K. Zvonkuvienė: aš kaip feniksas, vis pakylantis iš pelenų

Lenkų kilmės dainininkė Katažina Zvonkuvienė nuo mažų dienų, kiek save pamena, dainavo. "Kur kvietė, ten ir ėjau. Mokykla, choras, bažnytinis ansamblis, liaudies kolektyvas... Kur daina – ten būdavau ir aš", – skambiai kvatojasi linksmuolė atlikėja, šią vasarą drauge su vyru Deivydu Zvonkumi ne atostogavusi, bet koncertavusi.

Paprašyta ji mielai sutinka padainuoti ir "Kauno dienos" skaitytojams, o natos liejasi džiaugsmu ir skausmu, užkrečiamu juoku ir kadaise iškentėtomis tylos pauzėmis.

DO – vana

Be abejo, kaip ir kiekvienas normalus žmogus (net ir tas, kuris sako, kad nemėgsta dovanų), aš jas mėgstu. Tik gal labiau mėgstu dovanoti, daryti staigmenas. Prieš metus surengiau sesei jubiliejaus šventę. Per visą tą pasirengimą buvo tiek džiaugsmo, tiek adrenalino, kad dar kartą įsitikinau, koks džiaugsmas yra dovanoti. Deivydui irgi esu parengusi ne vieną siurprizą. Bet jis nėra iš tų, kurie labai nustemba jų sulaukę. Nudžiunga – taip, bet neklykia iš džiaugsmo, kaip galbūt reaguočiau aš: "Jėėėėė!" Esu jam padariusi 40-mečio staigmeną. Su grupe "Čilinam" mano vyras važiavo į privatų vakarėlį, galvodamas, kad jame turės koncertuoti. Svečiai sėdėjo už stalo, o apšvietimas su dūmais buvo toks, kad nesimatytų pažįstamų veidų, tik siluetai. Kai "Čilinam" pradėjo dainuoti, didžėjus specialiai ėmė strigdyti fonogramą, kad atlikėjai pradėtų nervintis. Aišku, visi viską žinojo, išskyrus Deivydą. Galiausiai muzika nutrūko, o tuomet visi užtraukėme "Ilgiausių metų". Kokia buvo mano vyro reakcija? Jis tepasakė: "O, fainai…" Jo vietoje būčiau verkusi, šokinėjusi iš džiaugsmo, o jis pasakė tik tiek (juokiasi). Bet vieno mūsų pokalbio metu netyčia prisipažino, kad to savo gimtadienio nepamirš niekada. Geriausia dovana man? Kai gimė mūsų vaikai, pajutau tokią gyvenimo pilnatvę! Tas jausmas aukštesnis už bet kokias aukštumas. Iš pradžių atrodė, kad ta dovana bus mano išrinktasis, mano mylimas vyras, bet gimus vaikams atsirado suvokimas, jog mamos meilė yra begalinė. Ji užgožė absoliučiai viską – vyrus, karjerą, turtus, sveikatą. Tą jausmą, kai gimė dvyniai – Donatas ir Kornelija – prilyginčiau skrydžiui aukščiau debesų.

Gimus vaikams atsirado suvokimas, kad mamos meilė yra begalinė. Ji užgožė absoliučiai viską – vyrus, karjerą, turtus, sveikatą.

