– Nesate naujokas nei teatro scenoje, nei kino aikštelėje. Šiuo metu filmuojatės linksmame seriale „(Ne)piniguose laimė“, kuris nuo rudens pakeis legendines „Moterys meluoja geriau“ istorijas. Apie ką šis serialas?
– Jis yra apie Inetą (aktorę Inetą Stasiulytę – aut. past.) ir jos kuriamą personažą. Nenoriu visko išpasakoti, kas ten vyks, bet jei labai trumpai – turtinga moteris atvažiuoja į kaimą ir ten pradeda naują gyvenimą. Beje, prieš tai dar sužino, kad jos vyras aferistas ir kad nuo šiol jai teks pamiršti visą prabangą, prie kurios buvo pripratusi.
Mano personažas Martynas irgi į tą kaimą atklysta iš miesto ir bando susikurti naują gyvenimą – pradeda ūkininkauti. Taip darbuodamasis savo naujame kelyje jis sutinka skirtingas moteris.
Ar jis jų ieško? Ne visai. Tarkime, Agnės Šataitės personažas labiau nori manęs nei aš jos, o tarp Inetos ir manęs įsiplieskia meilės kibirkštėlė. Labai patikiu ja ir bandau iš visos širdies atsiduoti tai meilei, o kas iš viso to išeis – nesakysiu. Pamatysite seriale.
– Pataisykite, jei klystu, bet televizijos serialuose jūs dažniausiai vaidinate visokius blogiukus?
– Tikrai taip. Su lietuviškų serialų pradininke prodiuserių kompanija „Videometra“ draugaujame ne pirmus metus ir dažniausiai man tenka vaidinti blogus, piktus, įskaudintus ar kaip nors kitaip aplinkos paveiktus žmones. Nežinau, kas tai lemia, – balsas ar išvaizda?
Iš tiesų ir šiame seriale turėjau vaidinti visai kitą personažą – šamaną, šiam vaidmeniui ir ruošiausi. Tačiau ieškant, kas galėtų suvaidinti Martyną, Inetai šovė į galvą mintis šiam vaidmeniui pasiūlyti mane. Todėl Martynu tapau atsitiktinai ir Inetos valia.
– Kuo labiausiai patraukė šio personažo charakteris ir apskritai serialo scenarijus?
– Mane visada traukia iššūkiai, o čia žinojau, kad reikės mokytis vairuoti traktorių, jodinėti. Susidomėjau.
Renkantis vaidmenis mano pozicija dažniausiai tokia: nesvarbu, kur, svarbu, su kuo. Kai sužinojau, kad Saulius Balandis bus šio serialo režisierius ir kad teks vaidinti su tokiais aktoriais, kaip Ineta Stasiulytė, Agnė Šataitė, Laurynas Jurgelis, Šarūnas Datenis, Vilija Matačiūnaitė ir kitais, įkalbinėti nereikėjo.
– TV serialas „(Ne)piniguose laimė“ pristatomas kaip komedija. Ar šis žanras jums naujiena?
– Vaidinu jau 13–14 metų. Todėl teatro scenoje komedijos man tikrai teko ragauti ir visai neblogai su tuo žanru susidorodavau. Mėgstu, kai žmonės juokiasi. Tada jie atrodo laimingi.
Televizijoje? Galbūt tai pirmas toks mano projektas. Tačiau labai smagus. Filmavimo aikštelėje mes daug juokiamės ir puikiai leidžiame laiką, o ar žiūrovams pasirodys juokinga – pamatysime.
– Ar pats turite kokių nors bendrų bruožų su Martyno personažu?
– Kitaip turbūt jo net nesuvaidinčiau. Žmoguje visko labai daug ir nors kartais mums atrodo, kad esame vienokie, giliau pasikapstę suprantame, kad galime būti ir kitokie.
Taip ir aš kiekviename personaže randu dalelę savęs. Kartais net nenorėčiau matyti kai kurių savo savybių, bet jos vis tiek kur nors giliai slypi – pamirštos, neištrauktos į dienos šviesą.
Filmavimo aikštelėje daug juokiamės ir puikiai leidžiame laiką, o ar žiūrovams pasirodys juokinga – pamatysime.
Man atrodo, kad per vaidybą mes tampame visaaverčiais žmonėmis, nes išsiaiškiname apie save labai daug dalykų.
Panašumai su Martynu? Jis geras ir labai nori, kad kitiems sektųsi. Aš irgi tą norą turiu. Man gera, kai kitam sekasi, ir aš moku tuo pasidžiaugti. Spėju, kad neturiu pavydo jausmo.
