Kad abu – taupūs bereikšmiams pokalbiams ir tuščiai žodžių nešvaisto – tiesa. Tačiau, „Sveikatos“ žurnalo paprašyti, labai atvirai šneka apie vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo sričių – sveikatą. Kodėl net ir didžiausiems darboholikams reikalingos atostogos, kiek problemų gali išspręsti dienos režimas ir kokios naudos duoda plaukimo treniruotės su treneriu ir sąmoninga mityba – apie visa tai Karinos ir Jeronimo išpažintys, paskanintos krislu jeronimiško humoro ir stilingo Karinos atvirumo.

„Liga ar sveikata – šie du dalykai visada šalia. Kurį prisijaukinsi, kuriam skirsi daugiau dėmesio, tas ir laimės“, – šypsosi vienas kitą palaikantys ir harmoningesnio, sveikesnio gyvenimo siekiantys atlikėjai.

– Jeronimas sykį išsidavė, kad su jumis, Karina, gali kalbėtis apie viską. Tai pakalbėkime iš pradžių apie prabėgusią vasarą – kokia ji buvo: darbinga, o gal dosni atostogų?

K. K.: Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT), kuriame dirbu, vasarą ilsisi, todėl daug koncertavome su merginomis. Dabar laukiu naujo teatro sezono, kuriame Jeronimas turės be galo įdomų naują vaidmenį – taps Džekilu ir Haidu to paties pavadinimo miuzikle, kuriame vaidinu ir aš.

J. M.: Ir netikėk, žmogau, lemtimi! Kai prieš kokius penkerius metus KVMT statė šį spektaklį, pakvietė atlikti Džekilo ir Haido vaidmenį mane, tačiau repeticijos dubliavosi su kitu projektu. Gavęs kvietimą ir vėl, nusprendžiau surizikuoti, nes vaidmuo pasirodė be galo įdomus – tiek iš aktorinės, tiek ir iš vokalinės pusės. Laukiu prasidedančių repeticijų, nes šią vasarą, kaip niekada, Karina dirbo, o aš atostogavau. Buvau net išvykęs su draugu savaitei į Suomiją pažvejoti, parvežiau Karinai pilną šaldiklį lydekų!

K. K.: Daug metų iš eilės mūsų vasaros būdavo labai vienodos – darbas ir darbas… Todėl sykį susėdome su Jeronimu ir nusprendėme, kad kiekvieną sezoną (kas tris mėnesius) pasidarysime sau nors po trumpas atostogas. Todėl šią vasarą laikėmės plano – atostogavome iki soties ir dviese, ir trise su sūnumi Majumi, ir keturiese – su šuneliu, kurį prieš ketverius metus pasiėmėme iš prieglaudos. Plaukėme baidarėmis, turistavome su palapine, ilsėjomės Juodkrantėje, kad atsigavę, ramia širdimi nuo rudens kibtume į darbus, kurie gerokai suintensyvės artėjant gruodžiui.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Smagu girdėti, kad į šaltąjį sezoną žengiate pailsėję, nes juk žmogaus sveikatai ir efektyviam darbui poilsis be galo svarbus.

K. K.: Su siaubu prisimenu vasarą prieš porą metų, kai per savaitę turėdavau vos vieną laisvą dieną. Po koncertų grįždavau namo išsekusi, miegodavau iki vidurdienio, o paskui ir vėl ruošdavausi važiuoti koncertuoti. Vasarai įpusėjus buvau suirzusi, pikta, nuolat pavargusi ir neišsimiegojusi. Daugiau tokios vasaros tikrai nenorėčiau patirti.

J. M.: Gerai pamenu tą laiką, apie kurį kalba Karina. Ji buvo taip įsisukusi darbų rate, kad aš jau gyvenau kaip viengungis: ir į draugų vestuves vienas važiavau, ir apskritai vienas su šunimi visur keliaudavau, o draugams sakydavau, kad mano antroji pusė yra šuo (juokiasi). Aš tą vasarą jaučiausi pailsėjęs, atgaunantis jėgas prieš naujų darbų sezoną, o Karina, mačiau, vis labiau zombėjo…

K. K.: Pamažu dariausi asociali (kvatojasi). Net laisvą dieną niekur nenorėdavau eiti. Tiek laiko būdama tarp žmonių, laisvalaikiu norėdavau likti namuose, viena, ramybėje. Energijos per koncertus atiduodavau labai daug, o laiko jos pasipildyti nebuvo.

– Minėjote savo ramybės ir saugumo oazę – namus. Gal jie gamtoje?

