Saugiau nei aplinkinėse šalyse

Pirmą kartą prieš beveik penkerius metus vykdamas į Ganą Mantas ketino pasidomėti aukso verslo perspektyvomis, tačiau pagrindinis tikslas buvo iš vietos šiukšlynų supirkti senų kompiuterių plokštes.

"JAV ir kitos Vakarų šalys Afrikoje atsikrato labai daug šiukšlių. Dar prieš penkiolika metų šiukšlynuose ten mėtėsi seni kompiuteriai, mobilieji telefonai. Tuomet beveik niekas nežinojo, kad kompiuterinėse plokštėse yra aukso, sidabro ir kitų tauriųjų metalų, – aiškino M.Skukauskas. – Tad gudrūs lietuviai, libaniečiai, turkai, o dabar jau ir afrikiečiai, išima metalus ir veža parduoti į Europą."

Kodėl jis pasirinko būtent Ganą?

Palyginti su aplinkinėmis šalimis – Nigerija, Dramblio Kaulo Krantu, Burkina Fasu – tai santykinai saugi šalis.

Nuo 2012 m. Mantas su pertraukomis ten praleido apie dvejus metus: kartais ten atvykdavo trims dienoms, o kartais – mėnesiui.

Gudrūs lietuviai, libaniečiai, turkai, o dabar jau ir afrikiečiai, išima metalus ir veža parduoti į Europą.

Pirmasis įspūdis Ganos sostinėje Akroje, kur, oficialiomis žiniomis, gyvena apie 8 mln., neoficialiai – 10 mln. gyventojų, buvo slogus.

Nuo vaistų – haliucinacijos

"Oro uostas tragiškas, tikrina, ar pasiskiepijai nuo geltonojo drugio. Tačiau į Ganą negautum vizos, jei nebūtum pasiskiepijęs, – pasakojo M.Skukauskas. Tiesa, lyg tyčia jo medicininis dokumentas kažkur įstrigo kuprinėje tarp knygų. – Aiškinimas, kad nepasiskiepijus neduotų vizos, neveikė. Todėl mane griežtai ragino dar skiepytis. O gal norėjo kyšio?"

Nenorėdamas antros dozės skiepų (jis buvo pasiskiepijęs ir nuo hepatito) Mantas kuprinėje vis dėlto rado dokumentą ir išdidžiai pakišo po nosimi pareigūnams.

Ganoje M.Skukauskas dešimt dienų gėrė ir tabletes nuo maliarijos, o pirmą naktį po jų aplankė neįtikėtinos haliucinacijos.

"Kovojau su kažkokiais drakonais –  ryšku, spalvinga, net laukiau kito vakaro, – juokėsi verslininkas, kuris niekada gyvenime nevartojo jokių narkotikų. – Tiesa, antrą ir trečią vakarą efektas buvo mažesnis, ketvirtą – nieko nejutau. Vietiniams maliarija kaip mums gripas, nors, žinoma, jų organizmas reaguoja lengviau. Tačiau po to tablečių negėriau, nusipirkau vaistų, kainuojančių du eurus (pas mus būtų keliasdešimt kartų barangiau)."

Baltieji turi pinigų

Baltasis žmogus Ganos gyventojams – tarsi bankomatas: turistų į tą šalį beveik nevyksta, tad vietiniai žino, jog atvykėliai atkako daryti verslo, o jei taip – turi pinigų.

"Taksi oro uoste kainuos dvigubai daugiau nei paėjus penkias minutes toliau, dauguma užsikelia kainas, beveik už bet kokią paslaugą iš baltųjų nori užsidirbti pinigų, – pasakojo Mantas. – Miestas baisus, namai nedideli, todėl Akra labai išsiplėtusi. Dauguma kelių – tik vienos juostos judėjimas, spūstys iki pusiaunakčio, taksi be kondicionierių, mikroautobusai pergrūsti – kartą važiavau maudytis už miesto prakaito persmelktame autobusiuke. Smagu, kad šis sustodavo pakelėje, kur galima nusipirkti užkandžių, vaisių ar plastikinį maišelį vandens."

Afrikoje pigu? Mitas!

Mitas, kad skurdžioje Afrikoje pigu. Priešingai – ten labai brangu, jei nori kokybiško maisto, gėrimų, normalaus viešbučio.