Martynas nori visiems padėti, nors dažnai dėl tos pagalbos būna ne taip suprastas. Šita savybė – jo laimė ir nelaimė, nes kai žmogus užmiršta save, jam darosi labai sunku gyventi.
– Išvykęs gyventi į kaimą Martynas pradeda ūkininkauti. Ar Karolis yra kada nors dirbęs ūkio darbus?
– Kai buvau vaikas, dažnai vasarodavau pas močiutę Čižiūnuose netoli Aukštadvario. Dar pamenu ten ir savo prosenelį… Kasdavome bulves, grėbdavome šieną, bet kaimas šiandien man labiau nostalgiją keliantis prisiminimas nei asociacija su sunkiu darbu.
Vis dėlto dabartinis aš tikrai neūkiškas žmogus. Tikiu, kad kiekvienas turime daryti tai, ką mokame geriausiai. Todėl jei mano namuose sugenda čiaupas, skambinu meistrams, o ne bandau taisyti jį pats.
– Serialo pavadinimas tarsi klausia, ar tikrai laimė nepriklauso nuo pinigų. Kaip pats atsakytumėte į šį klausimą?
– Matote, mano gyvenime dar nebuvo tokio etapo, kad turėčiau labai daug pinigų (juokiasi). Todėl atsakyti į šį klausimą man sunkoka.
Galbūt pinigų reikia turėti tiek, kad užtektų ramiai gyventi, – turiu omenyje, kad nesuktum galvos, kaip nusipirkti maisto ar susimokėti mokesčius. Kai tavo lūkesčiai nėra per daug dideli, tuomet ir pinigai netampa centrine figūra. Man svarbiau yra žmogus, jo vidinė pilnatvė, santykiai, rūpinimasis vienas kitu. Ypač šiandien, kai gyvename tokiame jautriame socialiniame ir politiniame kontekste. Šiandien dar labiau nei bet kada tikiu, kad ne piniguose laimė.
– Gal pasidalytumėte, kaip atrodo tipiška serialo „(Ne)piniguose laimė“ filmavimo diena?
– Mielai. Atsikeli kokią 6 val., prausiesi, sėdi į automobilį ir važiuoji į filmavimo aikštelę. Filmavimai vyksta skirtingose vietose – Lentvaryje, Vilniuje, Trakuose.
Viena įdomiausių dienų man buvo, kai reikėjo išmokti jodinėti. Iš pradžių susitikau su jojimo trenere, paskui bandžiau sėstis ant žirgo. Įdomu, kad filmuojant scenas su žirgu kiekvienas dublis išeidavo labai skirtingas, nes niekada nežinojai, ką padiktuos pats gyvūnas.
Kaip sekėsi? Puikiai. Prieš sėsdamas į balną aš dar ilgokai su žirgu kalbėjausi, glosčiau, pratinau prie savęs, kad manęs nenumestų.
16 val. darbas filmavimo aikštelėje baigiasi. Tada ateina eilė sportui. Paskui šiek tiek gyvenimo ir miegas. Tokia ta eilinė diena.
– Serialas vis dar filmuojamas, pats darbų įkarštis, serijų žada būti daug. Smalsu, ar aktoriai čia gali improvizuoti?
– Scenarijaus keisti negalime, bet improvizuoti – taip. Improvizuojame gana daug, nes kartais tai, kas parašyta, atrodo nejuokinga. Nenoriu nieko įžeisti, bet… kai būna aktoriams smagu, tai juokiasi ir žiūrovai. Todėl stengiamės daryti taip, kad, visų pirma, būtų mums smagu. Situacijų nekeičiame – tik tekstus, reakcijas ir pan. Manau, tokių TV serialų sėkmė daugiausia priklauso nuo aktorių meistriškumo.
– Ar pats laisvalaikiu dažnai įsijungiate televizorių, kompiuterį – žiūrite filmus, serialus? Gal turite favoritų?
– Kadangi „(Ne)piniguose laimė“ – smagi komedija, tai šią vasarą ir pats dairiausi komedijų. Kaip tyčia išėjo antra dalis 1996 m. pasirodžiusio filmo „Laimingasis Gilmoras“ (angl. „Happy Gilmore“) su komiku Adamu Sandleriu. Prisiminiau jį kaip kūrėją, žiūrėjau jo komedijas ir daug juokiausi.
Šiuo metu per „Netflix“ žiūriu dokumentinį serialą apie Šaltąjį karą. Kaip matote, esu labai skirtingų žanrų mėgėjas, bet laiko filmų peržiūrai randu tik vakarais prieš miegą.