RE – voliucija

Kada įvyko ta vidinė revoliucija, kai mergaitė iš kaimo virto žinoma popmuzikos atlikėja? Iš tiesų nepajutau esminio lūžio, kad būtų toks vau – eini gatve ir tave visi atpažįsta! Aš – žvaigždė! Tokio jausmo niekada nebuvo. Gal tik glaudžiai susipynę džiugesys ir nerimas. Mano kelias į vadinamąją šlovę nebuvo rožėmis klotas. Jame buvo visko: ir žiedų, ir spyglių. Pastaruosius priėmiau kaip šlovės kainą. O nueiti tą kelią visada norėjau. Norėjau dainuoti platesnei auditorijai – ne vien tik savo bendruomenei. Norėjau koncertuoti ne tik bažnyčioje, festivaliuose, vakarėliuose. Troškau išplaukti į platesnius vandenis. Kai pagaliau sulaukiau šlovės, man buvo gerokai virš 30-ies. Į savo pripažinimą įplaukiau ramiai tarsi laivas į ilgai ieškotą ir pagaliau surastą uostą. Bet aš nebuvau ta, kuri vakar dar buvo kaimietė, o šįryt staiga atsibudo žvaigžde. Tai buvo nuoseklus siekimas savo svajonės, nuolatinis darbas. Juk iš pradžių visus dominau ne kaip atlikėja, bet labiau kaip Deivydo moteris. Mane tai trikdė. Kita vertus, nepraradau vilties, kad kada nors būsiu pastebėta ir dėl savo gabumų, charizmos. Revoliucija įvyko 2012-aisiais. LNK televizijos projektas "Kviečiu šokti. Pažadinta aistra" iš tiesų padarė perversmą mano karjeroje. Visi tie televizijos reportažai, interviu spaudoje davė šansą supažindinti su savimi žiūrovus, laimėti jų simpatijas. Ir tai įvyko! Prodiuseriai man nuolat kartojo, kad kalbinti gatvėje žmonės palaiko būtent mūsų porą (projekte šokau su Dainiumi Dimša). Mes laimėjome superfinalą ir tuomet aš iš tiesų pajutau, ką reiškia tas perversmas. Ne ta prasme, kad pagaliau tapau žvaigžde. Labiau mane džiugino faktas, kad žmonės pagaliau mane išgirdo, suprato ir pastebėjo. Kad aš esu tokia pati, kaip jie. Kad mano tautybė ir išvaizda nieko nekeičia.

MI – rtis

Ar krytis nuo 2 m aukščio scenos neprivertė susimąstyti? Aišku, kad privertė. Tą pačią akimirką mintyse pasakiau: "Ačiū, Dieve!" Ir darsyk pakartojau. Tikiu, kad ne šiaip sau viskas įvyko. Be abejonės, tai buvo ženklas. Man daug kas sakė, kad lėtinčiau gyvenimo tempą, bet iki minėto įvykio į tokias kalbas nekreipiau dėmesio. Kaip matote, Dievas suorganizavo taip, kad priverstinai nusileidau ant žemės, nutupiau ant užpakalio (kvatojasi). Teko truputį pailsėti. Nes kol galėjau paeiti, tol plėšiausi. Žinote, aš kaip feniksas, vis pakylantis iš pelenų. Ir per tą koncertą Ukmergėje buvo tas pats. Po kryčio atsistojau, akyse – žvaigždutės, keliai – kruvini, silpna, bet pasakiau sau: dar galiu, dar dainuosiu! Tokia jau esu – maksimalistė. O mirties mano dainose beveik nėra, nors repertuaras platus. Kaip sako mano vyras, aš esu labiau žmonių linksmintoja. Dėl to mano koncertai – pozityvūs, linksmi, lydimi nuoširdaus bendravimo su žiūrovais. Bet turiu ir skausmingų dainų, kuriomis atveriu žiūrovams sielą per solinius koncertus. Ir ašarą nubraukiu… Ačiū Dievui, niekada nebuvo tragiškų įvykių, kurie mane taip supurtytų, jog po jų iš esmės pakeisčiau savo gyvenimą. Dievas mane saugo ir siunčia ne vieną angelą sargą.

