Šįsyk Manto bendrakeleive po Australiją tapo ne kas kitas, o jo širdies dama – lietuviškų filmų ir serialų aktorė, turinti ambicingų planų išplaukti į tarptautinius vandenis, – Ugnė Zavistauskaitė (U. Z.).

– Susipažinote, kaip ir dauguma šiuolaikinio jaunimo, – per socialinius tinklus, o kai susitikote gyvai – nebepaleidžiate vienas kito jau gerą pusmetį?

M. B: Mūsų susipažinimo istorija – nelabai romantiška. Aš užmečiau meškerę per instagramą, Ugnė užkibo, tai ir nebepaleidžiu (juokiasi).

– Sakoma, kad draugą kelionėje pažinsi. Ką tik grįžote iš mažiausio pasaulyje žemyno – Australijos, kur praleidote daugiau nei mėnesį. Laiko giliau susipažinti turėjote į valias. Ką naujo vienas apie kitą sužinojote?

M. B.: Pamačiau Ugnę iš visai kitos pusės, nei buvau matęs anksčiau (gerąja prasme). Šaunuolė! Nesutriko ir sunkesnėse situacijose, kai, tarkim, buvome užklimpę Outback dykumoje. Įsitikinau, kad keliauti su Ugne paprasta: ji neišlepusi, o svarbiausia – leidžiasi į visokias avantiūras, be kurių tiesiog negaliu gyventi.

U. Z.: Man irgi Mantas pasirodė toks pats, kokį pažinojau, t. y. labai spontaniškas ir labai lengvas žmogus. Tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir kelionėse. Sunkumų jam neegzistuoja, o visos problemos – laikinos ir tuoj pat išsprendžiamos.

– Du didelių polėkių ir plačios geografijos žmonės (Mantas jau aplankęs 93 pasaulio šalis, Ugnė gimusi Venesueloje) pirmai bendrai kelionei pasirenka patį tolimiausią tašką pasaulio žemėlapyje. Kodėl taip toli?

M. B.: Na, kad jau iš karto žmogų būtų galima išbandyti maksimaliai (kikena). Artėja Kūčios, Kalėdos – norėjau sužinoti, ar galima Ugnę kviesti prie mūsų šeimos stalo, o jei rimtai – gavau labai pigius bilietus. Žinojau, kad jei bandysiu derinti, vis tiek atsiras kokių nors kliūčių, priežasčių, dėl kurių kelionė neįvyks. Todėl surizikavau ir… kaip matėte feisbuke, gėrėme šampaną sėdėdami priešais gražuolį Uluru kalną. Sykį Australijoje jau esu buvęs, bet pamaniau, kad daug ko dar liko nematyta. Lapkričio mėnuo Lietuvoje niūrokas, o ten – pavasaris!

U. Z.: Kai apie tai sužinojau, net pyktelėjau – kaip taip? Per patį mano darbų sezoną! Mantui ruduo – labiau poilsis, o man – pats darbymetis. Laimei, viską pavyko susidėlioti – sutarti su teatrais, dėl darbo kino aikštelėse.

Romantiškai: Mėlynasis Skūbio Dū autobusiukas pasiruošęs kelionei per dykumą. / M. Bertulio ir U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi jūs, Mantai, buvote šios kelionės organizatorius, turbūt suplanavote viską nuo–iki?

M. B.: Planavimas man sudaro 50 proc. viso kelionės malonumo, tačiau šiuo atveju pritrūko laiko. Todėl patikėjau jį dirbtiniam intelektui. Sakiau, kad noriu nuvažiuoti iš Melburno iki Darvino ir paprašiau tame maršrute surasti pačias įdomiausias vietas. Ar nebijojau, kad „ChatGPT“ apvils? Na, būna, kad dirbtinis intelektas ir pagrybauja, betgi jei aklai juo neseki, pasitikrini, viskas gerai. Pakeliui dar žmonės ką nors parekomenduoja.

– Taigi, judu su Ugne nuskridote į Melburną. Į kuprinę, kaip mačiau, įsidėjote nemažą lietuvišką šakotį – lauktuvių Australijos lietuviams, deja…

M. B.: Deja, atskridome trečiadienį ir neturėjome galimybės laukti sekmadienio, kai ten vyksta tradiciniai lietuviški pietūs. Pirmas tikslas buvo jį nuvežti į „Lithuanian Club“, įsikūrusį Melburne. Buvome ten nuvykę ketvirtadienį, bet radome užrakintas duris. Tuomet patraukėme iki Adelaidės. Ten taip pat nemažai lietuviškų pėdsakų – egzistuoja „Lithuanian House“ ir vienintelė lietuviška Šv. Kazimiero bažnyčia. Deja, scenarijus irgi buvo toks pats – tautiečiai renkasi sekmadienį, o mes ten viešėjome nuo pirmadienio iki ketvirtadienio.

