Prabangiuose ir eiliniuose tarpukario Kauno restoranuose bei kavinėse pulsavospalvingas gyvenimas
Laikinosios sostinės viešąjį gyvenimą sunku įsivaizduoti be Metropolio, Versalio restoranų, Konrado kavinės. Būtent kavinėse, restoranuose, baruose anuomet buvo galima greičiau nei laikraščiuose sužinoti karščiausias aukštuomenės gyvenimo naujienas, skandalus, susipažinti su vyresniais kolegomis, padėti pamatus karjeros laiptams. Kartu čia gimdavo daug puikių idėjų. Tad tarpukariu kavinės ir restoranai atstojo tai, kas mums dabar yra, pavyzdžiui, mobilusis telefonas, ar internetas. Socialinės antropologijos magistras Andrius Zeigis pateikė daug įdomios informacijos apie laikinosios sostinės kavinių ir restoranų kultūrą.
Tragiška restorano lemtis
Pirmojo restorano pėdsakai Kaune veda į XVIII amžių. Senamiestyje, buvusio žuvų turgaus rajone, 1764 m. žydas Malamedas atidarė restoraną, kuris netrukus sudegė kartu su savininko žmona ir sūnumi. Tik po 15 metų toje pačioje vietoje vėl buvo atidarytas restoranas. Šį kartą jo savininku tapo totorius, anksčiau turėjęs smuklę Vilijampolėje.
Sumanusis totorius pirmasis Kaune įrengė restorane atskirus kambariukus (jie buvo vadinami kabinetais), kuriuose buvo galima linksmintis su šeimininko pasiūlytomis merginomis. Tokių kabinetų atsirado vėliau įrengtuose restoranuose, kuriuose lankydavosi turtingi ponai ir karininkija.
Pačioje XVIII a. pabaigoje minėtą restoraną nusipirko žydas K.Lazeris. Kadangi Napoleono armijai žygiuojant į Rusiją prancūzų kareiviai buvo sustoję Kaune ir lankėsi K.Lazerio restorane, tai, rusams išvijus prancūzus, restoranas buvo uždarytas. Priežastis paprasta - restoranų savininkai, aptarnaudami prancūzus, juos palaikė.
Pirmarūšiai ir antrarūšiai
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, veikę restoranai buvo suskirstyti į grupes: daugiau valstybei mokantieji buvo vadinami pirmos rūšies, o mažiau antros (buvo ir trečios rūšies restoranų bei kavinių). Pirmos rūšies restoranai dirbo iki 24 val., o antros iki 22 val. Be to, turtingesni restoranai, kurių dauguma buvo įsikūrę Laisvės alėjoje, turėjo daugiau klientų (jie pradėdavo plūsti tarp 21 ir 22 val.) ir turėjo teisę kelti maisto ir gėrimų kainas.
Keičiantis vyriausybėms, keitėsi požiūris į restoranus, o ypač įvedus valstybinį degtinės monopolį. Mat valstybei rūpėjo daugiau uždirbti. Tad restoranų ir kavinių darbo laiko niekas neberibojo. Restoranai dažniausiai dirbdavo iki 1 val. nakties, bet buvo ir ilgiau dirbančių.
Nepriklausomybės pradžioje Kauno restoranus buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ilgainiui restoranų ir kavinių skaičius išaugo. Žymiausios tarpukariu buvo Konrado, Perkausko bei Laisvės kavinės.
M.Konrado ir A.Perkausko kavinės
Kai 1933 metais bankrutavo Konradų šeimos palikuonys, valdę kavinę, naujais jos šeimininkais tapo dviejų bankų ir alaus daryklos savininkai, dar vėliau Rezienė. Tuo metu (1939 m.) viešame gyvenime buvo pabrėžiamas tautiškumas, lietuviškumas. Laikraščiuose net buvo raginama eiti į tas kavines ir restoranus, kurių savininkai yra lietuvių tautybės.
Kai žydė ponia Rezienė uždraudė šeštadieniais (šabas!) lošti Konrado kavinėje šachmatais ir domino, spauda pradėjo raginti nesilankyti žydų kavinėse.
