– Negali būti, kad jus domina futbolas! Spėju, kad tai daugiau jūsų šeimos vyrų – Arvydo ir Raigardo – pramoga, o jums su dukra Marija tiesiog nėra kur dėtis – tenka prisitaikyti.
– Štai ir neatspėjote! Tiesa tokia, kad mano vyras visą gyvenimą žaidė futbolą. Mėgėjiškai. Buvo vartininkas. Jaunystėje net yra atstovavęs savo universiteto rinktinei.
Iš dalies jūs teisi: mano pažintis su futbolu įvyko per jį. Lydėdavau vyrą į visus miestelius, kaimelius – visur, kur tik vykdavo mėgėjiškos futbolo varžybos. Buvau labai azartiška futbolo aistruolė. Gaila, kad prieš keletą metų patirta kojos raiščių trauma nebeleidžia Arvydui toliau tęsti vartininko karjeros. O juk abu buvome tapę šios puikios ir gausios futbolininkų mėgėjų bendruomenės nariais.
Sūnus? Ne, futbolu nesidomi, kaip ir dukra. Tačiau bandome ir juos įtraukti į sofos mėgėjų lygą, dažnai kviečiame į stadioną pažiūrėti varžybų gyvai. Norime, kad ir jie pajustų tokį patį malonumą, kokį žiūrėdami futbolo varžybas jaučiame mes.
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tiesa, kad drauge su vyru esatę aplankę didžiausius pasaulio stadionus?
– Tiesa. Meilė šiam sportui privertė pažiūrėti ir pačias didžiausias futbolo rungtynes su tūkstantinėmis žiūrovų miniomis Argentinoje, Londone. Beje, man, kaip moteriai, įdomu žiūrėti ne tik pačias varžybas, bet ir visą veiksmą, kuris jų metu vyksta aplink: kokie sirgaliai į jas renkasi, kaip jie įdomiai pasipuošę ir išsipaišę, kaip tvarkdariai suvaldo plūstančias į stadioną minias. Galų gale – ar gražiai atrodo patys sportininkai aikštėje.
Pradžioje ir man tas futbolas atrodė kažkokia nesąmonė: grupelė vyrų po aikštę gainiojasi vieną kamuolį… Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau – ėmiau matyti daugiau dalykų, pajutau didesnį azartą, net pradėjau atskirti, kada futbolininkai vaidina, o kada iš tiesų jiems nepasiseka – gauna traumą.
Gal todėl, prasidėjus pasaulio arba Europos futbolo čempionatams, kai per radiją vyksta įvairūs protmūšiai apie futbolą, aš jau žinau daugelį teisingų atsakymų – ir kas yra nuošalė, ir kada mušami baudiniai, ir kas bus, jei abi komandos sužais lygiosiomis. Žodžiu, per tiek metų, kiek lydžiu vyrą į futbolo varžybas, jau pradedu po truputį kažką išmanyti apie šį žaidimą.
Esu buvusi Londone, Wembley stadione, kuriame dabar telpa net 90 tūkst. sportiškai nusiteikusių žiūrovų. Jo pirmtakas buvo statytas 1923 m., o mes buvome iš naujo perstatytame stadione gal 2009-aisiais. Žinau, kad dabartinis Wembley yra antras pagal dydį futbolo stadionas Europoje. Už jį didesnis tik Camp Nou Barselonoje.
Mes, moterys, vertiname kur kas daugiau: ir bendrą atmosferą, ir gerai leidžiamą laiką kartu su draugais ar šeima. Galų gale – sportininkų aprangą, jų spalvas, vyrų raumenis ir išvaizdą.
– Gal galite papasakoti istoriją, kai vos netapote futbolo prieše? Na, jei ne prieše, tai bent jau ne tokia aktyvia sirgale, kokia esate dabar.
– Ji nutiko kai laukiausi sūnaus Raigardo. Buvau nėščia gal šeštą ar septintą mėnesį, nes pilvukas jau gerai matėsi. Su draugais nuvykome į Marijampolės futbolo stadioną, kuris buvo ką tik naujai pastatytas vietoj senojo. Rungtynes ten žaidė A lygos klubas „Sūduva“.