J. M.: Ne gamtoje, bet arti jos. Nespjautume ir į vienkiemį, bet gal vėliau, ateityje. Abu su Karina tikrai esame gamtos žmonės ir ateityje norėtume gyventi kokioje paežerėje, paupyje ar pajūryje. Be kaimynų. Nors dabartiniai mūsų kaimynai – puikūs, tik mes tokie asocialūs – į bendrystes neiname: vis žadame, bet nerandame laiko.

K. K.: Kuo toliau, tuo labiau namuose būti man gera. Susitvarkėme aplinką, turime gražią terasą, kurioje malonu gerti arbatą, pasimėgauti vaizdu, pomidorus iš savo šiltnamio susirinkti.

– Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būseną, o ne tik kaip ligos ar negalios nebuvimą. Sakykite, kas jums abiem yra gera sveikata?

J. M.: Man gera sveikata asocijuojasi su išsimiegojimu. Tada esi pailsėjęs, gero tonuso. Dar pridėčiau reguliarų sportą ir tam tikrą paros režimą. Dar – gera sveikata, kai dieną pradedi neišpleręs ir esi tonizuotas, geros motyvacijos, nuotaikos, energijos. Žodžiu, geros sveikatos sudėtis – tinkamas miego kiekis, režimas, sportas ir gera mityba. Būtinai ir ji.

K. K.: Deja, mano darbo specifika tokia, kad nėra jokio režimo, todėl visada jaučiuosi truputį išsibalansavusi. Atrodo, kad viskas mano gyvenime juda bangomis. Sakau sau: pabaigsiu darbus, o tada jau galėsiu pasirūpinti savo sveikata, t. y. eisiu laiku miegoti, sportuosiu, sveikai maitinsiuosi, nes dirbant naktimis geriausiais restoranais dažnai tampa degalinės… Per atostogas viskas taip ir būna, bet paskui, prasidėjus darbams, viskas vėl išsibalansuoja.

– Abu paminėjote tinkamą mitybą kaip vieną iš svarbiausių geros sveikatos faktorių. Ar skiriate jai pakankamai dėmesio?

J. M.: Kadangi gyvename rajone, į ūkininkų turgelį kasdien nevažiuojame, tačiau vasarą daržovių, žalumynų užsiauginame patys. Turime šiltnamį, lysvių, Karina netingi po darbų užsiimti daržininkyste, suleisti rankas į žemę. Valgome savo pomidorus, svogūnus, paprikas, morkas – žodžiu, kas užauga, tuo ir džiaugiamės. Vaisių, uogų irgi turime. Dar turime kaimyną, kuris kartais parduoda kaimiškų kiaušinių.

K. K.: Pagal galimybes stengiamės nevartoti greitojo maisto. Kartais, kai nėra kitos išeities, geriau nieko nevalgau, nei leidžiu sau maitintis makdonaldų mėsainiais. Tačiau didžiausias mano priešas vis dėlto yra ne greitasis maistas, bet saldumynai. Svoris nuo jų neauga, bet juk visi žinome, koks žalingas sveikatai yra cukrus. Nuo jo pertekliaus greičiau sensta oda, netenkama mineralų. Su per dideliu cukraus vartojimu siejamos širdies ir kraujagyslių, onkologinės ligos. Deja, mano darbe būna taip: skubi, leki, nespėji, nori valgyti – ieškai, kuo pasisotinti, ir greičiausias būdas tai padaryti, aišku, būna koks nors saldumynas, dažnai – arbata su medumi.

J. M.: Kadangi Karina dėl didelio darbų krūvio labai retai gamina maistą namuose (bet kai jau gamina – ypač skaniai!), nevengiame maitintis kavinėse, kur galima gauti ir sriubos, ir karšto normalaus maisto.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Ar turite silpną vietą, kuri į stresą ar kitą aplinkos dirgiklį reaguoja pirmiausia?