L. Griciaus nuotr.

FA – lafeliai

Žinau, kad tai tradicinis arabiškas patiekalas, patiekiamas su rytietiška duona. Kuo jie čia dėti? Deivydas kažkada man yra pasakęs, kad dėl jo aš išvis galiu negaminti. Bet pridėjo vieną "bet": kai turėsime vaikų, tuomet niekur nedingsiu. Taip ir buvo. Kas keisčiausia, paragavę mano patiekalų, visi gyrė. Sakė, kad maivausi, jog nemoku, o iš tiesų gaminu geriau už daugelį virtuvės virtuozų. Jei jau visai atvirai, aš moku, bet nemėgstu gaminti. Man gaila to laiko, kurį praryja maisto ruoša. Iš pradžių apsiperki, paskui pjaustai, kepi, verdi, plauni indus – ir pusdienio kaip nebūta. Bet kartais gal būna tokios mėnulio fazės, kai norisi išbandyti kažką gardaus. Tarkim, per karantiną kepiau pyragus, įdarytas antis. Mano giminė negalėjo atsistebėti. Ką labiausiai mėgsta vaikai? Aišku, kad saldumynus. Bet naminius vaflius su milteliniu cukrumi ir uogytėmis kepu tik sekmadieniais, kai nėra koncertų. Dar jiems patinka žuvies, vištienos kotletukai, virtinukai, varškėtukai – toks paprastas vaikiškas maistas. Pamenu, buvo laikas, kai vienas vaikas norėdavo to, o kitas – ano. Šeimos gydytoja liepė nenuolaidžiauti, bet… Kaip ir kiekviena mama, pildydavau jų norus, jei tik turėdavau laiko. Man nebūdavo dzin, kad vaikas sėdės pusę dienos nevalgęs. Jausmas būti gera mama mane nuolat nugalėdavo (juokiasi). Deivydas yra žuvies patiekalų mėgėjas ir iki šiol dievina sumuštinius su vadinamąja šlapianke. Aš pati? Kadangi man stiprus refliuksas, tai nuo streso (kai serga vaikai ar užklumpa kažkokios kitos problemos) jis paaštrėja. Tuomet mano meniu sudaro kūdikio maistelis – visokios košytės ir troškinti patiekalai. Jei skrandis nestreikuoja – galiu valgyti viską, tikrai nesu išranki. Nors spauda akcentuoja mano lenkišką kilmę, lenkiškų patiekalų negaminu. Žinau, kad lenkai per Kalėdas valgo bigosą – tokį troškinį, kurį gamina iš mėsos ir kopūstų. Mano vaikystės namuose vyravo lietuviška virtuvė – cepelinai, bulviniai blynai su vadinamąja veraščaka. Kas tai? Blynų padažas. Kadangi mūsų kaimas buvo netoli Baltarusijos sienos, tai kalbėdami dažnai įterpdavome įvairių lenkiškų, baltarusiškų žodžių.

SOL – enizantas

Pernai man sukako 40 metų, ir tuomet aš visiems pasakiau, kad gyvenimas nuo 40-ies tik prasideda. Kai man buvo 30, atrodė, kad gyvenimas kažkuria prasme sustojo. Žinojau, kad esu labai veikli, daug energijos turinti asmenybė ir kad visada surasiu sau veiklos, net jei jos nebus. Bet tuo laiku man nerimą kėlė kas kita. Būdama 30-ies, aš neturėjau nei draugo, nei šeimos, nei vaikų, nei meilės. Grubiai tariant, neturėjau to, apie ką turbūt labiausiai svajojau. Ir tai varė mane iš proto! Visos mano draugės jau turėjo po antrą pusę – aš dar ne; jos ėmė gimdyti vaikus – aš dar ne… Ir kai man sukako 30, muzikine prasme aš jau buvau nemažai nuveikusi – išleidusi du albumus, galinti surinkti pilnas tuometės Ūkio banko arenos sales, nors daugelis garsių atlikėjų negalėjo tuo pasigirti. Tuo laiku aš jau turėjau savo muzikinę auditoriją, bet man trūko tos išsvajotos asmeninio gyvenimo pusės. Juk gyvename ne dėl pripažinimo. Mano vertybės, įskiepytos tėvų, visada buvo kur kas gilesnės. Visada norėjau tikros, pilnos šeimos. Ir po 30-ies mane staiga apėmė jausmas, kad... turiu viską, bet kartu ir nieko. Užtai sulaukusią 40-ies Dievas mane apdovanojo. Pagaliau aš turiu absoliučiai viską. Kaip mėgstu pajuokauti: ką pasėjau, tą ir nupjoviau. Beliko džiaugtis, puoselėti tuos savo vaikelius kaip gležnas gėlytes. Auginti juos ir branginti. Kol dvyniai buvo maži, nebuvo lengva (gruodžio 1-ąją jiems sueis penkeri). Gimdžiau būdama 36-erių – taigi, ne jauniklė. Ir kai Deivydas parašė tą gražią dainą, aš verkiau, kaip gerai ji atspindėjo mūsų tuometį gyvenimą: "Buvo ir juoda, ir balta, bet niekada nebuvo nuobodu. Aš klydau daugybę jau kartų, bet viską išmokau tik iš klaidų." Tokia buvo anų laikų tiesa, bet sulig ketvirta dešimtimi mano gyvenime tarsi persijungė kita pavara. Turiu viską – mylimą vyrą, vaikus, namus, gerbėjus, draugus.