Besirenkančius varžybų žiūrėti žmonėms apsaugininkai leido įeiti tik pro vieną siaurą suktuką. Susidarė didžiulės spūstys ir esantys gale ėmė spausti priekinius, kad paskubėtų, nes netrukus prasidės varžybos. Aš ne juokais išsigandau, kad mane su vaiku (pilve) paprasčiausiai užspaus. Mano baimes išgirdęs nepažįstamas vyras su sūnumi ant pečių, pasijuokė: „Aš su vaiku, ir tai nepanikuoju, o jūs čia…“ Tada aš jam parodžiau savo pilvą ir paprieštaravau, kad irgi esu su vaiku. Tai išvydęs, jis šūktelėjo: „Vyrai, laikom!“. Bematant aplinkui mane susidarė apsauginis vyrų žiedas, kuris neleido miniai manęs suspausti.
Šį įvykį vėl prisiminiau Londone, kur eidami link Wembley stadiono susidūrėme su didžiule ta pačia kryptimi judančių žmonių minia. Vėl ėmiau panikuoti, sakyti vyrui, kad mane suspaus. Laimei, srautai čia buvo tobulai sureguliuoti – tiek einant į priekį, tiek ir grįžtant atgal. Beje, grįžtant tvarką darė raitų policininkų eilė, kurie tai atverdavo miniai kelią, tai, pasukę arklius 90° kampu, ją sustabdydavo.
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Lietuvoje buvote išgąsdinta, bet vienas didžiausių Europos stadionų tą baimės ligą jumyse išgydė?
– Taip... Labai dėl to džiaugiuosi, nes kaskart žiūrėdama futbolo varžybas patiriu didžiulį malonumą. Kaip jau sakiau, mano vertinimo kriterijai gerokai platesni nei vyro: sergu ne tik už konkrečią komandą, bet mes, moterys, vertiname kur kas daugiau: ir bendrą atmosferą, ir gerai leidžiamą laiką kartu su draugais ar šeima. Galų gale – sportininkų aprangą, jų spalvas, vyrų raumenis ir išvaizdą. Artėjant šiam Europos futbolo čempionatui jau yra intriga – Cristiano Ronaldo, žaisiantis už Portugaliją. Aišku, norėsis akis paganyti į gražiausią pasaulio futbolininką.
– Esate futbolo varžybas stebėjusi ir Buenos Airėse, Argentinoje. Ar specialiai į jas vykote?
– Ne, tiesiog keliavome po šalį. Tačiau kaipgi mano vyras nepasidomės, ar tuo metu nevyksta kokios futbolo rungtynės? Pasidomėjo. Rungėsi Čilės ir Argentinos klubai. Taksi mus išleido viduryje niekur. Kai paprašėme, kad vežtų arčiau, sakė: negalima! Likusį kelią turėjome eiti pėsčiomis. Mus pasitiko ginkluoti kariai ir pirmiausia paklausė, už kurią komandą sergame. Pasirodo, skirtingų komandų gerbėjams buvo skirti skirtingi įėjimai. Sirgaliai į bendrą srautą negalėjo susijungti, kad nekiltų muštynių. Beje, kitą dieną netyčia sužinojome, kad tose futbolo rungtynėse buvo nužudytas žmogus… Aistruoliai Pietų Amerikoje elgiasi labai ekspresyviai ir azartiškai. Panašiai kaip pas mus „Žalgirio“ ir „Ryto“ krepšinio sirgaliai. Kur dar visa jų atributika, išpaišyti veidai, perukai ir kt.! Bent kartą gyvenime tokias varžybas užsienyje pamatyti tikrai verta. Bilietai? Brangūs ir kartais netgi sudėtinga jų gauti – greitai išperkami.
– Sklinda gandas, kad, kai Kaune buvo atidarytas renovuotas Dariaus ir Girėno stadionas, su vyru beveik nepraleidžiate varžybų, vykstančių jame.
– Tiesa. Įdomiausia būna, kai turime galimybę sėdėti kokioje nors artimesnėje ložėje, kur labai gerai matyti tiek žaidėjai, tiek treneriai. Net girdėti, kas ką sako. Tas buvimas futbolui artimų žmonių terpėje man yra toks gėris… Ir grožis, nes kažkodėl taip jau sutampa, kad varžybos dažnai vyksta vakarais, kai leidžiasi saulė.
– Kas ketverius metus rengiamas Europos futbolo čempionatas šiemet vyksta jau septynioliktą kartą. Birželio 14 d. jis startavo Miunchene, o finalinė dvikova vyks lygiai po mėnesio – liepos 14 d. Berlyne. Gal jau turite bilietus į bent vienas iš 51-ų rungtynių?