A.Perkausko kavinė buvo viena didžiausių tarpukario Kaune, bet labai dažnai keitė savo pavadinimą ir vietą.
Beje, tai buvo viena seniausių Kauno kavinių ją 1897 m. įkūrė lenkas A.Perkauskas. Ilgiausiai kavinė veikė dabartiniame SEB Vilniaus banko pastate Laisvės alėjoje. 1934 m. kavinė atsidarė kitoje Laisvės alėjos vietoje ir buvo pavadinta lietuviškai Aldona. Dabartinėje Vilniaus banko vietoje, išsikrausčius A.Perkausko kavinei, atsidarė kavinė Grand Café, po jos - kavinė Monika. Sovietmečiu čia buvo įsikūręs restoranas Orbita.
Arbatpinigiai sąskaitoje
Pirmos rūšies restoranų kelneriai (dirbo tik vaikinai) per mėnesį susirinkdavo 200-300 Lt arbatpinigių. Dažniausiai tik iš užsieniečių, nes, pavyzdžiui, 1937 m. visuomenėje vyravo nuomonė, kad duoti arbatpinigius tai įžeisti žmogų, prilyginti jį elgetai. Todėl arbatpinigiai - 10 proc. buvo pridedama prie sąskaitos sumos, o vėliau jie įskaičiuojami į kelnerio atlyginimą.
Pirmas uždainavo lietuviškai
Kaip prisimena seni kauniečiai, nepriklausomybės pradžioje Kauno restoranuose dainuodavo atvykėliai iš kitų šalių. Buvo galima išgirsti dainuojant net juodaodžius.
Mūsų didžiosios scenos meistrai dainuoti į restoranus ir kavines nėjo net iki 1930 metų. Mat visiems artistams užtekdavo vietos Valstybės teatre, kurį rėmė Prezidentas Antanas Smetona.
Vienas pirmųjų mūsų artistų, išdrįsusių pasirodyti estradoje (taip ilgainiui pradėta vadinti mažąsias kavinių ir restoranų scenas), buvo Komskis, vasarą koncertuodavęs Vytauto parko restorane. Lietuvių artistai išėjo į mažąją sceną tik tada, kai užsieniečiai pradėjo rengti programas lietuviškai.
Pirmasis tai padarė, per pusę metų išmokęs lietuvių kalbą, Maskvos ir Peterburgo publikos numylėtinis Danielius Dolskis. Jis išvarė Kaune gilią vagą šlagerių srityje. Beje, tekstus jam vertė VDU studentas R.Mironas, suteikdamas jiems lietuviškų spalvų. Lietuviškos estrados pirmaisiais šlageriais tapo Palangos jūroj (F.Gordono fokstrotas) ir Elyt, tu meili, gražias kojas kam turi? (F.Katšerio fokstrotas). Beje, D.Dolskis linksmino Kauno publiką ne tik dainomis, bet ir humoristiniais monologais. Maža to, D.Dolskis tapo pirmuoju lietuvių autorių (S.Gailevičiaus, J.Karnavičiaus) estradinių kūrinių atlikėju.
Ignoravo gero elgesio taisykles
Restoranuose ir kavinėse grojo orkestrai, vadovaujami M.Boršteino, M.Hofmeklerio, D.Pomeranco, tėvo ir sūnaus Stupelių bei kitų. Daugelyje restoranų programos artistai galėjo nemokamai užsisakyti kokį nors patiekalą, alaus bokalą ar taurę vyno.
Tarpukario spaudoje rašoma, kad Lietuvos aukštuomenė, nors ir sekė šokių madą, tačiau nuo jos atsilikdavo. Beje, tuo metu Lietuvos karo mokykloje kariūnai buvo mokomi, kaip ir dabar, šokti. Tad Lietuvos karininkija mokėjo šokti tai patvirtina Karininkų ramovėje vykdavę baliai, kuriuose buvo daug šokama su dekoltuotomis damomis.
To meto Vakarų restoranų gero elgesio taisyklės reikalavo lūpas valyti servetėlės viduriu, kad būtų galima paslėpti suteptą jos vietą. Kauniečiai šios taisyklės nepaisė.