U. Z.: Šioje kelionėje išbandėme daugybę transporto priemonių. Iš pradžių važiavome autobusais, traukiniais, paskui – šiek tiek autostopu, kol galiausiai supratome, kad Australija taip keliauti per didelė. Teko nuomotis autobusiuką, su kuriuo keliavome per visą Outback dykumą iki pat Australijos šiaurės. Labai jį pamėgome.

Įsitikinau, kad keliauti su Ugne paprasta: ji neišlepusi, o svarbiausia – leidžiasi į visokias avantiūras, be kurių tiesiog negaliu gyventi.

– Nuotraukose jūsų mėlynas autobusiukas atrodo tarsi iš JAV animacinio serialo apie Skūbio Dū nuotykius.

M. B.: Daug vargome, kol iš Skūbio Dū pasiskolinome „The Mistery Machine“. Jo nuoma mums atsiėjo nepigiai – po 150 eurų per dieną. Plius benzinas, kuris čia irgi brangesnis nei Lietuvoje. Sutaupėme tik tiek, kad nereikėjo mokėti už nakvynę. Aš tapau Šegiu (Shaggy), Ugnė – Dafne (Daphne) – personažais iš to filmuko, o tada abu drąsiai leidomės maždaug į 4 000 km kelionę per dykumą. Iki tol su nameliu ant ratų dar nebuvo tekę keliauti. Ugnei tokia patirtis irgi buvo pirmoji. Kas vairavo? Didžiąją kelio dalį – ji, nes aš, prisipažinsiu, iki šiol dar neturiu vairuotojo pažymėjimo.

U. Z.: Kadangi dykuma, žmonių nėra, daviau pavairuoti ir jam. Čia eismas paprastas – geriausiu atveju gali sutikti kengūrą. Po šitos kelionės Mantas turės vairavimo patirties ekstremaliausiomis sąlygomis – žvyrkelis, klampus smėlis, karštis, musės… Tad grįžęs namo galės drąsiai laikyti vairavimo egzaminą. Kaip jo instruktorė, sakau, kad mano mokinys su šia užduotimi susidorojo puikiai.

Laimingi: nors Uluru netapo aštuntuoju pasaulio stebuklu, tačiau bučiuotis jo akivaizdoje irgi savotiškai smagu. / M. Bertulio ir U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar, savo pirmai bendrai kelionei pasirinkę Australiją, turėjote kokių nors konkrečių norų?

M. B.: Pagrindinis noras buvo mėlynuoju autobusiuku pervažiuoti išilgai Australijos dykumą Outback. Tokiu pačiu pavadinimu yra sukurtas ir siaubo filmas apie porelę, kuri nusprendė leistis į tokią pačią avantiūrą. Jiems kelyje sugedo GPS ir vargšeliai pasiklydo. Kadangi atstumai čia milžiniški – degalines kartais skiria net 400–500 km, jie bandė lipti į kalną, kad suprastų, kur atsidūrė, tačiau saulė greitai nusileido, baigėsi vandens atsargos, merginai įkando skorpionas, automobilio akumuliatorius išsikrovė. Žodžiu, juos ištiko tragiška lemtis.

U. Z.: Mes šį filmą pažiūrėjome naktį, o jau kitą dieną, atrodo, patys tapome panašaus siužeto herojais. Keliavome itin nepopuliariu vieškeliu, per visą dieną prasilenkėme gal su vienu ar dviem automobiliais, o galiausiai iš niekur nieko privažiavome milžinišką balą.

M. B.: Bandėme važiuoti apylanka, apgauti gamtą – deja, šį kartą ji apgavo mus. Įklimpome. Bandėme atkasinėti, kišti lentas po ratais, iškrauti sunkiausius daiktus. Abu buvome molyni iki ausų. Kadangi labai mėgstu savo raudonus kedukus, sugalvojau visą šį procesą atlikti basomis. Rezultatas – daugybė rakščių kojose nuo kažkokių sausų dykumos žolių. Tą akimirką labai džiaugiausi, kad keliauju su mergina, kuri dėl susidariusios situacijos nė karto nepasiskundė. Net garsiai nenusikeikė. Laimei, pagalbos neteko ilgai laukti. Sustojo vokietis, kurio senelis, pasirodo, lietuvis!

