Išsiverčia su dviem virbalais

Žodis „pančiakos“ Kristinai ausyse skamba jau nuo ankstyvos vaikystės, kai leisdavo vasaras pas močiutę Dzūkijoje. „Vos paskelbiau šį pavadinimą socialiniuose tinkluose, supratau, kad visi Lietuvos etniniai regionai jį turi, tik visur jis skamba šiek tiek kitaip“, – juokiasi kojinių mezgėja, pirmas kojines nusimezgusi prieš septynerius metus.

Išmokyta mamos, Kristina ir mezga, ir neria, tačiau prisipažįsta, kad kojinės ilgą laiką buvo tas mezginys, kurio nesiryždavo pradėti. „Mezgimas penkiais virbalais nuo paauglystės atrodė neįmanoma misija, tiesiog visiškas kosmosas, tad sykį pabandžiusi daugiau nė neketinau. Užteko paprastesnių mezginių – šalikų, užklotų lygiu raštu“, – atvirauja pašnekovė.

Gyvenant Škotijoje Kristiną aplankė nušvitimas, tiksliau, naršydama internete, ji rado schemą, kaip megzti kojines atvirkščiu būdu – pradedant nuo pirštų galiukų. (Tradiciškai kojinės mezgamos nuo kojos čiurnos link pirštų galų.) Mezgimo entuziastė labai nudžiugo sužinojusi, kad šitaip net nereikia penkių virbalų – užtenka dviejų, sujungtų valu.

„Pasidarė be galo įdomu, tad nusprendžiau dar sykį imti ir surizikuoti. Pavyko gana greitai ir lengvai. Užsikabinau“, – pasakoja Kristina, dabar jau galinti numegzti kojines nors ir užsimerkusi nuo bet kurio galo – svarbu, kad turėtų savo pamėgtus virbalus su valu.

Moko antrinio dizaino

Mezgimą virbalais K. Petroševičienė vadina maloniu laisvalaikiu, o savo darbą – kūrybine veikla ir edukacijomis. Šiuo metu jas veda smalsioms, namuose nenusėdinčioms senjorėms. Ar joms priimtinos edukatorės siūlomos kojinių mezgimo naujovės?

„Tos moterys labai smalsios, joms įdomu išmokti naujų technikų“, – džiaugiasi mokytoja, į „Senjorų Avilį“, senjorų užimtumo centrą Vilniuje, skubanti kiekvieną dieną. Kalėdiniu periodu moterys drauge gamina originalias dovanėles, eglutės žaisliukus ir viską, ką sugalvoja.

„Kad ir ką darytume, visada stengiuosi propaguoti antrinio dizaino idėją. Siūlau pernaudoti tai, ką randame namuose: laikraščius, siūlus, audinius ar kitus nebenaudojamus daiktus“, – aiškina Kristina.

Daug šaunių antro šanso idėjų savo edukacijoms ji randa internete, bet, kaip pati sako, verdant tokiame meniškame katile, darant viena – greitai gimsta ir kita.

Mezgimas man – meditacija. Ką galiu veikti megzdama? Viską! Ir su vaikais žaisti, ir filmus žiūrėti. Keista būtų žiūrint filmą nieko neveikti.

Naujų siūlų neperka

„Dviejų pančiakų“ istorija prasidėjo nuo kojinių, tačiau anksčiau, kai laukėsi, Kristina mezgė vaikiškus drabužėlius. Tai nuo vieno, tai nuo kito drabužio vis likdavo siūlų, kurių naginga moteris neišmesdavo, kol galiausiai iš jų ėmė megzti kojines – linksmas ir skirtingas. Siūlgalių gaudavo iš mamos, mezgančių tetų, draugių.

Ilgainiui kūrėja nusprendė kojinėmis neapsiriboti, tad šiandien po „Dviejų pančiakų“ vardu jau slepiasi ir pirštinės, ir krepšiai, ir movos pūslėms,  pašiltukai žiemai – viskas kruopščiai numegzta virbalais iš siūlų galiukų.

„Naujų siūlų niekada neperku: juk tiek megztų drabužių randu antrųjų rankų parduotuvėse. Galiu be vargo išsiardyti mezginį, jei akį patraukia kažkokie labai įdomūs, spalvingi, faktūriniai siūlai“, – aiškina Kristina.

Gyvenimo be atliekų idėjomis moteris susižavėjo, kai laukėsi vaikučių. „Supratau, kad žmonės išmeta daug tekstilės, o megzti drabužiai – vieni iš jų. Taip kilo mintis juos permegzti: juk siūlai dažnai būna kuo puikiausi!“ – džiaugiasi savo atradimu pašnekovė.

Mados dizaino specialybę Vilniaus dizaino kolegijoje baigusi Kristina į aukštosios mados sritį, drabužių siuvimą taip ir nepasuko. „Mezgimas mane pagavo ir jau nebepaleido, kai mokiausi Danijoje. Beje, daug kur užsienyje yra mezgimo dizaino specialybė. Lietuvoje mezgimas dažnai tapatinamas su močiučių užsiėmimu“, – pastebi Kristina.