– Kol kas tokių planų nėra. Dukra Marija – abiturientė, tai visą laisvalaikio grafiką stengiamės dėliotis pagal ją. Tiesa, kai planavome šios vasaros atostogas, vyras siūlė važiuoti automobiliu į Europą per Vokietiją, kad galėtume užsukti į kokias nors futbolo varžybas. Žodžiu, planuoti neplanuojame, bet kai tas azartas pagauna ir užvaldo, tai ojojoj – nieko negali žinoti iš anksto, kas bus!
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar turite savo mėgstamas komandas, už kurias sirgsite šio futbolo čempionato metu?
– Sirgsiu už italus, nes jie gražiausi, dar už vokiečius ir anglus. Labai norėčiau, kad anglų rinktinė laimėtų. Su savo vyru susipažinau Anglijoje, nuo tų laikų abu ir esame anglų futbolo aistruoliai. Susipažinome ne per futbolą. Pagal studentišką programą dirbome tame pačiame ūkyje. Tačiau netgi tais studentiškais laikais mano vyras (tada dar draugas) sugebėjo suorganizuoti lietuvių ir vietos anglų futbolo varžybas.
Prisiminiau dar vieną įdomų faktą – esu stebėjusi futbolo varžybas įkalinimo įstaigoje. Mūsų draugė vokietė (ji su vyru, beje, labai serga už Miuncheno „Bayern“ komandą) tada dirbo Kauno „Carite“ ir mokydavo vokiečių kalbos žmones, įkalintus Pravieniškių kalėjime. Būdama didelė futbolo gerbėja, ji suorganizavo „Carito“ darbuotojų ir kalinių varžybas. Tuo metu mes – dvi merginos – stebėjome tas varžybas kaip vienintelės „Carito“ komandos aistruolės. Sėdėjome ant suoliuko Pravieniškių kalėjime ir sirgome už savo komandą, kurioje žaidė ir mano vyras, ir jo brolis, ir tos mano draugės būsimas vyras. Kaip baigėsi varžybos – nepamenu, tik žinau, kad praeiti visas patikras tarp grotų, norint patekti į kalėjimą, buvo nedrąsu. Užkliuvo ir per daug smalsūs Pravieniškių komandos sirgalių žvilgsniai, labiau nukreipti į mus nei į žaidimą. Vis dėlto laimėjo „Caritas“!
– Ką apie šį hobį – stebėti futbolo varžybas – mano jūsų pačios draugės? Ar nesukioja piršto prie smilkinio sakydamos, kad čia labiau vyriškas užsiėmimas?
– Jei atvirai, kol buvo statomas Kauno Dariaus ir Girėno stadionas, futbolo varžybas su vyru buvome truputį apleidę. Gal ne visos draugės apie mano aistrą futbolui ir žino. Užtai dabar, kai perskaitys šį interviu, jau tikrai visos sužinos.
– Gal ir jūs pati bent kartą gyvenime esate žaidusi futbolą?
– Paspardyti kamuolį kur nors sodyboje, aišku, esu bandžiusi, bet tai ne futbolas… Man ir jėgos trūksta, ir tikslumo. Todėl atsakymas būtų – ne.
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių futbolo rinktinę? Kodėl jos nėra šiame Europos futbolo čempionate?
– Oi… Esu tiktai mėgėja, tad negaliu mūsiškių nei kritikuoti, nei kažkaip aiškiai įvardyti jų problemos. Galvočiau, kad krepšinio mokykla Lietuvoje turi labai gilias tradicijas, o štai futbolui dar reikia laiko užaugti… Savo laiku į futbolą bandžiau vesti ir sūnų – nesusidomėjo, užtai tikrai mačiau, kiek daug vaikų ateina treniruotis: nuo visai mažiukų iki didesnių. Ištisos kartos auga… Kodėl mūsiškių šią vasarą nėra Vokietijoje, nežinau. Viena žinau, kad talentai auga, jų Lietuvoje tikrai yra. Ateis laikas, kai mes irgi turėsime ir savo mesių, ir savo ronaldų.
– Esate floristė. Savo laidoje „Pasaulis pagal moteris“ dažnai rodote, kaip profesionaliai komponuoti gėles, net turite „Floristinio deserto“ rubriką. Jei reikėtų sukurti puokštę futbolo komandai – „UEFA EURO 2024“ nugalėtojai?
