Kino premjeros: laiškai mirusiai dukrai ir teroro aktas Bostone

Apie teroro aktą Bostone

Kai 2000-ųjų rugsėjo 11-ąją Niujorke buvo įvykdyti siaubingi teroro aktai, filmų kūrėjai dar ilgai nesiryžo šiuos įvykius paversti kinu. Režisieriaus Oliverio Stone'o „Pasaulio prekybos centras“ buvo sukurtas pasitinkant tragedijos penktąsias metines. Dabar startuojančios „Patriotų dienos“ autoriai buvo spartesni – filmas pasakoja apie tai, kaip 2013 m. balandžio 15 d. Bostono maratono metu netoli finišo linijos buvo susprogdintos dvi savadarbės bombos. Trys žmonės žuvo, dar 264 buvo sužeisti. Teroro aktą įvykdė du jauni čečėnai broliai Carnajevai: vienas jų buvo suimtas ir nuteistas, o kitas slapstėsi nuo policijos ir vienos operacijos metu buvo nušautas. Režisierius Peteris Bergas stengiasi nenukrypti nuo svarbiausių nesenos praeities įvykių, kurie perteikiami iš kelių asmenų perspektyvos – Bostono policijos seržanto Tommy Saunderso, jo vadovo policijos komisaro Edwardo Daviso, Tommy žmonos Carol, FTB agento Richardo DesLaurierso ir seržanto Jeffrey Pugliese'o.

Laiškai meilei, laikui ir mirčiai

Kaip gyventi toliau, kai staiga netekai paties mylimiausio žmogaus? Tokį klausimą neišvengiamai ir ne vieną kartą sau užduoda kiekvienas žmogus, susidūręs su artimiausio žmogaus mirtimi. Dažniausiai paguodžia banali, bet kartu ir išmintinga mintis, kad laikas gydo visas žaizdas. O štai naujo filmo „Užslėptas grožis“ herojus, Niujorko reklamos agentūros vadovas Hovardas Inletas (jį suvaidino aktorius Willas Smithas), žuvus mažametei dukrai, nenori susitaikyti su tokia neteisybe. Savo skausmą vyras išlieja ant popieriaus labai emocinguose laiškuose, kuriuos siunčia trims, jo manymu, svarbiausiems adresatams: Meilei, Laikui ir Mirčiai. Susirūpinę vadovo psichine būkle ir stipriai pašlijusiais firmos reikalais, Hovardo kompanionai sukuria planą, kaip padėti skausmo apimtam bičiuliui. Atskleisti šio plano detalių nereikia, bet galima papriekaištauti scenaristams, kad, turėdami išties originalią idėją, jie pasitenkino lengvai prognozuojamais ir, deja, banaliais stereotipais.