Seniai pastebėta: kuo blogesnės tampa žmonių gyvenimo sąlygos, tuo daugiau kino ekranuose pasirodo siaubo filmų. Pastaruoju metu jų gausėja kaip grybų po šilto lietaus.

Baimės psichologija

Ypač daug pasakojimų apie apleistų namų vaiduoklius, klonavimo pavojus, maniakus su grandininiais pjūklais rankose, nuožmius vilkolakius, zombius ir kitokias piktąsias dvasias. Gyvenime su tokiais baisumais žmonės visai nesusiduria, tačiau mielai drebina kinkas ir klykia iš baimės (o gal ir iš pasitenkinimo), kai ką nors panašaus mato ekrane.

Teisus buvo gotikinio siaubo literatūros klasikas Howardas Lovecraftas, savo romanų siužetais privertęs amžininkus pajusti daug šiurpą keliančių akimirkų. Monografijoje "Siaubas ir antgamtiškumas literatūroje" (1927 m.) jis tiksliai pastebėjo: "Pats seniausias ir stipriausias jausmas, kurį patiria žmogiškoji būtybė, yra baimė. O pati galingiausia baimės forma – Nežinomybės baimė." Šią tamsią baimės prigimtį studijavo daugelis šviesiausių žmonijos protų.

Vakaruose plačiai žinomas mokslas, vadinamas baimės psichologija. Ir visai nenuostabu, kad šiam fenomenui skiriamas toks didelis dėmesys. "Baimė glūdi kiekviename iš mūsų. Norint ją išaiškinti, reikia tik giliai pažvelgti į save", – mokė prancūzų rašytojas André Malraux. Vakarų psichologai seniai pastebėjo, kad mūsų laikais baimė tampa nauja masine liga ir net savotiška narkotinės priklausomybės forma. O psichologai akcentuoja netgi "terapinį" siaubo filmų pranašumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių baisybių arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žiūrovas išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: "Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko..."

Garsaus filmo perdirbinys

Todėl siaubo filmų kūrėjai be darbo neliks niekada. Tokio kino gausu dabar ir mūsų ekranuose. Ką tik žiūrėjome kraują gyslose stingdantį trilerį "Pragaras Konektikute" ir siaubo filmų klasiko režisieriaus Samo Raimi juostą "Įkalinta pragare". Pirmajame žiūrovus gąsdino ramybės niekaip nerandantys negyvėliai, antrajame heroję persekiojo senos čigonės prakeiksmo košmarai.

Naujausio siaubo trilerio "Paskutinis namas kairėje" pavadinimas šio žanro mėgėjams turi būti žinomas. Taip vadinosi dar 1972-aisiais pasirodęs filmas, kuriuo debiutavo garsusis Wesas Cravenas. Tąsyk atidūs kino kritikai pastebėjo, kad gabaus debiutanto kūrinyje persipynė XIII a. folkloro baladžių atgarsiai, klasikinio Ingmaro Bergmano filmo "Šaltinis" (1959 m.) motyvai ir hipių epochoje siautusio serijinio žudiko Charleso Mansono nusikaltimų detalės. Itin žiaurios kontroversiškosios juostos "Paskutinis namas kairėje" scenos tuomet išprovokavo protestų bangą, ir filmas kai kuriose JAV valstijose buvo uždraustas rodyti.

Naujos juostos "Paskutinis namas kairėje" versijos titruose vėl matome W.Craveno pavardę, tik šį kartą maniako Fredžio Kriugerio gimdytojas yra juostos prodiuseris, o filmą režisavo jaunas graikas Dennisas Iliadis. Gimtinėje 2004 m. jis debiutavo filmu "Kietaširdės", kuris pasakoja, kaip iš namų pabėgusios dvi paauglės susiduria su visais naktinio gyvenimo pavojais, bet bando bet kokia kaina prieš juos atsilaikyti.

Kruvinas kerštas

Dvi merginos yra ir "Paskutinio namo kairėje" herojės. Tiksliau sakant, pagrindinės aukos. Su tėvais į nuošalų miško namelį atostogauti atvykusi Merė Kolingvud ir jos draugė Peidžė susigundo su nepažįstamu vaikinu jo bute parūkyti žolytės. Kad šis nuotykis gerai nesibaigs, aišku iš karto. Ir kalti čia visai ne kvaišalai.

Joks košmariškas sapnas negali prilygti tam siaubui, su kuriuo merginos susiduria realybėje, kai pakliūva į policijos ieškomo sadisto ir dviejų jo pagalbininkų rankas. Kad šiai išgamų trijulei nėra nieko šventa, matėme pačioje filmo pradžioje. Po šios kraupios preliudijos beveik dviem valandoms būsime panardinti į vienas už kitą baisesnių kankinimų verpetą.

Pirmoje dalyje sadistų trijulė tyčiojasi iš Merės ir Peidžės, antroji dalis skirta Merės tėvų kerštui. Būtent į jų namus, atlikę savo niekšišką darbą, vidury nakties pasibeldžia žudikai. Išgirdę kraupią žinią, tėvai negaišta laiko rašydami pareiškimus policijai, o patys imasi vykdyti teisingumą.

Būtent čia ir išryškėja amoralioji filmo esmė. Nes autoriai deda lygybės ženklą tarp žmogaus pavidalą turinčių budelių ir jų teisėjų. Ko gera, Merės tėvas chirurgas Džonas Kolingvudas ir jo žmona Ema net pranoksta žudikus išradingumu. Vien finalinė scena su mikrobangų krosnele ko verta!

Pirmoje filmo dalyje natūralistinės kankinimų detalės dar provokuoja visai suprantamą pasišlykštėjimą ir neapykantą sadistams, o antroje dalyje rodomi ne mažiau kruvini vaizdai skirti visai kitokiai reakcijai – ir tada apimti keršto troškimo žiūrovai azartiškai mintyse (o kai kas ir garsiai) filmo herojus ragina veikti dar ryžtingiau.

Jei filmo autoriai pabaigoje bent trumpai būtų stabtelėję ir kaip nors pasiuntę signalą, kad šiuo siužetu ragina mus susimąstyti apie tą ribą, už kurios aklas kerštas virsta niekuo nepateisinamu žiaurumu, būtų labai gerai. Senąjį W.Craveno filmą įkvėpusiame I.Bergmano šedevre "Šaltinis" taip pat netrūko itin žiaurių kadrų. Bet buvo aišku, kad genialusis švedas senovės graikų teatro kūrėjų pavyzdžiu nori priversti patirti katarsį. O graikas D.Iliadis, regis, apie tokią savo tolimųjų protėvių filosofiją nieko nėra girdėjęsā

"Paskutinis namas kairėje" ("The Last House on the Left") *

Kriminalinė siaubo drama. JAV, 2009 m. Rež. D.Iliadis. Vaidina Garretas Dillahuntas, Michaelas Bowenas, Tony Goldwynas, Riki Lindhome, Aaronas Paulas.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2