K. K.: Turiu. Manau, kad tai skrandis ir padidėjęs skrandžio rūgštingumas – refliuksas. Kai rūgštys sukyla, tuomet imu kimti. Paprastai tai nutinka kiekvienų metų gruodį, kai darbų krūvis yra didžiausias. Negali normaliai susireguliuoti mitybos, dienos režimo, tuomet – stresas, nervai. Kasmet, prieš prasidedant gruodžiui, bandau kažkaip tą padėtį taisyti – mažinu saldumynų, daugiau ilsiuosi. Tačiau galiausiai scenarijus vis tiek būna toks pats – skrandžio problemos, refliuksas, o nuo jo viskas sukyla į viršų – gerklė, sloga, užkimęs balsas ir dar, kaip vyšnaitė ant torto, prasideda galvos skausmai. Nors pastaruoju metu – tfu tfu tfu – jų jau gerokai mažiau. Gal padėjo vizitai pas kineziterapeutą? Jis man parodė pratimų, kokius turėčiau kasdien daryti. Ne visada spėju, bet kai jau pajaučiu, kad prasideda problemos, išsyk darau mankštelę arba pasiimu keletą poilsio dienų. Žodžiu, kuo daugiau metų, tuo labiau pažįstu savo organizmą ir jo siunčiamus signalus. Bandau užbėgti problemoms už akių.

Gera sveikata, kai dieną pradedi neišpleręs ir esi tonizuotas, geros motyvacijos, nuotaikos, energijos.

J. M.: Kur mano silpnoji vieta? Net nežinau... Gal nugara? Kartais pakerta ją juosmens srityje. Ir kelius skauda, tiksliau, jų sąnarius. Spėju, kad nuo per didelio fizinio krūvio, nes muzikinės karjeros pradžioje visiškai savęs netausojau. Darydavau viską, ką režisieriai liepdavo, – atiduodavau paskutines jėgas, tarsi rytojaus jau nebūtų (juokiasi). Vėliau, kai susidūriau su skausmais, atėjau į protą, kad repetuojant kovos scenas galima ir antkelius ar bent kokius paminkštinimus po keliais pasidėti. Supratau, kad ir apšilti prieš spektaklį, kaip prieš kokią treniruotę, nepakenktų.

– Puiku, kad užsiminėte apie fizinę sveikatą, nes Kaune jau sklando gandas, kaip Karina su Jeronimu kelis kartus per savaitę sportuoja su treneriu baseine...

J. M.: Prieš dvejus metus atradome baseiną ir šiuo atradimu esame be galo patenkinti. Jei negaila nueiti į restoraną ir pravalgyti kokius 40 eurų, tai kodėl turėtų būti gaila tuos pinigus skirti asmeniniam treneriui – susimokėti už dėmesį ir patarimus, skirtus tik mums? Pasidomėjome, kad plaukimas iš visų sporto šakų teikia vos ne didžiausią naudą. Judant vandenyje mažiau apkraunami sąnariai, gerėja kraujotaka, širdies darbas; vanduo atpalaiduoja ir stiprina įsitempusius raumenis; mažėja nuovargis, gerėja savijauta. Be to, plaukiant tolygiai dirba beveik visi kūno raumenys, maža traumų tikimybė.

K. K.: Pasišnekėjome su Jeronimu, kad plaukimas – beveik idealus sportas. Ilgą laiką abu ieškojome ko nors, kas teiktų naudą kūnui, bet kartu būtų maloni veikla ir širdžiai. Aš, pavyzdžiui, tris kartus per savaitę važiuodavau į sporto klubą arba bėgiodavau, bet dažnai dėl darbų ir nuovargio iškrisdavau iš kasdienio grafiko. Plaukimas man buvo artimas nuo vaikystės. Kurį laiką jį lankiau, bet neužsikabinau. Nusprendžiau grįžti ir išbandyti jo naudą dar kartą.

J. M.: Kitas svarbus faktorius, kodėl iš visų fizinių veiklų pasirinkome būtent treniruotes baseine, tai… bendrystė. Į baseiną galime eiti kartu. Ši veikla tinka mums abiem. Pajutau, kad mano galva čia geriausiai pailsi ir gali atsipalaiduoti nuo visų pašalinių minčių, nes galvoji tik apie tai, ką sako treneris. Jis, patikėkite, iš tavęs išgręžia gerokai daugiau, nei pats iš savęs išspaustum.

K. K.: Be plaukimo, abu turime ir kitų malonių fizinių veiklų. Aš pernai netikėtai atradau pole sportą – akrobatiką ant stulpo, kuri reikalauja labai daug lankstumo, ištvermės. Man patinka išsikelti iššūkius, o paskui juos įveikti.

– Visos šios veiklos, apie kurias kalbėjome, yra praktikuojamos daugiau šaltuoju sezonu, nes vasarą ir taip yra ką veikti. Galima maudytis šalia jūsų esančiame tvenkinyje...