– Jei laimėtų Anglijos rinktinė, galėtų dominuoti baltos ir raudonos spalvos gėlės, bet man, kaip floristei, jų kombinacija nelabai patinka. Gražiau būtų, jei kiekvienam komandos nariui įteiktume po vieną strelicijos žiedą – šios gėlės atrodo labai vyriškai.
Dar vienas sprendimas – mėlyna (atrodo, ji yra šito futbolo čempionato spalva?). Galima sukomponuoti gražią puokštę iš visokių melsvų atspalvių gėlių, derinti juos su balta, žaisti žiedų dydžiais, formomis, spalvomis.
– Ar esate į savo laidą kvietusi bent vieną lietuvių futbolininką ar futbolo trenerį?
– Lyg ir ne… Gera mintis – kitą televizijos sezoną būtinai reikės pakviesti Edgarą Jankauską – nacionalinės vyrų futbolo rinktinės trenerį. Tegul jau pradeda ruoštis.
Šios laidos konceptas yra labai platus: mus, moteris, domina viskas, taip pat ir futbolas. Ne kartą esu girdėjusi pastebėjimą, kad laida – moteriška. Tačiau kas moteriai gali būti įdomiau nei vyrai, vyriškas sportas, automobiliai, azartas?
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Gal ir pati laisvalaikiu sportuojate?
– Kitas klausimas... Žinau, kad esu tokio amžiaus, kai jau nebegaliu nesportuoti. Ko laukiu? Atostogų, o tada jau eisiu sportuoti. Kažkada esu lankiusi grupinius užsiėmimus su muzika, judesiu, šokiu, bet dabar turbūt teks pradėti nuo sporto salės ir treniruoklių.
Rinkimės žiūrėti varžybų su šeimomis, draugais. Džiaukimės bendryste per futbolą. Jei turite galimybę nuvažiuoti ir stebėti čempionato varžybas gyvai – turtinkite savo gyvenimą patirtimis.
– Cituoju: „Vienas žmogus yra svarbi komandos dalis, bet vienas žmogus niekada nebus komanda.“ Ar sutiktumėte su šio krepšininko mintimi?
– Vedant paralelę su floristika, šioje srityje ir vienas žmogus gali būti orkestras. Pati irgi dažnai juo būnu – galvoju idėją, renku gėles, dėlioju finansus, žodžiu, dirbu nuo užsakymo iki jo įgyvendinimo viena. Kartais padeda savanoriai, prisijungia floristės. Tačiau aš vis tiek esu už komandą, nes kartais tiesiog pavargstu būti viena kare mūšio lauke. Tikra, gera komanda – didžiulė dovana.
– „Trofėjai kaupia dulkes, o atminimai tęsiasi amžinai.“ Tai dar vienos sportininkės, šįsyk lengvaatletės, mintis. Ar ji rastų atgarsį jūsų širdyje?
– Labai. Ir dukra šoko, ir vyras žaidė futbolą, ir sūnus sportavo – dėl to medalių pas mus namuose labai daug. Kaip ir daiktų, prikauptų per gyvenimą, kurie tik dulka, ir tiek. Aš taip pat esu už tai, kad svarbiau pasilikti širdyje tą laimėjimo emociją, triumfo akimirką. Nekalbu apie didžiąsias taures, eksponuojamas futbolo ar krepšinio muziejuose. Be abejonės, jos svarbios, nes tai mūsų tautos istorija.
A. Šimkienės, G. Žilinsko, Fotodiena.lt, E. Ovčarenko / BNS, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ko palinkėtumėte TV3 žiūrovams – futbolo aistruoliams?
– Gražaus futbolo, geros emocijos, šventės širdyje. Tai svarbiausia. Rinkimės žiūrėti varžybų su šeimomis, draugais. Džiaukimės bendryste per futbolą.
Jei turite galimybę nuvažiuoti ir stebėti čempionato varžybas gyvai – turtinkite savo gyvenimą patirtimis: galbūt iš naujo atrasite šį žaidimą ar kokį mylimą žaidėją, už kurį norėsite sirgti?!
Nenusiminkite, jei jūsų komanda favoritė nelaimės. Tiesiog rinkite gražius potyrius ir mėgaukitės neeiliniu įvykiu. To visiems ir linkiu!
Naujausi komentarai