– Kaip pailsite nuo sunkesnių vaidmenų ir jų psichologinio krūvio, intensyvaus filmavimo grafiko? Kas padeda atsiriboti?
– Vienareikšmiškai – sportas. Praeitą rudenį dalyvavau „Ironman“ varžybose Italijoje, užtrukau dvylika valandų – plaukiau, važiavau dviračiu, bėgau. Prieš tai gerą pusmetį tam ruošiausi. Viską filmavau ir dabar kuriame dokumentinį filmą. Tikiuosi, žiemą jau bus.
Mėgstu ledo ritulį. Planuoju šį sezoną žaisti už ledo ritulio komandą „Feniksas“ – jau pats metas jai laimėti Lietuvos mėgėjų čempionatą, nes kol kas esame tik antri.
Kas dar? Man patinka mokytis naujų dalykų, tad visą šią vasarą mokiausi žaisti lauko tenisą ir netrukus turėsiu nedidelį teniso mačiuką.
Mėgstu būti gamtoje. Maudytis. Kadangi ši vasara buvo dosni grybų, tai nemažai grybavau.
Per atostogas važiavau su dviem bičiuliais į Švedijos šiaurę, kur 200 km vaikščiojome kalnais, slėniais žmogaus nepaliestoje gamtoje, maudėmės upėse ir ežeruose, ėjome į pirtis. Čia neveikė jokios ryšio priemonės, tad poilsis buvo absoliutus.
Žodžiu, atsiriboti nuo darbų man geriausiai padeda gamta arba sportas. Mėgstu išbandyti ką nors naujo, varžytis, tobulėti, laimėti. Energijos suteikia ir laikas su šeima.
– Minėjote, kad Jūsų mama ne tik lietuvių kalbos mokytoja, bet ir turi režisierės diplomą. Gaunate iš jos patarimų?
– Patarimų iš saviškių neprašau, bet jie mane labai palaiko. Nuo to karto, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), mano tėvai nepraleido nė vieno mano spektaklio ar filmo premjeros.
Kadangi šioje profesijoje įsitvirtinti yra gana sunku, tai pradžioje, kai tik baigiau LMTA, teko pasinaudoti ir jų finansine parama. Laimei, dabar jau viskas įsivažiavo.
Kai noriu objektyvaus įvertinimo iš šalies, dažniau kreipiuosi ne į šeimą, bet į savo teatro mamą. Ja vadinu mūsų kurso vadovę Eglę Gabrėnaitę. Puikiai su ja sutariame, tad kartais pasidomiu, ką ji mano apie vieną ar kitą mano vaidmenį. Pasikalbame ir tada pasidaro lengviau.
– Įdomu, kada pirmą kartą supratote, kad norite būti aktoriumi?
– Cha… Nežinau. Mano mokinystė prabėgo Elektrėnuose, tai ten buvau gana aktyvus jaunuolis. Mano mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja ir nuo penktos klasės buvo mano auklėtoja. Todėl su ja praleisdavome labai daug laiko – tiek mokykloje, tiek namuose. Ji ragino mane visur dalyvauti – skaitovų konkursuose ir kt. Su mokytoja Augute Liutkevičiene dalyvaudavome poetinėse kompozicijose.
Mano mama dar organizuodavo tokį teatro festivalį „Felicija“, kur visi mokiniai, mokytojai ir visi Elektrėnai ūždavo nuo spektaklių gausos. Tai turbūt tas susidomėjimas scena, vaidyba atėjo iš mamos. Kada? Net nežinau. Viskas įvyko palaipsniui.
– Kaipgi muzika? Ar ji ėjo paraleliai su vaidyba: juk mokykloje muzikavote su grupe „Basi“?
– Taip, kažkuriuo gyvenimo etapu atsirado ir muzika. Esu baigęs akordeono specialybę, moku groti gitara. Galiausiai mes su keturiais bičiuliais įkūrėme grupę „Basi“, kur iš tiesų grodavome basi (juokiasi).
Man atrodo, kad per vaidybą tampame visaverčiais žmonėmis, nes išsiaiškiname apie save labai daug dalykų.
Netgi tada, kai jau mokiausi LMTA, grojimas užėmė svarbią vietą. Mūsų grupė egzistavo apie aštuonerius metus, jau buvome įsitvirtinę ir Vilniaus scenoje, bet paskui, kaip sakoma, įvyko gyvenimas. Mes išsiskirstėme. Tuomet stačia galva nėriau į teatrą, kiną ir atėjau iki šio taško, kuriame esu dabar. Kad einu tinkamu keliu, rodo ir mano pasiekimai. Pernai buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už pagrindinį vaidmenį režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Stand-up'as prasmei ir beprasmybei“. Taip pat buvau nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią antraplanį vaidmenį Lauryno Bareišos filme „Sesės“.