Moto: „Kuo daugiau spalvų – tuo gyventi linksmiau ir įdomiau“, – sako feisbuko puslapio „Dvi pančiakos“ įkūrėja.

Reti vaikų vardai

Savo mezginių – kojinių, kepurių, pirštinių – schemas Kristina kuria pati, o įgyvendina tai, ką sugalvojo, laisvalaikiu.

„Aišku, to laiko visada trūksta, nes auginu du vaikus. Dukrelei Frėjai – ketveri, sūnui Knutui – dveji. Tai skandinaviškos kilmės vardai. Kaip šovė į galvą? Netyčia. Radome juos vardų žodyne. Tiesa, Knutas yra ilgesnio vardo Kanutas trumpinys. Pastarasis mums pasirodė per daug rimtas (juokiasi). Kai laukiausi, su vyru nusprendėme, kad abu pasidarysime gražiausių mums vardų sąrašus. Frėja ir Knutas – vardai iš vyro užrašų knygelės, bet ir man labai gražūs“, – atvirauja pašnekovė. Pasirinkti padėjo ir tuo metu per TV matytas skandinavų filmas apie avių augintoją, vardu Knutas, kuris Kristinai labai patiko.

Pokalbio metu vaikiukai nuolat čiauškėjo ir kalbino mamą. „Dabar pats jų aktyvumas ir meilumas. Ir vieni išdykauti nori, ir mamos dar labai reikia“, – nenutraukdama pašnekesio ramino įsilinksminusius padaužas moteris.

Roges ruošia vasarą

Ar prieš Kalėdas Kristinai – pats darbymetis? Ir taip, ir ne. Pasak kūrėjos, ji vadovaujasi lietuvių liaudies išmintimi, kuri pataria roges ruošti vasarą. Tad kalėdiniam periodui šilti vilnoniai mezginiai jau seniai numegzti. Nepaisant fakto, kad pati mezga tik rankomis, „Dviejų pančiakų“ įkūrėja palankiai vertina ir į mezgimą mašina. Turi ją ir pati.

„Kol vaikai maži, nelabai randu vietos, kur tokią masyvią pastatyti. Be to, ji skirta didesniems gaminiams. Gal kada nusipirksiu mažesnę, nes tikrai žinau, kad yra mašinų, skirtų kojinėms megzti“, – aiškina K. Petroševičienė ir išsyk suabejoja, ar mezgant mašina galima jausti tą patį malonumą, kaip judinant virbalus pirštais.

„Mezgimas man – meditacija. Ką galiu veikti megzdama? Viską! Ir su vaikais žaisti, ir filmus žiūrėti. Keista būtų žiūrint filmą nieko neveikti. Šių dienų mamos turbūt jau įpratę prie daugiaveikos“, – juokiasi Kristina.

Įdomūs hobiai

Į žmonos pomėgį bet kurią laisvą minutę čiupti mezginį į rankas vyras Feliksas žiūri labai teigiamai. „Mūsų abiejų pomėgiai itin stiprūs. Aš leidžiu jam savo hobiais užsiimti, o jis – man. Kartais, aišku, švelniai paburbame vienas ant kito, bet tik dėl juoko, nes suprantame, ką tie užsiėmimai duoda mums abiem – padeda atsipalaiduoti, pailsėti nuo darbų, dienos rutinos“, – kalba ji.

Kristinos vyras pagal profesiją – baldininkas, tačiau be galo domisi stalo žaidimais. Renkasi nuo labai sudėtingų, reikalaujančių strateginio mąstymo iki paprastesnių.

„Žaisti jų dažniausiai eina pas draugus. Paprastai savaitgaliais pas ką nors susirenka toks stalo žaidimų mėgėjų būrelis. Labai retai, bet kartais prie jų prisijungiu ir aš“, – sako K. Petroševičienė ir priduria, kad šiais laikais tuos pačius stalo žaidimus galima žaisti ir kompiuteriu, tačiau Feliksui kur kas maloniau tai daryti gyvai.

Idėja: iš siūlų galiukų gimsta ir eglutės, ir sienų papuošimai.

Eglutė iš pagaliukų

Kad jau Kristina tokia užkietėjusi mezgėja, gal ir jų šeimos eglutė megzta? Moteris juokiasi ir sako, kad jų eglutė – netradicinė.

„Mūsų eglę galima suformuoti iš medinių pagaliukų, o žaisliukai ant jos yra tokie, kokius padaro mūsų vaikai. Šiuo metu jie labai mėgsta piešti, paskui – klijuoti savo piešinius ant eglutės. Tai daugiau žaidimas, o ne kažkoks stilius“, – linksmai pasakoja pašnekovė, kasmet vis pasvajojanti apie eglę vazonėlyje, kurią po Kalėdų būtų galima pasodinti kieme.

Petroševičiai gyvena nuosavame name, 30 km už sostinės, ir Kalėdoms, kaip patys sako, pradeda ruoštis jau nuo vasaros. Kad paskui nereikėtų stresuoti.

