Tarsi sapne. Taip po kelionės į Maroką jaučiasi 45 metų Raimondas Sacevičius ir dvidešimtmetis jo sūnus Martynas. Jų nuomone, apie šią šalį skleidžiama neteisinga informacija.

Neprabusti iš sapno

Mūsų dienraščio konkursą „Laiškas Kalėdų Seneliui“ laimėjusiam penkių vaikų tėvui ir jo sūnui kelionių organizatoriaus „Magelano kelionės“ įsteigtą kelionę į Maroką dabar primena nuotraukos ir trumpi vaizdo filmukai.

„Vis dar jaučiuosi tarsi gražiame sapne“, – prisipažino pirmą kartą gyvenime už Europos išvykęs dvidešimtmetis Martynas.

Nuostabius įspūdžius šalis ir jos gyventojai paliko ir pirmą kartą daugiau nei porą dienų už Lietuvos, juolab kitame žemyne, pabuvojusiam Raimondui.

„Kelionė sulaužė visus neigiamus stereotipus apie islamą, musulmonus“, – Martynas dabar neabejoja, kad islamas, kaip ir kitos religijos, nepropaguoja karo, blogybių.

Dauguma musulmonų, patyrė keliautojai, yra draugiški, taikūs, svetimšalius sutinka ne priešiškai, o draugiškai nusiteikę.

„Tai tik baisūs politiniai žaidimai, – apie įvairių šalių kuriamus stereotipus ir veiksmus mano Martynas. – Bendravau ir su ten gyvenančia lietuve, kurios vyras – marokietis. Jis labai tolerantiškas, neretai su žmona apsilanko ir krikščionių bažnyčioje.“

Kauniečius maloniai šokiravo svetingi marokiečiai. Atokiuose kaimeliuose jie atvykėlius priimdavo kaip brolius ir seseris. Ne tik paduodavo ranką, bet ir apkabindavo.

Išvydo daug egzotikos

Martynas buvo sužavėtas ir marokiečių gyvenimo būdu, ypač derybų menu.

„Mes kaip viena šeima, jūs atsivesite draugų, kurie nupirks dar ką nors, todėl parduosime daug pigiau“, – kalbėjo marokietis, pakvietęs į vidų, kur pavaišino arbata, maloniai bendravo, o galiausiai dvigubai nuleido kainą.

Lietuviai neabejojo, kad pardavėjų tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, tačiau tokios derybos ir draugiškumas juos nuteikė teigiamai.

„Atvira širdimi ir draugiškumu pasieksi daug“, – apibendrino Raimondas.

Dėl raudonos spalvos atspalvių Raudonuoju miestu, arba Raudonąja oaze, vadinamo Marakešo Jemaa El Fnaa aikštėje kauniečius sužavėjo visą parą verdantis gyvenimas. Čia vyksta akrobatų, būgnininkų, šokėjų, fakyrų, komediantų pasirodymai. Uždarbiauja kobrų kerėtojai, būrėjos, sendaikčių, prieskonių, kvepalų pardavėjai, tatuiruočių meistrai.

„Marakešo senamiestyje zuja motociklininkai, – aiškino Martynas. – Čia pat gali nusipirkti įvairių marokietiškų aliejų, muilo, kremų, pagamintų iš Argano medžio vaisių, Ramadano arbatos. Ji geriama tam, kad nesinorėtų valgyti.“

Tėvą ir sūnų sužavėjo jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose 1866 m. pastatyti vyriausiojo vizirio rūmai El Bahia. Juose yra 150 kambarių.

Atlaso prieigose pasislėpusiame kaimelyje Ait Benhaddou lietuviai palydėjo saulėlydį. Čia XI a. buvo ksaras – miestas-tvirtovė. Būtent čia sukurta daug filmų, taip pat – „Gladiatorius“.

Nakvojo dykumoje

Lietuvius šokiravo ir kontrastai. Vos už 100 km nuo Marakešo ar kurortinio miesto Agadyro, mažuose kaimeliuose, gyvenimas tarsi sustojęs – toks, koks buvo prieš kelis šimtus metų.

„Žmonės pjauna ir čia pat džiovina žolę, audžia kilimus, renka grybus, nėra automobilių – tik asiliukai, siauros akmenuotos gatvelės su aklagatviais, nameliai su tvartais, moterys užsidengusios veidus“, – pamatė Raimondas ir Martynas.

Daugumoje šeimų auga po 6–7 vaikus, o vienas jų dažniausiai dirba Prancūzijoje, atsiunčia tėvams pinigų.

Moterų gatvėse beveik nepamatysi, nors jų čia yra bene penkis kartus daugiau nei vyrų. Fotografuoti moteris griežtai draudžiama. Beje, fotoaparato vengia ir kaimelių vaikai.

Martynui ir Raimondui labai patiko senovinė kasba Agdezo mieste. Berberų tvirtovėje skambėjo berberiška muzika, buvo galima pasimėgauti berberų patiekalais, paragauti stiprios mėtų arbatos. Ir netgi pernakvoti.

Didžiausią įspūdį Sacevičiams paliko dykuma. Iki jos kauniečiai ėjo 8 km pėsčiomis, ten keliavo kupranugariais.

„O nakvynė dykumoje po atviru dangumi – kažkas neapsakomo, – švytėjo Raimondas ir Martynas. – Tyla, grožis ir berberų dainos atima žadą.“

Vietinius vaišino trauktine

Martyną sudomino ir senoviniai nameliai su grotuotais, žaliuzių efektą turinčiais langais. Atėjus svečiui moterys gali pro juos matyti atvykėlį, o šis jų – ne.

Martynui patiko Maroke populiarus mėsiškas patiekalas tadžinas su daug daržovių, kuskusas ir tradicinė mėtų arbata.

„Jei įberia daug cukraus, vadinasi, svečias gali likti nakvoti, jei ne – pageidautina, kad pasivaišinęs išeitų“, – sužinojo seną paprotį Raimondas.

Tiesa, dabar neretai europiečiams, kurie vengia saldžios arbatos, cukraus nepila.

Martynas įsiminė jauną marokietį, kuris buvo laimingas gavęs dovanų degtukų dėžutę. Jam svarbiausia buvo dėmesys. Netrukus vaikinas grįžo su gėlėmis, dėkingas padėjo persikelti per upę, lydėjo miestelyje.

„Klausydamiesi berberų muzikos, dainų, žiūrėdami šokius vaišinomės daržovėmis, arbata... – neužmirštamomis akimirkomis dalijosi R.Sacevičius. – Iš dėkingumo pasiūlėme pasivaišinti lietuviška dešra, kurios jie mandagiai atsisakė. Bet mielai paragavo sūrio ir net, pakvietę draugus, simboliškai – lietuviškos trauktinės.“

Daugiau apie Maroką skaitykite: www.magelanokeliones.lt.