Galerijoje "Balta" karaliauja Aldonos Keturakienės kaulinis porcelianas. Tačiau ištaigingų servizų čia neišvysite. Paroda "Šalia jo – aš" – konceptuali.

Sąsajos: spalvingų naminių paukščių vėrinį autorė pavadino "Meditacija" – jie priminė vyro vienatvės valandas, vaikystėje praleistas su mediniu žaislu.

Daugeliui čia eksponuojamų darbų reikia atskirų autorės paaiškinimų. Štai spalvoti akmens masės gaideliai, suverti ant virvelės, pavadinti "Meditacija", riestainių rinkę arba paprasčiausią nulį primenančių detalių vėrinys vadinasi "Liūdnagėlė", o kaulinio porceliano vamzdelių ir plokštelių rinkinys pavadintas "Vietoj sodybos". Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, su darbais visiškai nesusiję pavadinimai. "Mėgstu intrigą", – šypsosi žinoma Lietuvos menininkė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno dailės fakulteto profesorė, Keramikos katedros vedėja, už savo kūrybą pelniusi ne vieną apdovanojimą.

– Parodos pavadinimas – "Šalia jo – aš". Kas šiuo atveju jis: molis, porcelianas, ar šviesaus atminimo jūsų vyras Augustinas Keturakis?

– Mėgstu intriguojančius pavadinimus. Man studentai sako: jūsų parodų pavadinimai – intriguoja, užkabina, taip ir norisi ateiti, pažiūrėti. Kas tas jis? Tai gali būti ir žmogus, ir objektas, ir modulis. Ir tas jis yra arba jo nėra. Jei jo nėra – vadinasi, jo trūksta.

– Ką keramikoje reiškia modulis?

– Tai – pasikartojanti detalė. "Skaroje" arba "Tėvo marškiniuose" tai – tam tikru ritmu pasikartojantis kvadratėlis, spalvinę paletę suvedantis į visumą. "Tėvo marškiniuose" kiekvienoje detalėje, tik technologiškai skirtingose masėse, pasikartoja moters portretas. Šioje parodoje viskas susideda iš modulių.

– Parodoje matyti ir anksčiau jūsų sukurtų darbų.

– Šalia keleto naujų darbų eksponuoju ir anksčiau sukurtus, bet man reikšmingus ir pagal parodos koncepciją čia labai tikusius darbus. Parodoje esantys objektai primena tam tikrus gyvenimo įvykius, susijusius su žmogumi. Vieni įvykiai – skausmingesni, kiti – mažiau skausmingi. "Tėvo marškiniai", sukurti prieš keliolika metų, yra susiję su tėvo netektimi, kuri iš manęs atėmė labai daug sveikatos. "Baltą kelią" sukūriau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. "Vietoj sodybos" man primena vienos šeimos istoriją – iš jų sodybos belikę griaučiai. "Liūdnagėlė" asocijuojasi su vyro laidotuvėmis – jo kapas buvo nusėtas spygliuotais vainikais. Todėl ir pavadinimas toks, o viena šalia kitos suvertos "Liūdnagėlės" detalės turi aštrius spyglius.

– O kodėl gaidelius, suvertus ant vienos virvelės, pavadinote "Meditacija" – ką jie turi bendra su meditacija?

– Šis darbas taip pat susijęs su mano vyru. Jis vaikystėje turėjo ne medinį arkliuką, o medinį gaidelį, ant kurio galėdavo suptis visą dieną ir būti visiškai vienas. Ir nuotrauka jo tokia yra – vienas, tylus, susikaupęs.

– Paroda vyksta tekstilininkų galerijoje. Kas jūsų keramikoje yra bendra su tekstile?

– Eksponuojamuose darbuose yra tam tikras tekstilės principas: viskas ant ko nors suverta, surišta, sumegzta. Pavyzdžiui, "Skaroje" panaudojau 660 kaulinio porceliano plokštelių, jas surišau, sujungiau. Galima sakyti, kad tos atskiros detalės – tai prisiminimai. Iš pradžių atrodė – didžiulis darbas išeis. Bet plokštelės – nedidelės, be to, porcelianas krosnyje 17 proc. susitraukia, ir "Skara" išėjo ne tokio jau stulbinamo dydžio.

– Jūs vadinama keramikos laisvamane – esą padarote tai, kas technologiškai laikoma neįmanoma.

– Aš išprievartauju medžiagas. Prieš 20 metų, kai atėjau dėstyti į VDA Kauno dailės fakultetą, "Jiesios" gamybininkai man sakė: technologiškai tai neįmanoma. O aš bandydavau, bandydavau, ir man pavykdavo. Paskui pakviesdavau juos pažiūrėti arba pati pas juos važiuodavau, kad įtikinčiau: įmanoma. Gamybininkai būdavo labai nustebę. Kaulinis porcelianas man atrodė medžiaga, iš kurios galima padaryti viską: ir skulptūrą, ir tapybą, ir grafiką. Svarbiausia – idėja, o kai pasieki tam tikrą profesionalumo arba meistriškumo lygį, viskas tampa įmanoma. Neįmanomų dalykų, man atrodo, nebėra.

Kita vertus, tos technologinės subtilybės – kam jos įdomios? Mene – kaip ir virtuvėje, svarbiausia, ar pyragas skanus, o iš ko ir kaip jis pagamintas – antraeilis dalykas.

– Ką sukurti technologiškai jums buvo sudėtingiausia, kas tapo didžiausiu iššūkiu?

– Kalbant apie eksperimentus, "Tėvo marškiniuose" jų buvo labai daug. O kuriant "Skarą" atrodė viskas aišku, bet pasirodė, kad technologiškai viskas nėra taip jau paprasta, reikėjo paplušėti, norint išgauti reikiamą spalvą. Atrodo, su kiekvienu darbu reikia mokytis iš naujo. Išlieti vamzdelį atrodė labai paprasta, bet reikėjo laiko, kol aš išmokau išlieti jį taip, kad jis neužaktų, liktų kiauras, tuščiaviduris. Jei nerandi tam tikro kampo – vamzdelis išeina pilnaviduris.

Kas: A.Keturakienės personalinė paroda "Šalia jo – aš".

Kur: galerijoje "Balta" (M.Valančiaus g. 21).

Kada: paroda veikia iki gruodžio 3 d.