„Mes mėgstame dovanoti rankų darbo dovanas – įvairiausias arbatas, uogienes. Kadangi gyvename šalia miško, dalį žolelių susirenkame patys, kitą dalį užsiauginame darže. 90 proc. Kalėdų dovanų būna gamintos mūsų pačių rankomis“, – prisipažįsta K. Petroševičienė, kuriai malonu, kai tokių pačių šiltų, su meile ruoštų staigmenų sulaukia ir iš savo draugų.

Savos gamybos dovanas Kristina pakuoja įvairiai. Ji niekada neišmeta dar per praėjusias Kalėdas gauto spalvingo dovanų popieriaus. Visus metus kaupia įvairius popierinius maišelius, rudą pakavimo popierių, atkeliaujantį į jų namus su siuntiniais iš internetinių parduotuvių. „Dovanas galima gražiai įpakuoti į laikraščius, panaudoti įdomesnius žurnalų puslapius“, – įvardija dar vieną būdą.

Vadina keistuoliais

Kūčias Kristinos šeima švenčia tai pas vienus, tai pas kitus tėvelius. Šiais metais Kūčių vakarienę valgys pas Felikso tėvus Vilniuje, o Kalėdų pietų visi važiuos į Kauną, gimtuosius Kristinos namus.

„Vešimės ir savo maisto“, – lyg tarp kito tarsteli ji. Paklausta, ką turi galvoje, moteris šmaikštauja, kad jų šeima priklauso keistuolių kategorijai. Ne tik kas vakarą mezga, žaidžia stalo žaidimus, šiltuoju metų laiku triūsia darže, nuo vidurvasario ruošia Kalėdų dovanas, bet ir propaguoja augalinę mitybą.

„Nevalgome nei mėsos, nei žuvies, nei kiaušinių, nei pieno produktų. Kuo maitinamės? Troškiniais, ankštinėmis kultūromis – žirniais, avinžirniais, pupelėmis, sojos produktais, dar – daržovėmis, vaisiais. Gaminame daugybę tų pačių patiekalų, kuriuos valgėme ir anksčiau, tik mums netinkančius ingredientus pakeičiame kitais“, – aiškina Kristina.

Dažnai ant Kūčių stalo būna silkės su pomidorų padažu, kepintais svogūnais ir morkomis, žuvį keičia kepintais baklažanais ir dar pagardina sushi nori lapais, kurie suteikia patiekalui žuvies poskonį.

„Jei paragautumėte, tikrai galvotumėte, kad valgote silkę“, – juokiasi šeimininkė, dar mėgstanti gaminti šventėms įvairias užtepėles. Anot jos, Kūčios veganams – tobula šventė, nes pagal krikščionišką tradiciją ant stalo negali būti jokių pieniškų ar mėsiškų valgių. Kūčiukai irgi tinka. Kristina kepa juos su naminiu raugu, o duoną perka parduotuvėje tik retais atvejais – dažniau kepa pati.

Ir dėl sveikatos, ir dėl etikos

Vegetarizmo idėja Kristinos galvoje sukosi jau nuo pat mokyklos laikų, tik vis nebūdavo progos ją įgyvendinti. Studijų metais mergina savanoriavo sąmoningumo festivalyje visai šeimai „Masters of Calm“, kur dešimt dienų nevalgė mėsos ir, kas keisčiausia, jos nė nepasigedo.

„Praėjus keletui mėnesių po to festivalio staiga supratau, kad nuo to laiko aš dar nė sykio nevalgiau mėsos, tad eksperimentą tęsiau toliau“, – pasakoja Kristina.

Kuo toliau, tuo į veganizmo vandenis nėrė giliau. Supratusi, kokį stresą patiria skerdžiami galvijai, nusprendė nebevalgyti mėsos ir dėl etinių dalykų, kurie kirtosi su jos vertybėmis.

Kai susipažino su savo būsimu vyru, Feliksas nebuvo nei vegetaras, nei veganas. Iš pradžių Kristina gamino maistą tik sau, bet siūlydavo paragauti ir sužadėtiniui. Matyt, buvo taip skanu, kad Feliksas natūraliai, palaipsniui perėjo prie veganiškos mitybos.

„Veganizmas – mūsų šeimos pasirinkimas. Bet vaikai tiek darželyje, tiek svečiuose, tiek pas senelius visuomet gali paragauti ir kitokio maisto. Paaugę jie patys nuspręs, kokią mitybą pasirinkti“, – pasakoja K. Petroševičienė.

Kristinai itin svarbus festivalis „Masters of Calm“, nes jame susipažino su Feliksu. Po kiek laiko ten pat iškėlė ir savo vestuves. Jau penkti metai juodu laimingai vedę ir stengiasi gyventi sąmoningą gyvenimą. Dažnai abu pagalvoja apie savanorystę, bet rasti tam laiko turint du mažus vaikus nėra paprasta.

„Šią vasarą neiškenčiau. Ėmiau ir nuvažiavau į festivalį su savo „Dviem pančiakomis“, – linksmai pasakoja mezgėja. – Vedžiau moterims kūrybines dirbtuves. Buvo be galo gera ir vėl pajusti tą smagią laisvų žmonių atmosferą.“