Lietuvos stounhendžas, lietuviška saulė, kalendorinis akmenų ratas. Žvelgdamas į 30 metrų skersmens iš 125 akmenų iškilusią saulę, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras neslėpė, kad oficialaus pavadinimo šie akmenys dar neturi.

Pirma idėja – aštuoni akmenys

Dar 2000 m. G.Kakarui ir garsiam fizikos mokslų daktarui, etnologui Libertui Klimkai kilusi idėja įgauna vis didesnį pagreitį. Tiesa, pradinė idėja pakito, ir dabar Gunaro svajonėse galutinis lietuviško stoundhendžo variantas dar įspūdingesnis.

„Tikiu, kad jį pavyks realizuoti“, – neabejoja G.Kakaras, kadaise daugelio išjuoktas dėl noro įkurti prie Molėtų Lietuvos Etnokosmologijos muziejų. Dabar jis iškilo į 40 m aukštį, turi 1,6 mln. litų kainavusį 80 cm skersmens teleskopą, įmantriausių eksponatų, čia rengiamos parodos ir ekskursijos.

Iš pradžių prie Etnokosmologijos muziejaus pagal pagonišką tradiciją turėjo būti įrengtas kalendorinis akmenų ratas iš 8 akmenų: keturi žymėtų šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, du – vietą, kur saulė teka ir leidžiasi trumpiausią naktį bei ilgiausią dieną (per Jonines).

Dar du akmenys ženklintų vietą, kur saulė teka ir leidžiasi trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį (per Kūčias, Kalėdas).

Šiaurė, Pietūs – pagal žvaigždes

„Per ekskursijas dažnai klausiu, kur saulė nusileidžia? – rodo į sniege miegančius akmenis G.Kakaras. – Ne, ne vakaruose. Ji kyla šiaurės rytuose, o leidžiasi šiaurės vakaruose.“

Aštuoni akmenys, kurie dabar išaugo į aštuonis akmeninius saulės spindulius, sudaro beveik taisyklingą aštuonkampį ir beveik tiksliai žymi pradinės idėjos kryptis.

„Šiaurė, pietūs, rytai, vakarai nustatyti tiksliai pagal žvaigždes. Tik saulė patekės vos dešiniau, nes miškas, landšaftas to neleidžia idealiai matyti. Tam reikėtų lygumos su tolimais horizontais“, – aiškino G.Kakaras.

„Kažin kiek visa tai išliks? – svarsto jis. – Šimtus, tūkstančius metų?“

Didžiausias akmuo – 32 tonų

Su žmona Marija pradėjęs važinėti po Lietuvą ieškoti didelių akmenų ir gavęs iš Kultūros rėmimo fondo finansinę paramą, G.Kakaras atgabeno pirmuosius 20–25 t sveriančius akmenis.

„Rasti didelius akmenis, techniką, juos atgabenti – labai nelengva, nes tam reikia ir daug finansų. Po to kilo idėja pasitelkti Lietuvos apskritis, kad jos atvežtų po vieną 20–30 t svorio akmenį, – pasakojo G.Kakaras. – Pažadėjo visų apskričių vadovai, atgabeno – šešių.“

Didžiausias akmuo, svėręs 32 t, iki Molėtų rajono Kulionių kaimo atkeliavo iš tolimiausios vietos – Klaipėdos rajono. Beje, būtent šis akmuo ir stovi rato viduryje.

Iš Vilniaus buvo atvežtas ne tik 26 t riedulys, bet dar keturi šiek tiek lengvesni akmenys. Iš Kauno buvo atvežtas kelių tonų dydžio akmuo.

Vėliau 14 didelių akmenų padovanojo vietos ūkininkas, kiti žmonės. 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo atvežti paskutiniai akmenys iš Anykščių karjero.

Dirbo nesikeikdami

„Lankytojai nesuprato, kodėl čia tiek daug akmenų, ūkio darbuotojai net pyko, kai aš vis perkeldavau stulpelius, ilgai planavau, skaičiavau“, – šypsosi G.Kakaras.

Pagrindiniai darbai truko spalį. 20–30 t svorio akmenis reikėjo apnarstyti stropais ir, pakėlus kaip kiaušinius, įstatyti į iškastas duobes.

G.Kakaras dėkingas su 80 t galingumo kranu dirbančiam kauniečiui, vietiniam ekskavatorininkui ir savo muziejaus ūkio dalies vyrams, iš kurių neišgirdo nė vieno šiurkštaus rusiško žodelio.

Dabar šią lietuvišką saulę sudaro 125 akmenys, kurių bendra svoris – apie 700 t! Ratą sudaro didieji, viduje – sunkiausias riedulys iš Klaipėdos rajono, o saulės spinduliai – 1–6 t svorio akmenys.

27 cm skersmens žemė

125 – atsitiktinis skaičius. Tiesa, vėliau internete skaitydamas apie vieną pačių svarbiausių statinių priešistorinėje Europoje – apie 3100–2 000 m. pr. m. e. statytą Staunhendžą Pietų Anglijoje, G.Kakaras nustebo, kad jo skersmuo ir lietuviškos saulės skersmuo beveik identiški – 30 m.

„Bet tai – dar ne viskas, – patenkintas žada Gunaras. – Žmonės turi pajusti ir planetas. Mus riboja erdvė, nes tai tik 3 ha plotas, todėl kilo idėja padaryti Archimedo spiralę, kuri Molėtų mediko pasiūlymu bus punktyrinė, iš 10–15 cm dalelėmis pjaustytų akmenų. Nuo akmens, žyminčio pietus, besitęsiančio saulės spindulio prasidės tris kartus apsisuksianti ir kampe besibaigianti spiralė. Paskutinis taškas – Neptūno planeta.“

Ant 130–140 cm aukščio stulpelių ketinama padaryti planetų modelius. Saulės skersmuo – 30 m, todėl pagal santykines proporcijas Merkurijus bus vos 10 cm, Venera – 26 cm, Žemė – 27 cm, Marsas – 15 cm, Jupiteris – 3 m, Saturnas – 2,6 m, Uranas – 1,1 m, Neptūnas – 1 m dydžio.

„O žemė... – Gunaras padaro pauzę ir, regis, ja mėgaujasi: – Bus moters figūra, kurios dešinėje rankoje bus Žemė, pakeltoje kairėje – Mėnulis.“

Kopijos iš viso pasaulio

„Ir tai – dar ne pabaiga“, – patenkintas tęsia Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius. Nuo Alantos seniūnijoje esančio mitologinio Valiulio akmens ant vieno iš Lietuvos stounhendžo, arba lietuviškos saulės akmenų, jau yra iškalta paslaptingų ženklų kopija.

G.Kakaras jau svajoja ant didžiųjų akmenų perkelti garsiausius tetroglifus iš Baltijos, po to Šiaurės, Vakarų Europos šalių ir galiausiai – iš visų kontinentų ir atokiausių pasaulio kampelių.

„Noriu, kad tai turėtų kultūrinę, pažintinę prasmę ir ši vieta būtų tarptautinio Lietuvos įvaizdžio dalis“, – prisipažino astronomas.

Ar jis galvojo, koks piešinys bus rato centre, ant 32 t sveriančio akmens?

Kol kas – neaišku. Dabar ant šio akmens iškalti poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio žodžiai: „Ko ieškai tu, čia pat greta? Būties aušra už tavo durų, už tavo vartų – visata.“