Dvaro juvelyras. Taip ne juokais, o rimtai tituluojamas Kazimieras Barišauskas. Tačiau menininkas gyvena toli nuo menamo dvaro. Menus jis kuria Marijampolėje.
Dvarai jį patys susiranda. Žymiausi Lietuvos muziejai neapsieina be auksarankio Kazimiero rankų. Specialistai vienu balsu tvirtina, kad jo atkurtų senųjų papuošalų meistriškumui lygių Lietuvoje nėra.

Po ilgo ir kruopštaus darbo Kazimiero dirbtuvėse archajiniai juvelyrikos dirbiniai atgyja iš naujo gyventi tokie, kokie buvo sukurti prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų. Kiekvienas jų – unikalus menine, istorine vertėmis. Tos vertės atsiskleidžia visu grožiu, kai jas atveria marijampolietis juvelyras.

Azartas užvaldo žaibiškai 

„Ką  tik iš žalvario pabaigiau XVI a. raitelio žirgo pentiną Trakų istorijos muziejui. Nepaprasto grožio daiktas. Jį atkūriau pagautas fantastiško azarto“, – apie vieną paskutinių savo darbų pasakojo Kazimieras.

Dirbdamas šiame muziejuje K.Barišauskas  nuolat talkina ir kolegoms. Neseniai rekonstruotus archajinius dirbinius jis pateikė Vytauto Didžiojo Kauno karo, Tauragės, Anykščių muziejams.  

„Tai didelės erudicijos žmogus – pamišęs dėl knygų, džiazo, meno, ir, žinoma, archeologijos. Todėl jo darbai įgyja dvasią. Jo atlikta vadinamojo Birutės žiedo, kurį suradau kasinėdamas Vytauto gimtinę – Senųjų Trakų piliavietę,  kopija tiesiog prilipo prie rankos piršto“, – apie savo bičiulį ir pagalbininką kalbėjo Vilniaus universiteto
Archeologijos katedros dėstytojas habilituotas daktaras Albinas Kuncevičius.  
Kazimierą kasmet galima pamatyti Trakų viduramžių dienose, Kernavės eksperimentinės archeologijos šventėje,  kituose po visą šalį pabirusiuose istorinių rekonstrukcijų renginiuose.

Jis nepaliauja keliauti po įvairias Europos šalis iki pat vėlyvo rudens. Šie festivaliai linksmai vadinami istorijos disneilendais.

Gražina neeilines moteris 

„Turiu begalę darbų muziejams. Kartais norisi nuo to viso pabėgti.  Ir tada surengiu savo autorinių darbų parodą“, – sako Kazimieras, gurkštelėjęs šlakelį vyno iš savo pagamintos sidabro taurelės. Ant jos puikuojasi figūrinis ornamentas, kojelės atkartoja Gotlando saloje surastos apyrankės raižinį.

„Archeologai tokios taurelės nerado, bet tai nereiškia, kad tokio daikto nebuvo“, – juokauja juvelyras, įkvėpimo savo kūrybai pasisemiantis ir iš senovės tradicijų.
Kazimieras kukliai nutyli, kad jo sukurtais žiedais, segėmis, apyrankėmis puošiasi ne viena žinoma Lietuvos dama. Tačiau derėtų pridurti – išsilavinusi dama, kuriai istorijos paveldas ne keista frazė iš dangaus, o gerai pažįstama ir artima sąvoka.

Ne pinigai svarbiausia

„Nemėgstu kurti papuošalų pagal užsakymus. Man svarbu laisvė. Jeigu mano darbai patinka, juos kažkas įsigyja, aš tuo džiaugiuosi. Aš nedarau pinigų. Man įdomu padaryti darbą, kuris toliau gyvens savo gyvenimą“, –  savo kūrybos principais dalijosi Kazimieras.

Juvelyro darbuose susipina kupina slėpinių istorijos patirtis ir šiuolaikiška dvasia. Juose nesunku įžvelgti ir savitą suvalkietišką Kazimiero humorą, užkoduotas paslaptis. Vien ko verti žiedai ir medalionai, kuriuose, kaip ir senovėje, galima laikyti mylimojo plaukų sruogelę ar žiupsnelį nuodų.

Nuo sagų – prie meno

Kazimiero menų pradžia buvo labai proziška – darbas su metalo dirbiniais Marijampolės sagų fabrikėlyje. Pramokusiam amato vaikinui buvo pasiūlyta dirbti graveriu. Prakutęs meistras ėmė gaminti papuošalus iš metalo, tapo tautodailininkų sąjungos nariu. Tačiau anuomet metalo papuošalai buvo tarsi tarp profesionalaus meno ir tautodailės.

Naujas kūrybos etapas prasidėjo bene prieš ketvirtį amžiaus  po kelių archeologinių ekspedicijų.   Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai  paprašė atkurti vieną segę, paskui kitą, ir taip įvyko visiškai naujas, neatsiejamas nuo istorijos paveldo, darbo ir kūrybos proveržis. 

Įkapes parsivežė namo

Prieš kelerius metus jo namai ir dirbtuvės buvo virtę tikra mistikos buveine.
Dvejus metus Lietuvos nacionaliniam muziejui Kazimieras rekonstravo senuosius  papuošalus ir aprangos atributiką.

Kaip žinome, vertingiausių ir puošniausių papuošalų aptinkama archeologų iškasinėtuose  kapuose.  Kad radinius rekonstruotų, Kazimieras šias senovines įkapes parsivežė namo. Jų buvo nemažai. Kazimiero restauruotais papuošalais muziejuje papuošta 18 manekenų. 

Darbui reikia  atradimų

„Sunku pasakyti, kiek užtrunka papuošalo atkūrimas. Kartais kelias dienas galvoju, kaip jį pagamino koks nors VI a. gyvenęs meistras. Ir prieinu prie išvados, kad nuo anų laikų nedaug kas pasikeitė. Tada tik elektros nebuvo“, – juokavo Kazimieras.
Juvelyras nuolat patiria iššūkio skonį – atlikti darbą taip, kad nesimatytų, jog dirbinys atkurtas.