Nusileidus į Kauno miesto muziejaus požemį, kuriame eksponuojama Jūratės Rekevičiūtės paroda, tarsi išgirsti, o gal pamatai vilnijančias jaukaus džiazo melodijas. „Love, love, love“ – skamba ryškūs, raudoni menininkės kūriniai.

„Moteris yra meilė“

Paroda apie moterį, o gal moteriai? „O kas yra moteris? – klausia J.Rekevičiūtė ir čia pat atsako: – Meilė. Labai įvairi. Vaikui, namams, gėlei, saulei, – viskam, nes kas slypi moteryje, viskas yra meilė.“

Stabtelėjame prie ryškių, žaismingų papuošalų, kurių negalima nepastebėti. Jie netgi pavojingi jais pasipuošusiajai, nes apyrankė, diržas, rankinė (sukurta J.Rekevičiūtės ji – taip pat papuošalas) gali moterį nustelbti, prikaustyti žvilgsnį prie kūrinio. O moteris juk nori, kad visas dėmesys atitektų jai. Ypač toji – ryški, emocionali, aistringa „rekevičiūtiška“ moteris.

Taigi iki kai kurių papuošalų savotiškai reikia priaugti, išsilaisvinti, išdrąsėti ir atsiverti gyvenimo džiaugsmui ir džiazui.

„Papuošalas taip pat yra meilė, nes puošiamasi, kai mylima“, – įsitikinusi J.Rekevičiūtė. Viena parodos lankytojų, neatsiplėšdama nuo įmantraus, erotiką spinduliuojančio kaklo papuošalo, jai kukliai atitaria: „Net nežinau ar juo puoščiaus, bet esu tikra dėl vieno – tokį papuošalą turėdama tikrai būčiau laimingesnė“.

„Taip, papuošalą taip pat galima įsimylėti, prie jo prisirišti, o jį turint – džiaugtis, susimąstyti, ko ir kiek tu turi“, – emocionaliai šūktelėja menininkė.

Laimės trapumas

Grafikos darbai išmarginti žodžiais „Love“ primena prie lapo palinkusią užsisvajojusią, įsimylėjusią moterį, kuri užsimiršusi vis nesiliauja rašyti vieną ir tą patį žodelį – lyg mantrą ar burtą.

„Tai tarsi isteriškas meilės ir kūrybinės jėgos pojūtis, kurį norisi išsemti visą, čia ir dabar, kol užvaldęs įkvėpimas, jausmas“, – greitakalbe beria žodžius menininkė, regis, visada spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir laime.

„Ne, ne viskas ir laimė, meilė, skausmas, neviltis taip pat yra šalia, – paneigia spėliones J.Rekevičiūtė. – Todėl ir reikia gaudyti tą laimės akimirką ir ją priimti: imti ir duoti.“

Menininkė buvo sumaniusi projektą apie laimę, klausinėjo daugybės žmonių, kaip ją supranta ir patiria. Paklausė ir vieno gatvėje dviračiu važiuojančio berniuko. „Šiandien išmokau važiuoti dviračiu ir tai yra laimė!“ – šūktelėjo jis ir po akimirkos trenkėsi būtent į J.Rekevičiūtės automobilį: ašaros, nubrozdintos alkūnės, o ir menininkė, prisipažįsta, sutrikusi žvelgė ir į berniuką, ir į savo automobilį...

Ką reiškia meškiukas?

Grafikos lakštuose taip pat spindi žaismė, mėgavimasis patiriama būsena ir kūrybiniu procesu, tiesą sakant, praktiškai visi J.Rekevičiūtės kūriniai vitališki, aistringi, net kiek euforiški.

„Man patinka ribiniai išgyvenimai, balansuoti ant tos, kartais visai šalia beprotybės, ribos. Ir kūriniai mane patraukia tik tokie, kurie turi jėgos, jei taškas – tai jis turi būti kaip šūvis“, – sako ji.

Ir nors kai kuriuose, ypač grafikos, kūriniuose galima įžvelgti ir minorinių gaidų, „viskas yra šalia“ patyrimo, vis dėlto menininkė kviečia matyti gyvenimo puotos nuotaiką arba gražius spalvinius derinius, profesionalius meninius ieškojimus: parodoje lyg gija iš kitų kūrybos periodų driekiasi lėlės motyvas, meškiukas.

„Savo darbuose vengiu literatūros, darbas turi ne pasakoti, o veikti pats. Tarkim, manęs vieną kartą paklausė, ką kūrinyje reiškia meškiukas? Atsakiau: meškiuką“, – šypsosi J.Rekevičiūtė.

Ieškantieji „literatūros“ taip pat jos gali rasti – gyvi, pavasariu, meile, moteriškumu alsuojantys kūriniai geba prikelti emocijas, vaizduotę, kūrybines patirtis. „Kažkodėl daugelis parodoje apsilankiusiųjų, ypač jaunų žmonių, ima dainuoti, – stebėjosi muziejaus darbuotoja, – net keista, bet dažniausiai uždainuoja vaikinukai.“