Pykstančios, verkiančios, baudžiančios, įsibraunančios į kitų menininkų paveikslus, besirengiančios į Venecijos karnavalą, susirandančios antrininkių ar net buriančios savo armiją – tokios gali būti lėlės.

Tokias jas įsivaizduoja menininkė Jūratė Rekevičiūtė. Ketvirtadienį prekybos centre "Panorama" ji pristatė savo naujausią grafikos darbų parodą "Lėlė viena namuose".

O viskas prasidėjo nuo ilgų, juodų siūlinių blakstienų. "Pamačiau ir baisiai užsinorėjau – reikia, ir viskas. Tačiau pagalvojau: kur aš su tokiomis eisiu?" – pasakojo menininkė.

Progą ji netrukus surado – sukūrė paveikslų seriją apie lėlės, šeimininkės paliktos namie, gyvenimą. Stambiomis varno juodumo blakstienomis J.Rekevičiūtė pasipuošė parodos atidarymo dieną.

"Lėlė – labai daugiaprasmis kūrinys: viena vertus, jaukus, šiltas ir mielas. Kita – net kiek gąsdinantis. Skudurinė Onutė atrodo kaip naivoka kvailelė. Plastikinės lėlės turi visai kitą energiją, ypač kai jos nuogos, kai jų veidai sužmoginami. Kai kurios lėlės iš pažiūros netgi agresyvios, veržiasi į žmogaus pasąmonę", – savo lėlės supratimą atskleidė menininkė.

Grafikos darbuose ji naudojo skudurinukę, rastą padėvėtų drabužių parduotuvėje, ir plastikinę lėlę, pirktą Utenos turguje.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius teigė pastebėjęs, kad J.Rekevičiūtės paroda labai asmeniška. "Kūryba – tai "gyvenimo" žaidimas, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir suaugusieji. Prisiminkite, kada jūs pastarąjį kartą žaidėte? O kada pastarąjį kartą buvote paliktas vienas, visų užmirštas paslapčia stebėjote, kaip žaidžia kiti? Eksperimentiniai Jūratės kūriniai, intriguojantys tiek forma, tiek novatoriška koncepcija, primena niekada nepamiršti savo pradėto žaidimo, kad niekas nepakeistų jo taisyklių. Koks tas žaidimas? Toks, kad galėtum suspausti ji menamam glėby, kalbėtis su juo nefamiliariai ir be akibrokštų apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį kredo. Apie tai, kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi", – taip J.Rekevičiūtės kūrybą interpretavo menotyrininkas.

"Viskas vyksta tarsi lėlės pasąmonėje, bet turi išraišką", – pridėjo pati parodos autorė.