P.Rimša mėgo pokštauti
Kaip Paryžiuje ar Berlyne, didžiausiu pokyliu Kaune buvo laikomas Spaudos balius Metropolyje. Jame dalyvaudavo valstybės Prezidentas su žmona, ministrai, diplomatai, kultūros pasaulio įžymybės, karininkijos atstovai. Skambant orkestro muzikai garbūs svečiai būdavo palydimi į uždarą Trijų kunigaikščių menę, kurioje jų laukdavo vaišių stalas. Žemesnio rango svečiai linksminosi kitoje restorano salėje. Kai Karininkų ramovėje buvo atidarytas restoranas Trys milžinai, būtent čia, erdviausioje miesto restoranų salėje, vykdavo didžiausi baliai.
Buvo labai populiarūs kaukių baliai, kuriuose prizus už kostiumo dizainą susišluodavo žinomas dailininkas ir skulptorius Petras Rimša, beje, garsėjęs ir savo pokštais. Kartą kaukių baliuje, kai padavėja atėjo atsiskaityti, P.Rimša išsitraukė kažkokį prietaisą, įmetė į jį švarų popieriaus lapelį, keletą kartų pasuko rankenėlę, ir iš neregėto prietaiso pažiro naujinteliai 10 litų banknotai. Padavėja nepatikliai pačiupinėjo kupiūras ir atsisakė jas imti. P.Rimšą iš keblios padėties išvadavo draugai, atsiskaitę už jį, nors pokštininkas dešimties litų kupiūras išties buvo gavęs banke.
Angliškos kultūros pėdsakai
Kauno restoranuose ir kavinėse anuomet buvo nesunku aptikti angliškosios kultūros pėdsakų. Štai Lopšelio draugija kas antrą trečiadienį rinkdavosi Metropolyje į vadinamuosius faifokliokus (fife o clock) pavakario arbatėles prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų (kavinėse staltiesių nebuvo). Tokiuose susirinkimuose buvo ne vien arbata geriama, bet ir šokama, renkami pinigai labdarai. Kavinėse rytais pirmosios pasirodydavo poniutės, dar kvepiančios lova, vaistais ir apsivilkusios brangiais kailiniais paltais. Beveik visos atsivesdavo savo šunelius. Itin mėgstama buvo Konrado kavinė. Joje prieš pietų metą rinkdavosi aktoriai, dailininkai, rašytojai, žurnalistai, kiti kūrėjai, kurie sėdėdavo vis prie tų pačių staliukų. Vienas stalelis net buvo pramintas Parnasu, nes prie jo skirtingomis valandomis sėdėdavo V.Krėvė, B.Sruoga, prie kurių kartais prisijungdavo P.Vaičiūnas, L.Gira, Putinas, P.Cvirka.
Mėgo kavą su degtine
Tarpukario Kauno menininkai barus ir restoranus vadino kavinėmis. Gal todėl, kad juose gerdavo kavą su degtine? Vienas atkakliausių tokių įstaigų lankytojų buvo pirmosios Meno mokyklos Kaune įkūrėjas, žinomas dailininkas J.Vienožinskis. Baliuose jis mėgo šokti ir mokydavo to kitus. Taip pat mėgo išgerti, o pasibaigus baliui išsikviesti vis tą patį vežiką. Beje, pastebėta, kad išsilavinimą Rytuose įgiję kauniečiai restoranuose gėrė degtinę, o studijavusieji Vakarų Europoje vyną.
Eseistas, poetas J.A.Herbačiauskas buvo bohemos numylėtinis, dažnai linksmindavęs restoranų ir kavinių lankytojus savo įžūlia drąsa. Visiška priešingybė J.A.Herbačiauskui buvo ramus ir kuklus poetas Faustas Kirša, nemėgęs skandalų.
Dalis atokiau nuo Laisvės alėjos įsikūrusių restoranų, barų ir kavinių turėjo prastą reputaciją. Toks buvo, pavyzdžiui, viešbutis restoranas Lozana (prie Geležinkelio stoties). Jame buvo nejauku, nešvaru, bet pigu ir linksma, čia rinkdavosi žemesnio rango prostitutės, kurių taip pat nevalia išmesti iš margo tarpukario Kauno gyvenimo.
Naujausi komentarai