Jautru: „Laikyti rankose kengūros kūdikį – pati mieliausia kelionės akimirka“, – prisipažįsta Ugnė. / M. Bertulio ir U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką dar matėte toje bekraštėje dykumoje?

U. Z.: Matėme raudoną uolą – Uluru, apie kurią buvome skaitę geografijos vadovėlyje. Šis vienas didžiausių pasaulyje monolitų pretendavo tapti aštuntuoju pasaulio stebuklu, deja, netapo.

M. B.: Dar važiavome pro pasaulio opalų sostinę Kuber Pedį – čia žmonės, slėpdamiesi nuo karščių, gyvena po žeme. Buvome užsukę į svečius pas Krokodilo Dandžio prototipą – latvį Arvidą Blūmentalą.

Mažame Latvijos miestelyje, Dandagoje, 1925 m. gimęs Arvidas po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Australiją ir tapo garsiu krokodilų medžiotoju Kvinslande, paskui pasikeitė vardą į Harry. Teigiama, kad per trylika metų jis sugavo tūkstančius krokodilų, o jo gyvenimas įkvėpė daugybę pasakojimų apie drąsius ir neįprastus žmones. Galiausiai krokodilų siaubas nusprendė išbandyti savo laimę Kuber Pedy miestelyje ir tapti opalų kasėju. Čia jam nesisekė taip gerai kaip su krokodilais, bet latvis vis tiek tapo vietine legenda.

Iš pradžių važiavome autobusais, traukiniais, paskui šiek tiek keliavome autostopu, kol galiausiai supratome, kad Australija taip keliauti yra per didelė. Teko nuomotis autobusiuką.

Lankėmės jo netradiciniuose namuose, kuriuos jis pavadino Harry’io krokodilų lizdu („Harry’s Crocodile Nest“). Absoliučiai nereali vieta. Krokodilų medžiotojas mirė sulaukęs 81 metų, o jo gimtajame mieste stovi krokodilo statula, skirta jo nuotykių dvasiai ir nepaprastam gyvenimui Australijoje paminėti.

U. Z.: Dar lankėmės dykumų sostinėje Alis Springse. Judėdami link jo gavome ne vieną rekomendaciją ten nestoti, nes pavojinga – siautėja aborigenai. Keista buvo girdėti, kad Australijoje yra ne tik pavojingų gyvūnų, bet ir pavojingų miestų.

– Kaip baigėsi istorija su šakočiu – ar patys jį suvalgėte?

M. B.: Vargšelis, toks visas aptrupėjęs, per visą dykumą keliavo iki pat Australijos šiaurės. Kai grįžome namo, Žilvinas Žvagulis, nes tai buvo jo firmos kepinys, dėkojo mums už reklamą (juokiasi). Žadėjo, kai kitą sykį keliausime, dovanų duos 1 m dydžio šakotį!

– Cituoju jūsų viešo kelionės dienoraščio eilutes: „Skrodžiame sau per Australijos dulkes, miegame po tūkstančių žvaigždžių dangumi, stebime saulėlydį prie vieno įspūdingiausių gamtos šedevrų pasaulyje...“ Ir nė žodelio apie sausumoje ir jūroje tykojančius pavojus?

U. Z.: Na, iš pradžių mes irgi ieškojome stereotipų patvirtinimo, esą viskas, kas juda Australijoje, gali žmogų nužudyti. Juk iš nuodingiausių 25 pasaulio gyvačių net 21-ą galima rasti Australijoje!

M. B.: Mano dideliam nusivylimui, kelyje nesutikome nei tarantulų, nei gyvačių, nei ryklių, nei krokodilų, tik milžiniškus spiečius musių, kurios be galo nervino: lindo į nosį, burną… Kartais net buvo sudėtinga kalbėti, nes tikrai galėjo įskristi ten, kur nereikia (juokiasi).

Juokingiausia, kad kelionės per dykumą pradžioje, kai vakarop išsitraukdavome iš autobusiuko kėdes ir sėsdavome gerti arbatos, net nežiūrėdavome vienas kitam į akis – dairydavomės, ar aplink ko nors nėra: kokios gyvatės ar voro... Kelionės pabaigoje jau varinėjome basi ir be prožektorių – visiškai atsipalaidavę.

