Šarūnas Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.

Tarp pirmųjų mačiusiųjų filmą buvo ir legendinė prancūzų režisierė Claire Denis. „Filmas sudaužė mano širdį. Karas mums atrodo labai toli, bet išties yra visai arti mūsų. Bartas ypač vaizdingai parodė karo realybę“, – devintąjį ilgametražį režisieriaus filmą įvertino ji.

„Šerkšno“ centre atsiduria Rokas ir Inga, dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje. Jie avantiūriškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

Roko vaidmenį atlieka Mantas Jančiauskas, o Ingos – Lyja Maknavičiūtė. Abiems aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzų dainininkė ir aktorė Vanessa Paradis (vaidinusi „Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas Andrzejus Chyra (vaidinęs „Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“).

Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę bei paskatina jį fotografuoti. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę. Tačiau jo draugiškumas greitai pereina į grėsmę ir beviltiškumą.

Filmavimo aikštelėje – šūviai

Kartu su 30-ies žmonių komanda, Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė patys girdėjo šūvius į jų pusę.

„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisimena Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.

Visi kariai, kurie pasirodo filme, išties yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui, paaiškina kodėl jie išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.

„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.

„Šerkšną“ Bartas patikėjo filmuoti naujos kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie praėjusio Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu. Doškus už šį filmą gavo „Sidabrine gervę“ kaip geriausias Lietuvos kino operatorius.

Prisiminė sausio 13-ąją

Kurdamas „Šerkšną“ Bartas mintimis grįžo į tragišką 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą.

„Tada filmavau pirmąjį savo ilgametražį filmą“, – prisiminė režisierius prancūzų televizijai ARTE. „Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojau ir iki pat pavasario filmavau dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje. Tada buvo labai snieguota ir šalta, visi medžiai atrodė kaip kalėdinės eglės. Norėjau iš tos dokumentikos sukurti filmą, kurį pavadinčiau „Šerkšnas“. Nesukūriau – bet sukūriau šį, Ukrainos „Šerkšną“.

Režisierius Ukrainos kova už nepriklausomybę domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Bartas Ukrainoje filmavo savo filmą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau sekusios Krymo okupacijos naujienas. Bartas sako, kad lietuviai turi būti budrūs šiandieniame politiniame lauke, nes ir Krymo okupacija įvyko ukrainiečiams to nesitikint.

„Lietuvos situacija nėra kaip Ukrainos. Nemanau, kad būtų ryžtasi mus atakuoti, nes esame NATO ir Europos Sąjungoje. Bet Kaliningrado srityje atsiranda vis daugiau ginklų, balistinių raketų. O juk tai – prie pat Lietuvos sienos“ – kalbėjo režisierius.

Komplimentai Barto humanizmui

Po premjeros Kanuose, „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai. Laikraštis „Le Monde“ režisierių pavadino „fatališkos melancholijos princu“, o patį filmą – „didžiu filmu apie meilę“. Leidinio kritikų manymu, „Barto humanizmo“ kupinas „Šerkšnas“ parodo, kaip kare nukenčia visi.

Kitas esminis prancūzų leidinys „Liberation“ Bartą pavadino „liūdniausiu žmogumi Europoje“ ir ypač gyrė filmo pabaigą: „Didingas finalas. Paskutinės 20 minučių yra fantastiškos.“

Tai buvo jau penktas Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas: pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.

Lyginant su ankstyvaisiais, aiškų naratyvą nebūtinai turinčiais, dialogų negausiais Barto filmais, „Šerkšnas“ yra daug universalesnis. Tačiau režisierius pabrėžia, kad nebandė sukurti filmo, kuris būtų aiškiai suprantamas visiems. „Nekuriu filmų vien tam, kad padidėtų mano žiūrovų ratas. Tokiu atveju reikėtų filmą iki maksimumo paprastinti. O tai man nebūtų įdomu“, – sako Bartas.

Kanų programos „Dvi režisierių savaitės“ meno vadovas Edouardas Waintropas filmą pavadino neorealistišku ir gyrė Barto gebėjimą kalbėti apie karą: „Jis turi dovaną kalbėti apie šią temą. Jo priėjimas prie karo – toks, kokį retai sutiksi.“

„Šerkšną“ Lietuvoje bus galima pamatyti nuo rugpjūčio 18-osios. Filmas bus rodomas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Palangoje, Ukmergėje, Utenoje, Varėnoje, Gargžduose, Nidoje ir Jurbarke.

„Šerkšnas sukurtas“ bendradarbiaujant Lietuvos, Ukrainos, Prancūzijos ir Lenkijos kino kompanijoms. Filmą Lietuvoje parėmė Lietuvos kino centras ir LRT.