LA – gaminas

Šią vasarą abu su Deivydu praleidome ant koncertinių lagaminų. Abiem ši vasara buvo itin darbinga. Bet tam ir ruošėmės – žinote, kai devynis mėnesius sėdi be darbo, paskui nebesinori atostogauti. Ačiū Dievui, mums grąžino sceną, žmones. Tad puolėme visa galva į savo mėgstamas veiklas. Vaikai visą vasarą lankė darželį, o kai negelbėjo darželis – padėjo mano sesė, mama, draugės. Taip ir dalijomės su Deivydu: kai vienas koncertuoja, kitas su vaikais būna, ir atvirkščiai. Ilsėtis neplanuojame nei rudenį, nei žiemą. Jau tiek išsiilsėjome, kad norisi tik dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti! Vasarą koncertavau tiek, kiek tik galėjau. O šaltuoju sezonu gal išvažiuosime kur savaitgaliui su šeima į sanatoriją ar miško sodybą, kad atsigautume nuo miesto šurmulio, pakeistume aplinką, ir tiek. Juolab kad dabar turbūt kvaila planuoti kažkokias ilgesnes keliones, kai pandemijos grėsmė vis dar išlieka. Tegul šie metai jau būna tokie, o kitąmet žiūrėsime.

Mano kelias į vadinamąją šlovę nebuvo rožėmis klotas. Jame buvo visko: ir žiedų, ir spyglių. Pastaruosius priėmiau kaip šlovės kainą.

SI – renos

Žinau, kas jos buvo. Savo dainomis viliodavo jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai suduždavo. Kol šalia nebuvo Deivydo, ar ir aš buvau tokia pati? Na, ne. Daug metų aš apskritai nebuvau populiari tarp vyriškos lyties atstovų (kvatojasi). Gal dėl to net išsivystė tam tikrų savivertės kompleksųi. Kita vertus, gal tų gerbėjų ir buvo, bet aš pati buvau tiek užsidariusi savyje dėl savo išvaizdos, iškalbos ar kitų dalykų, kad jų tiesiog nepastebėdavau. Nežinau, iš kur prisirinkau tiek kompleksų? Gal iš tų per didelių reikalavimų, kuriuos nuolat kėliau pati sau. Paauglystėje, būdavo, visas drauges per šokius kviečia, o aš stypsau kur nors kamputyje. Anksti užsigrūdinau ir pradėjau iš savęs dar daugiau reikalauti. O tada atradau savo išsigelbėjimą – muziką. Kai dainuodavau, niekas iš manęs nereikalavo nei kažkokios išvaizdos, nei tam tikros šukuosenos ar eisenos. Manęs žmonės klausėsi, man plojo, mane girdėjo ir gyrė už tai, ką darau. Kai muzika padėjo pelnyti žmonių dėmesį ir meilę, tų bernų ilgainiui ir nebereikėjo. Kai žvalgausi atgal, matau, kad būdavo ir jų... Tik jie visi kažkodėl buvo tokie neryškūs, kad kartais net apimdavo neviltis. Jei koks šleivas, kreivas – aišku, kad eis prie manęs. Buvau populiari tarp edzikų ir tadzikų (kvatojasi). Naktimis svarstydavau, už ką? Nors kai buvo klasės susitikimas po 20 metų, draugės užginčijo, kad iš tiesų nebuvo taip jau blogai. Nežinau. Užtai kai pradėjau dainuoti – tiesiog sužydėjau. Nors, dabartinėmis akimis žiūrint, to meto sceninė apranga, grimas buvo tragiški, bet vis tiek buvau visų dėmesio centre. Ir dabar jaučiuosi smagiai, kai kažkas bando su manimi paflirtuoti ar užkalbinti. Nors mano vyras nepavydus, bet kartais ir jam sukirba kažin koks pavydo kirminėlis. Nepasakyčiau, kad man tai nemalonu.