J. M.: Galima, bet, deja… Nieko panašaus nedarome (juokiasi).

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kai ateis žiema, galėsite būti labai madingi – prasikirsti savo užšalusiame tvenkinyje eketę ir nardyti joje kaip ruoniai, prieš tai, aišku, pasikaitinę pirtelėje, pabėgioję basomis per sniegą. Juk pirtelę turite?

J. M.: Turime, turime. Pirtelė būtent ir buvo didysis šios vasaros projektas. Dar esame užsisakę ir kubiliuką, kuris šaldo vandenį. Bandysime po truputį prisipratinti prie šalčio ir žiūrėti, ar šaltos vonios mūsų kūnui bus malonios. Pažįstame tikrai ne vieną žmogų, kuris lenda žiemą į eketę ir džiaugiasi puikiu poveikiu savo sveikatai. Pažūrėsime, ar ir mums taip bus.

– Kiekvieno žmogaus namuose yra vaistų spintelė, kurioje rastume bent jau paracetamolio ar smektos virškinimui pagerinti. Įdomu, kaip atrodo jūsų šeimos vaistinėlė?

K. K.: Galite juoktis, bet… ibuprofenas yra mano geriausias draugas. Dar gerokai prieš metus būdavo taip: mažiausias stresas, ir man jau skauda galvą! Iš pradžių dar laukdavau – gal praeis, bet skausmas tik dar labiau sustiprėdavo. Todėl dabar tiek namuose, tiek rankinėje visada turiu tabletę nuo galvos skausmo. Ir vaistų nuo refliukso. Daug ką nuo jo esu išbandžiusi: ir laikiausi dienos režimo, ir nevartojau cukraus, ir gėriau arbatų su mikstūromis, bet kai visa tai nepadeda, geriu vaistus.

J. M.: Mūsų vaistinėlėje visada rasite, kaip aš vadinu, profesinių vaistų – čiulptukų nuo gerklės skausmo, purkštukų slogai palengvinti, šildančių ir šaldančių tepalų nuo raumenų skausmo. Arbatų irgi yra. Ypač vartojamos liepžiedžių ir čiobrelių. Ir būtinai į arbatas dedame daug medaus. Juokiamės, kad abu su Karina esame mediniai, nes medų kabliuojame kibirais. Dabar jau stengiamės jo mažinti, nes kai per pusantros savaitės suvartojome kilogramą, išsigandome.

– Cituoju Jeronimo žodžius: „Yra žmonių, kurie negali gyventi be dramų, konfliktų, bet man tai svetima, kaip ir Karinai.“ Negi nėra nieko, kas jus išvestų iš kantrybės ar sudrumstų emocinę sveikatą?

K. K.: Nesu linkusi labai aistringai rodyti žmonėms savo nepasitenkinimo. Labiau viską laikau savyje. Psichologai pasakytų, kad toks negatyvių emocijų kaupimas savyje dar blogesnis variantas, nes tarp psichinės ir fizinės žmogaus būsenos yra tiesioginis ryšys. Kiekviena neigiama, viduje užgniaužta emocija griauna vidinę sveikatos tvirtovę. Pastaruoju metu jau mokausi blogų emocijų savyje nekaupti, o jei kas nepatinka – tiesiog kultūringai pasakau. Anksčiau tikrai daugiau visko savyje kaupdavau, kol vieną dieną pratrūkdavau… Pastebėjau, kad su metais labai nenoriu taikstytis su kai kurių žmonių nekultūringumu ar savanaudiškumu. Turiu nusistačiusi savo vidines taisykles, kurių nenoriu peržengti.

J. M.: Karina gerai pasakė. Aš irgi, jei kokie nors dalykai prieštarauja mano vertybių skalei, nebesitaikstau. Su laiku darausi vis aštresnis. Nebepatyliu, kaip anksčiau, drąsiai išsakau savo nuomonę. Žinau, kad jei užgniaušiu savyje, vaikščiosiu neramus, bambėsiu sau viduje ir dėliosiu visokius dialogus galvoje, kol neišsakysiu. Todėl sveikiausia, manau, viską aiškintis tiesiog čia ir dabar.

– Beveik dešimtmetį abu dirbate KVMT. Ar teko kada lipti į sceną negaluojant?

J. M.: Be abejonės. Nerastumėte nė vieno atlikėjo, kuriam neteko to daryti, nes įsipareigojimai spaudžia. Ypač gruodžio mėnesį, kai visi turime didžiausią srautą renginių ir kiekvieną dieną maksimaliai atiduodame save scenai. Vieną dieną – vienoje arenoje, kitą dieną – jau kitoje, trečią – vaidini sunkų spektaklį teatre, o paskui skubi dar į kito žanro koncertą. Todėl faktas, kad tavo gyvybės resursai senka. Pavargsta balso raumenys, ypač tada, kai krūvis didelis ir nėra laiko atsigauti. Čia tas pats, kaip kasdien kilnoti vis sunkesnį svarmenį ir tikėtis, kad traumos nepatirsi.

