Šiemet Velykos 69 m. Vandos ir 73 m. Juozo Statkevičių namuose veikiausiai pabėgs be vienturčio Juozo. Tėvai susitaikė, kad garsusis jų sūnus neturės laiko šventiniams pietums ir neparvyks iš Vilniaus į Kauną. Bet sekcijoje saugomi jo marginti kiaušiniai taps namų puošmena.

Su sūnumi nerungtyniaus

„Taip skauda koją, kad negaliu nieko daryti“, – pasiguodė V.Statkevičienė. Prieš metus jai išoperuotas trūkęs kelio meniskas, o neseniai ta pati trauma ištiko ir antrąjį kelį.
„Nė svečių nepajėgiu priimti, – atsiduso garsiausio Lietuvos mados kūrėjo mama. – Esu baisiai susikrimtusi. Daktaras liepė gulėti lovoje, tai labai slegia. Ir tas skausmas...“

Bet V.Statkevičienė žino: ji būtinai sulauks sūnaus sveikinimo, o vėliau ir vakaro, kai susės su Juozu ir apie viską iš širdies pasikalbės. Galbūt užkandžiaudami mėgstamiausia J.Statkevičiaus mišraine, kurią sūnaus grįžimo proga visada gamina mama.

Jei ponia Vanda sumanytų šiemet numarginti velykinių kiaušinių, jai nė į galvą nešautų rungtyniauti su sūnumi. „Juozelio margučiai, – pasakoja ji, – visada buvo labai meniški ir išradingi. Aš tikrai taip nemokėčiau, kai jis, – su vašku, įvairiai išskutinėjant.“

J.Statkevičiaus margučius tėvai saugo sekcijoje. Ir margintus dar vaikiška būsimojo dizainerio ranka, ir vieną tų, kuriuos Juozas prieš savo velykinį rengininį išdėliojo savo svečiams ant kėdžių: kiekvienas kiaušinis buvo perjuostas raudona juosta su užrašu: „Juozas Statkevičius“.

Pokalbiai „apie skudurus“

„Kai Juozas grįžta šventėms, visada sulaukiu jo patarimų, kaip serviruoti stalą, kaip ką puošti. Vos įžengia, ir prasideda: mama, čia ta staltiesė netinka, ta negraži. Tuoj pat viską nuima, iš naujo perdengia, savaip perstato“, – pasakojo V.Statkevičienė.

„O paskui, jau vėlai vakare, kai tėtis nueina miegoti, mes su Juozu suėdame ir iš širdies išsiplepame apie viską. Apie skudurus, apie madas, naujoves, kosmetiką. Jis parveža man visokių pieštukų, teptukų, šešėlių, išdažo, pamoko, kaip ką daryti“, – neslėpė elegantiška tamsiaplaukė J.Statkevičiaus mama.

„Jis mane norėtų aprengti kaip šešiolikinę, – nusijuokė ji. – Sakau, Juozeli, ar pamiršai, kiek man metų? O jis: „Ar matei Mają Pliseckają? Už tave vyresnė, o kaip atrodo! Reikia prisižiūrėti!“

„Aš dabar pasitaisiau, – prisipažino V.Statkevičienė, – penkis kilogramus priaugau, tai jis mane bara: „Aha, dabar neįlysi į jokius mano drabužius! Jeigu būtum plona, galėtum visus mano rūbus nešioti.“ Aš sakau: „Žinai, Juozeli, jau šakaliuko nuotykiai tai aš tikrai nebūsiu. Džiaukis, kad aš dar judu.“

Mamos cepelinų kerai

– Juozas yra sakęs, kad kaip reikiant pavalgo tik namuose. Turite ypatingų receptų ar tiesiog esate talentinga kulinarė? – paklausėme V.Statkevičienės.

– Jis namuose persivalgo, ne tik pavalgo. Vaistų prašo. Sako: „Jei aš pas jus gyvenčiau, ir pilvą užsiauginčiau, ir susirgčiau. Po mėnesio jau savęs nepažinčiau. Kam tu taip skaniai viską darai!“ Nežinau, ar turiu virėjos talentą, bet Juozas sako, kad jam visi mano pagaminti patiekalai labai skanūs. Nors jis ir pats viską moka pasigaminti. Kažkada aš jį išmokiau ir plovą virsti, ir sriubą, ir blynelių išsikepti. Jis labai imlus – vieną kartą pamato, ir jau moka. Net mane pamoko, kokio nors naujoviško padažo receptą parsivežęs iš Paryžiaus. Bet savo bute jis retai gamina. Neturi laiko.

– O ką labiausiai mėgsta sugrįžęs į tėvų namus Kaune?