DO – rybė

Įvardinti vieną savo charakterio dorybę? Gal sąžiningiau būtų, jei mane vertintų kiti žmonės? Jaunystėje apie save galvodavau labai kritiškai. Bet po 40-ies supratau, kad iš esmės esu geras žmogus. Nepiktybinė, nekerštinga ir neklastinga. Turbūt lengviau būtų pasakyti, kokia nesu. O esu? Esu žmogus, kuris turi savo nuodėmių, kuris klysta ir mokosi iš savo klaidų. Nemėgstu savęs girti. Vienu sunkiu gyvenimo etapu, kai vaikščiojau pas kunigą ir psichoterapeutą, jie manęs irgi klausė to paties – iš kur jumyse, Katažina, yra toks gilus kaltės jausmas? Kodėl ir už ką save taip plakate? Kodėl nenorite už kažką savęs pagirti? Taigi palengva mokausi save pamilti ir pagirti. O dar – esu be galo tikintis žmogus. Tikėjimas moko mane būti geresnę ir rodyti pavyzdį savo vaikams. Aš noriu, kad per mano koncertus žmonės ne tik pasilinksmintų, bet ir pasisemtų gerų minčių, geros energijos. Kad suprastų, jog aš esu toks pats žmogus, kaip ir jie, turiu tokių pačių rūpesčių, ligų, džiaugsmų, liūdesių. Gal ir vaikiškai nuskambės, bet gerumo mokausi iš savo vaikų. Kai darželio pabaigtuvių proga gavome iš auklėtojos sumontuotą filmuką, paskutinis kadras mane sugraudino iki ašarų. "Mokykimės iš vaikų gerumo ir gyvenimo džiugesio!" – sakė ji. Man tie žodžiai labai įstrigo į širdį. Juk kol patys nepasidarysime geresni, kaipgi dalysime tą gerumą kitiems?



NAUJAUSI KOMENTARAI

nija

nija portretas
va kai bus bedu tada ir pakilk ir suprasi kiek tai kainuoja ir ar tai imanoma,dabar gi nieko dar neivyko,ko cia visa laika zyzti,sleiva,kreiva esi,ligota,visiems tik tokio likimo,kai nezinai kas beda tai bamdai imituot ja,nereikia erzint likimo

Dzvonkis

Dzvonkis portretas
O kas jus, pani Krzysia į tuos pelenus įkiša, kad reikia vis iš jų pakilti?

Kaunas

 Kaunas portretas
Ar čia lenktynės su Natalija,kuri per savaitę daugiau kartų pasivaidens žiniasklaidoje?Pirmoji nors darbšti ,išradinga,kūrybinga.Koks antrosios ponios nuopelnas,kad gavo gerą vyrą ?
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių