors įskaudinsi, o susireikšminę žmonės ras priežasčių supykti daugumoje situacijų.

– Nebijai, kad ateis juodas gyvenimo periodas, kai valgysi tik juodą duoną ir iš tavęs juoksis?

– Neabejoju. Ir laukiu tos dienos. Aišku, ne tos akimirkos, kai pinigų užteks tik duonai. Mano draugai dažnai mėgsta juodai pajuokauti, apsižodžiuojame. Išgirstų kas nors iš pašalės, galvotų, kad esame priešai.

– Esi vilnietis, todėl mėgsti juoktis iš Vilniaus ir giri Kauną?

– Aišku, čia amžina kova. Mes, mažosios Varšuvos gyventojai, stengiamės pašiepti degalinę tarp Klaipėdos ir mažosios Varšuvos. Bet juokiuosi ir iš Panevėžio, o Vilnių drožiame labiausiai.

– Kodėl nesmerki emigrantų, kurie dažnai drožia Lietuvą?

– Kas ką nori, tas tą daro, kol nenusižengia įstatymams. Aš labai nemėgstu debilų. Bet esu už laisvą pasirinkimą. Tiesa, nepamiršdamas, ką teigė Johnas Locke (britų filosofas, pedagogas, politinis veikėjas – red. past.). Jis sakė: „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.“

O emigrantai? Jei žmogus gyvena su pagieža, nėra skirtumo, kur jis gyvena – Londone ar Pagėgiuose. Emigracija nėra blogas reiškinys, nes kartu su protų nutekėjimu išvažiuoja labai daug aliuminio vagių, plėšikų ir žudikų.