K. K.: Tačiau koks įdomus psichologinis momentas: tarsi užsiprogramuoji ir žinai, kad du mėnesius, iki tam tikros dienos, negali sirgti. Organizmas tavęs klauso, dirba, bet kai terminas pasibaigia ir jau atrodo, kad galėsi netrukdomai ilsėtis, viskas tavyje ima griūti – balsas, miegas, sveikata… Man irgi ne sykį teko koncertuoti sergant. Tačiau labiausiai atsimenu, kai temperatūra nebuvo tragiškai aukšta, bet nosis taip užgulė, kad vos prakvėpavau. Jau buvo beprasidedantis sinusitas.

J. M.: Baisiausia, kai dingsta balsas, tuomet pasitelki tiek legalias, tiek  nelabai legalias priemones: lašelines, įvairiausius purškalus, net intraveninius dalykus.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Dar vienas svarbus faktorius visai žmogaus fizinei, psichinei ir emocinei sveikatai – miegas. Jei neišsimiegame, patiriame daugiau streso, vargina prastesnė nuotaika, sunku susikaupti… Ar gerai  miegate?

K. K.: Sakyčiau, kad problemų dėl miego tikrai neturiu. Galiu miegoti bet kur ir bet kiek. Jeronimas kartais man netgi pavydi, nes jei jau aš noriu miego, galiu miegoti bet kur. Kartais išsibalansavęs režimas duoda savo. Jei dirbi naktį, o guliesi šeštą ryto ir miegi iki vidurdienio, kitą dieną, nors ir nėra koncerto, normaliai užmigti vis tiek negali.

J. M.: Mane labiausiai nemiga kamuoja gruodį, kai daug darbo, streso, atsakomybės, naujos informacijos, emocijų. Būna, kad grįžti namo nusikalęs, o užmigti niekaip negali. Atrodo, miegoti nori, bet smegenys niekaip neišsijungia.

K. K.: Štai dėl šios priežasties grįžusi po kokio naktinio koncerto aš kurį laiką ramiai pasėdžiu, išgeriu arbatos ir tik tada guluosi į lovą, nors, atrodo, turėčiau skubėti.

J. M.: Užtai gruodį, kai užpuola nemiga, aš nesikankinu: nusiperku kokių nors priemonių miegui. Pavyzdžiui, melatonino tablečių ar CBD kanapių aliejaus, kurie greičiau atpalaiduoja smegenis. Man per didelė prabanga vartytis kelias valandas lovoje ir neužmigti, kai žinau, kad ryte turėsiu keltis į ankstyvą repeticiją. Neužmiegu taip lengvai kaip Karina. Geram miegui man reikia tylos, tamsos, ramybės. Kai užsisuka mano minčių karuselė, jos taip lengvai nesustabdysi. Žinau, kad nemiga, kaip ir perdegimas, yra labai rimtos meno žmonių problemos, vedančios link depresijos, nevaldomų panikos atakų. Turiu ne vieną savo pažįstamų pavyzdį, kai, atrodo, žmogus sveikas, bet jam viskas blogai, nenori keltis iš lovos, nieko daryti. Link to veda atsakomybė, milžiniškas stresas ir įtampa, kurie yra nuolatiniai mūsų, meno žmonių, palydovai. Ilgainiui, aišku, juos prisijaukini, bet jie vis tiek išlenda. Turi laikyti privertas duris ir neleisti jiems tavęs užvaldyti.

– Su maloniu jauduliu ir nedrąsia baime judviejų linksniuojamas gruodis tikrai netruks ateiti. Ko, laukdami jo, sau palinkėtumėte?

K. K.: Sveikatos! Ko daugiau? Juk kai ką nors skauda – niekas nebemiela: nei darbas, nei santykiai, nei drabužiai, nei daiktai. Nori vieno – kad tik greičiau pasveiktum ir geriau jaustumeis.

J. M.: Kad gruodžio mėnuo, kuris jau suplanuotas ir žada būti labai įspūdingas, praeitų sveikai ir harmoningai. Kad liktų laiko ir miegui, ir sportui, ir poilsiui, ir būtinai – sveikatai palankesnei mitybai.