U. Z.: Kai pasiekėme Australijos šiaurę – Darviną – galutinę savo kelionės stotelę, matėme galingų driežų. Dar vietiniai perspėjo, kad jūroje pasisaugotume briaunagalvių krokodilų – patinų ilgis gali siekti apie 6 m ilgį, o sverti – daugiau kaip 1 t. Dėl jų vos nepatekome į bėdą...

Žodžiu, kai važiuojant autostopu sutiktas ir netrukus bičiuliu tapęs Edis pakvietė mus paplaukioti jo burlaiviu, mes, aišku, sutikome, pasiėmėme ir maudomukus, bet oras buvo labai vėjuotas, tad į vandenį taip ir neįšokome. Kitą rytą perskaitėme naujienas, kad būtent tuose vandenyse, kur mes plaukiojome, netikėtai neršė tuntas ryklių. Visiškai ne sezono metu, kai iš tiesų turėtų, – gal dėl klimato kaitos?.. Taigi, tik per plauką išvengėme nelaimės.

Ugnės virtuvė: patys gardžiausi pusryčiai Outback dykumoje / M. Bertulio ir U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas, kurį dar prieš 100 mln. metų supo vandenynai, todėl ne tik jo gamta, bet ir gyvūnai labai unikalūs. Turiu omenyje kengūras. Ar daug jų matėte?

U. Z.: Oi, kengūrų Australijoje pilna visur – pakelėse, rezervatuose, parkuose. Šokuoja laisvos – ne kokios sukultūrintos.

M. B.: Iš pradžių į jas žiūrint atrodė nejauku – tokios visos su rėmais, su didžiuliais sikspekais. Tačiau aš su jomis elgiausi pagarbiai ir kengūros man atsakė tuo pačiu. Jei rimtai – jos nebaikščios, bet ir neprisileidžia žmonių per arti.

U. Z.: Mano mieliausia patirtis – kai opalų požeminiame mieste galėjau  rankose palaikyti mažą kengūriuką. Prisipažinsiu – tai buvo bene laimingiausia mano kelionė akimirka. Jis buvo toks mažytis, toks švelnus ir taip skaniai kvepėjo. Atrodė, kad laikau tikrą naujagimį, tik – kengūros! Labai norėjau jį parsivežti į Lietuvą, nes per tas kelias minutes ne juokais spėjau prie jo prisirišti.

– Po tokio jautraus prisipažinimo turbūt neturėčiau klausti, ar keliaudami po Australiją ragavote kengūrienos?

U. Z.: Ragavome. Nebuvo labai jauku tai daryti, bet, kita vertus, tai jų nacionalinis patiekalas, jų kultūros dalis. Patys australai kengūras labai myli, bet ir valgo. Teko skaityti, kad per metus Australijos ūkiuose išauginama apie 30 mln. kengūrų. Žodžiu, smalsumas nugalėjo. Peržengiau save. Skoniu jų mėsa primena jautieną, tik šiek tiek saldesnė.

– Dažnai keliautojai, vienai kelionei einant į pabaigą, jau ima planuoti kitą, kad nebūtų taip liūdna grįžti namo. Gal ir jūsų kišenėse jau šlama bilietai naujam skrydžiui?

M. B.: Yra, yra. Gegužei turiu du bilietus į Kanadą. Ne pati pigiausia šalis, tad teks truputį pataupyti. Ugnė dar irgi gerai nežino savo planų, bet, tikiuosi, palaikys man kompaniją. Kol kas visai smagu pabūti ir Lietuvoje – spėjau jos pasiilgti, nes prieš tai visą rudenį keliavau. Noriu kurį laiką pagyventi sėsliau, susitikti su draugais, per Kalėdas pabūti su šeima.

– Kol jūs bastėtės po pasaulio kraštą, mes spėjome Kaune ir Kalėdų eglę įžiebti. Koks jausmas pagaliau sugrįžus namo?

U. Z.: Šaltoka, niūroka, spalvų mažoka… Tačiau, manau, tas jausmas priklauso nuo požiūrio, nes jei viduje pilka, tas pilkumas bus ir išorėje. Tiesa, grįždami dar buvome trumpam užsukę į Nicą pas mano tėvus. Padarėme jiems staigmeną – sesės 16-ojo gimtadienio proga. Jie mus pavežiojo po Pietų Prancūziją, kur oras šiuo metu pasakiškas. Ką veiksiu dabar? Esu pasiruošusi kibti į darbus!