– Kokį personažą dar svajojate kada nors suvaidinti?
– Kiekvieną sezoną vis pagalvoju ir… tas noras išsipildo, tad gal ir dabar garsiai pasakysiu. Norėčiau suvaidinti ką nors didelio kine. Kad tas vaidmuo pareikalautų didesnių iššūkių – tarkime, priaugti arba numesti svorio, arba kad reikėtų dėl jo tobulinti savo fizinius ar protinius gebėjimus, pavyzdžiui, lankyti kokio nors sporto treniruotes, domėtis kokiu nors mokslu ir pan. Svajoju užauginti visą vaidmenį nuo pradžių iki galo.
Apie ką tas filmas būtų – ne taip svarbu. Pakartosiu: man svarbiau žmonės, su kuriais tektų patirti visą kūrybos procesą.
– Ar aktoriai Lietuvoje gali gyventi finansiškai stabiliai? Ką apie tai galvojote prieš pasirinkdamas aktorystės kelią?
– Tiesą sakant, prieš pradėdamas aktoriaus kelią nieko negalvojau, nes kai esi aštuoniolikos, viskas yra įmanoma.
Dabar? Manau, taip – aktoriai Lietuvoje gali gyventi normalų gyvenimą, tik reikia labai daug dirbti. Tačiau turbūt ne tik aktoriams – visiems.
– Ar kada nors teko atsisakyti gero atlygio dėl vaidmens, kuris tiesiog nelipo?
– Spėju, kad tokio atvejo mano gyvenime dar nebuvo. Jei būtų? Hmm… Atsisakyčiau vaidinti kokiame nors blogame, propagandiniame, nenaudingame mūsų šaliai filme. Gavęs tokį pasiūlymą turbūt pasiųsčiau jį pateikusį žmogų kuo toliau… Esu savo šalies patriotas. Jei tai neturėtų sąlyčio su mano vertybėmis, tuomet, manau, visi vaidmenys man būtų priimtini: juk aktorius turi mokėti viską.
– Ar pats mokate tvarkytis su pinigais, o gal labiau esate menininko tipo žmogus, kuris linkęs gyventi šia diena?
– Nuo aštuoniolikos metų, kai dar nelabai apie pinigus galvojau, iki dabar matau pažangą. Pasakysiu taip: mokausi tai daryti. Ėmiau mąstyti, kodėl kiti turi namus, o aš vis dar ne. Paskui supratau, kad greitai niekam nieko nebūna – turi taupyti, investuoti ir pan. Šiuo metu tvarkymosi su pinigais prasme esu teisingame kelyje (šypsosi).
– Įjungėte taupymo režimą ir nuo šiol jokių nereikalingų pirkinių – tik tai, kas būtiniausia?
– Neseniai su drauge kalbėjomės ta tema. Man jai – nieko negaila, bet sau? Čia jau kitas reikalas. Tarkime, man reikia naujų batų ir aš matau, kad jie kainuoja 100 eurų – žiauriai gaila pinigų! Priėjome iki tokių kuriozų, kad aš pervedu tuos pinigus savo draugei, nes pačiam pirkti ranka nekyla (juokiasi). Aš verčiau permetu atsakomybę kitam.
Kam pinigų negaila? Sveikatai, vitaminams, sportui, artimiems žmonėms, maistui. Mėgstu skaniai pavalgyti ir dažnai pats gaminu, tai kartais kokių brangesnių produktų nusiperku.
– Ar sutinkate su mintimi, kad aktoriaus darbas – daugiau pašaukimas, o ne profesija?
– Nežinau, ar žodis pašaukimas čia tinka. Manau, nusprendęs būti aktoriumi žmogus turi ką nors toje aktorystėje įsimylėti. Netikiu, kad jis norėtų dirbti vien dėl to, kad būtų matomas ar žinomas, nes tai labai sunku, reikalauja daug jėgų ir ne visada finansiškai atsiperka.
Planas B, jei būčiau neįstojęs? Turbūt gročiau ir dabar kalbėtume apie muziką, o ne apie kiną ar teatrą. Man sekasi, nes mano personažams dažnai tenka pagroti arba padainuoti, tai kartkartėmis pajudinu šią savo meilę. Tikiu, kad ateityje jūs dar pamatysite mane ir grojantį, ir dainuojantį!
Naujausi komentarai