"Pigiau namuose turėti vietinę tarnaitę, kuri nuperka maisto turguje. Užeigos – tragiškos, geros kokybės restoranų mažai, bet ten labai brangu. Gerą restoraną ten įrengęs atvykėlis iš Naujosios Zelandijos, italas, bet net pica kainuoja 20 eurų, – tiesa, smalsus kaunietis nesikuklino ragauti ir gatvėje. – Jų picos keistos, tačiau labiausiai nepatiko kažkoks vietinis patiekalas – kukulis, panašus į neišvirtą didžkukulį. Man sakė, kad jis neskanus tik pirmus dvidešimt kartų, po to – patiks. Tačiau nerizikavau."

Para dviejų žvaigždučių lygio viešbutyje kainavo 100 eurų, o su pažįstamų savininkų nuolaida M.Skukauskas mokėjo perpus pigiau.

Šalyje dažnai dingdavo elektra, o generatorius turėdavo tik labai geri viešbučiai.

Todėl neretai pritrūkdavo net ir šalto vandens, kurį elektra vonios kambaryje pakeldavo į kanistrą: karštu ir drėgnu klimatu dažnai tekdavo lįsti po dušu, o dingus elektrai kanistre vanduo ištuštėdavo.

Tiki amerikietiškomis imtynėmis

Ganoje didelė korupcija, afrikiečiai pamena, kas nuo kolonijinių laikų juos pavergė, išnaudojo, todėl stengiasi iščiulpti pinigus.

"Jie mieliau apgaus už 100 eurų kartą, nei nuolat dirbs ir gaus po 40 eurų, – ganiečių mentalitetą įvertino Mantas. – Dirbti tingi, mieliau sėdės po palme ir kažką pardavinės, neretai reikia tris kartus paraginti ir vos ne į užpakalį įspirti. Mieliau žiūri amerikietiškas imtynes ir nuoširdžiai tiki, kad tai – ne suvaidintas šou, bet realybė."

Daugumos afrikiečių svajonė ir noras ištrūkti iš šalies į Europą, JAV.

Dideli šiukšlynai net ir pakrantėse: mokamą paplūdimį nuolat pravalo, nes vandenyje plaukioja kalnai šiukšlių.

"Mačiau, kaip žmonės prausiasi nuotekose, – jį šokiravusius vaizdus šalyje, turinčioje didelius išteklius aukso, naftos, kakavos ir kitų gėrybių, prisiminė M.Skukauskas. – Nesuvokiu, kaip vietos politikas gali liepti išasfaltuoti 100 m ilgio gatvę, kur stovi jo namas, ir po to vėl važiuoti per duobes bei nuolat strigti spūstyse."

Futbolininkai pernešė automobilį

Antrajame pagal dydį mieste Kumasi, kur lietuvis su ganiečiu vyko į šiukšlynus ieškoti jį dominančių metalų, jie pakliuvo į kuriozinę situaciją.

Oro uoste lietuvį pasitikęs jam dirbęs vairuotojas Fransisas senutėlį opelį paliko lauke.

"Lūšnynuose nebuvo baisu, tik vietiniai į mane žiūrėjo kaip į kokį Jėzų, – juokėsi M.Skukauskas. – Ne vienas norėjo kartu nusifotografuoti."

Grįžę automobilio neišvydo. Netrukus paaiškėjo, kad opelį jie buvo pastatę lauke, kur vietiniai žaidžia futbolą.

"Kamuolį gainioję apie 20 vaikinukų jį pernešė į kitą vietą, – juokėsi M.Skukauskas. – Tačiau tai labai nepatiko Fransisui, jis pradėjo rėkti. Išvydęs, kaip visi futbolininkai artėja prie mūsų, pagalvojau, kad dabar klius ir man. Juolab kuprinėje buvo kompiuteris, pinigų. Laimė, jie tik smarkiai apsižodžiavo."

Agresijos Ganoje lietuvis nepatyrė, nors net naktimis vaikščiojo miesto gatvėmis ir lankėsi vietiniuose baruose.

"Jiems tik nepatikdavo, jei pamatydavo kartu einantį baltąjį ir juodaodę, – prisipažino M.Skukauskas, Afrikoje turėjęs draugę iš Ganos. – Tačiau kažką savo kalba jie replikuodavo merginai."