– Oi, daug ką. Kugelį. Cepelinus. Mano mišrainę. Lietinukus su grybais, čia jau nuo mažens. Kai Laisvės alėjoje dar veikė vaikų kavinė „Pasaka“, mūsų su mažu Juozuku tradicija būdavo eiti ten valgyti blynelių su grybais. Būtinai prie stalelio, įrengto „Pasakos“ namelyje. Jei būdavo žmonių, kantriai laukdavome, kol mums atsilaisvins namelis.

Jubiliejui pasiūs suknelę

– Kiek jūsų spintoje kabo specialiai jums Juozo pasiūtų drabužių?

– Sunku pasakyti. Kostiumėlis, kurį jis man pasiuvo savo knygos pristatymui, suknytė tokia... Du puspalčiai, dar toks vienas kostiumėlis su žėručiu. Per daug nėra tų drabužių, ir nereikia, nei mes kur einame per daug, nei ką. Juk seni žmonės, dar ir ta sveikata dabar ne kokia. Kas iš to, kad jis man pasiuva kokiai nors progai. Apsivelku vieną kartą, ir kabo spintoje. Jei einu pas draugę, negi vilksiuosi? Prie tokio kostiumėlio jau reikia ir kad šukuosena būtų, ir nagiukai sutvarkyti, ir beteliai, ir kojinaitės. Kad viskas būtų korekt. Bet suknelę mano jubiliejui – šiemet man sukaks 70 metų – Juozas pasiūs. Pažadėjo. Aš sakau: na, jei tu jau taip nori, pasiūk man juodą gražią mažą suknelę. Trumpomis rankovėmis, o prie jos – švarkelį užsimesti.

– O vardinius sūnaus kvepalus turite?

– Be abejo, kaip gi aš galiu jų neturėti? Ir kvepiančią jo vardinę žvakę, specialiai pagamintą Paryžiuje. O jo kvepalų tai visada turiu. Jis vis klausia: „Mama, ar jau pabaigei, gal reikia naujo flakono?“

„Visko jau girdėjome“

– Pasitikite sūnaus skoniu?

– Absoliučiai. Jis visada turėjo akį gražiems daiktams. Dar būdamas paauglys jis patardavo man, ką pirkti. Sakydavo: „Mama, šitą būtinai turi įsigyti.“ Ir tikrai – paklausau, būdavo, nusiperku, paskui namuose apžiūriu – tikrai gražus drabužis. Neatsidžiaugiu. Ir dabar jis man pataria. Jie perku ką nors be jo, viską liepia parodyti. Ir visada sulaukiu nurodymų: „Tą nešiok, šitas gerai, o tą išmesk, kad nematyčiau!“ Kai mes ruošiamės į kokį nors renginį, visada pataria tėčiui, kokį kaklaraištį prie kokių marškinių derinti, man – kokius auskarus įsisegti, kokius žiedukus užsimauti, kokią šukuoseną pasidaryti.  Primena: „Mama, tik neatvažiuok su dideliu kuodu.“ Viską susako, sudiktuoja.

– Ar tiesa, kad Juozas, kaip ir kiti mados kūrėjai, yra autoritaras, diktatorius?

– Ji toks yra – mama ar ne mama, bet Juozas kiekvieną moterį nori matyti dailią, pasitempusią, stilingą. Niekada nepamiršiu kaip dar jam būnant paaugliu lankėmės pas gimines Kuršėnuose. Jis visoms viešnioms tvarkė antakius. Skuto, siaurino, formavo. Nes nutarė, kad moterys su plačiais nesutvarkytais antakiais negražiai atrodo.
Nežinau, kodėl kalba, kad jis arogantiškas. Juozas toks visai nėra. Jis labai paprastas, draugiškas. Mes jį  mokėme suprasti ir užjausti. Bet kartais Juozelis  gal toks... stačiokas. Ne iš blogos valios, tiesiog toks būdas. Kaip apie tuos vyriausybės vyrų penių ilginimus. Rėžė, ir viskas. Paskambino ir ramino: „Mama, tu nesinervink.“ Bet mes užgrūdinti. Visko jau girdėjome.

J.Statkevičiaus mamos firminė mišrainė

Reikės : virtų pupelių, džiovintų baravykų, svogūnų, morkos, sviesto, majonezų, pomidorų padažo.

Gaminimas: svieste (galima įpilti truputį gero aliejaus) pakepinti kvadratėliais supjaustytus svogūnus. Per burokinę tarką sutarkuotą žalią morką irgi kepinti, kol suminkštės.

Grybus išvirti, supjaustyti ne visai smulkiais kubeliais ir kartu apkepinti su svogūnais ir morka. Tada sudėti pupeles. Viską užpilti lygiomis dalimis sumaišytu pomidorų padažu ir majonezu.