Neretai ganiečiai šūktelėdavo: "Ką, obruni – baltasis?" Bet išgirdę Manto atsaką vietinių kalba: "Ką, obibini – juodasis", prapliupdavo kvatotis.

Teisingumas neparduodamas

Moterys? Jos išties daug laisvesnės, drąsesnės už europietes, baltaodžiai joms egzotika, kaip ir šiems – juodaodės.

Jos turi specifinį juodaodžiams būdingą kvapą, nesiskuta plaukų pažastyse, nešioja perukus, nes moterų plaukai labai trumpi ir šiurkštūs – galvos nepaglostysi.

Tačiau ganietės daug šeimyniškesnės, moteriškesnės už europietes, vyras joms yra autoritetas.

"Ir turi labai sultingas lūpas, – nusijuokė M.Skukauskas. – Bet nežinai, ar jos žavisi tavimi, kad tu šaunus, egzotiškas, ar – kad nori ištrūkti iš šalies."

Tiesa, nors ganietės ne pačios gražiausios, tačiau į savo džentelmenų klubą "Sugar" Kaune verslininkas ketina pasikviesti šokti kelias afrikietes ir Pietų amerikietes.

Deja, Ganoje didelė korupcija, kyšininkavimas, tad nelengva oficialiai daryti verslą.

"Dvigubai pabrango ne tik įmonės mokestis, kurį juokais vadina prezidento mokesčiu, smarkiai padidėjo PVM, – neslėpė M.Skukauskas. – Atsivežėme metalo detektorių, sako muitas – 5 tūkst. dolerių! Už 500 dolerių kyšį jį pranešė."

Net jei krovinio dokumentai tvarkingi, kauniečio tarpininkas sakydavo, kad muitininkui reikia sumokėti 300 dolerių, nes kitaip gali krovinys užsilaikyti savaites, mėnesius.

Todėl Ganoje matytas didelis reklaminis skelbimas gatvėse "Teisingumas neparduodamas" atrodė simboliškai ironiškas.

Lankėsi ir vudu šventykloje

Ar lietuviui teko pabuvoti aukso kasyklose? Taip. Vaizdas panašus iš filmo "Kruvinas deimantas" su Leonardo di Caprio.

"Lankiausi – įspūdinga. Iki jų keliavome į džiungles, – pasakojo Mantas. – Ekskavatorių iškasta 10–12 m gylio dauba, molyje murdosi apie 50 darbininkų, kurie jau ne juodi, bet rudi. Viršuje saugo mačetėmis ir automatais ginkluoti žmonės."

Jis girdėjo, kad ne vienas lietuvis sudegė su aukso verslu Ganoje: reikia daug ekskavatorių, darbo jėgos, žinoti daug niuansų, išvengti apgaulių, daug biurokratijos, be to, reikia milžiniškų ir neplanuotų išlaidų.

"Girdėjau, kad vienam pasisekė. Jis buvo pasikvietęs net rusų mokslininkus. Jo verslą už bene penkis kartus didesnę kainą perpirko rusai", – pasakojo verslininkas.

O vudu magija? Šios religijos sostinė – Beninas. Ten ji oficiali religija.

Ganoje, nors ir gyvuoja šamanizmas, gyvena daugiausia krikščionių, užrašai "Dievas tave myli", "Dievas tavo tėvas" puikuojasi net ir ant taksi.

"Benine lankiausi dvi dienas, buvau ir keistoje, pilnoje amuletų, supilto smėlio ir apdergtų balandžių pilaitę primenančioje vudu šventykloje", – prisiminė M.Skukauskas.

Ten jis pirko ir autentišką statulėlę su milžinišku falu: lietuviui paaiškino, kad ji dar neapkerėta.

"Turi apsilankyt pas šamaną, kuris užkerės statulėlę, prašyk, ko nori, – pinigų, sveikatos, moterų, nemirtingumo", – aiškino vietinis. O lietuvis jam atsakė: "Noriu ir meilės, ir pinigų, ir turtų, ir būti nemirtingas."

Tačiau už tiek daug norų reikia daugiau mokėti. Ir burtai galioja metus, po to – galia dings ir gali užpulti priešai, ligos, skurdas.

"Nepatikėjau, – prisipažino M.Skukauskas. – Taip statulėlė su falu į Lietuvą atkeliavo neužkerėta."