Suluošinti žmonės, būriai įkyrių elgetų, gatvėje vaikštinėjančios karvės, apsukrūs vagišiai. Trečią kartą Indijoje, dabar Keralos valstijoje, lankęsis fotografas Edmundas Kolevaitis buvo nustebintas: šių šaliai būdingų vaizdų čia jis nematė.

Gyveno netoli žvejų kaimo

„Tai ne visai tradicinė Indija, – prisipažino fotoalbumo „Pangea„ autorius E. Kolevaitis ir šyptelėjo: – Tiesa, per kelias savaites mačiau gatvėje dvi karves. Neteko sutikti nė vieno elgetos ar suluošinto žmogaus.“

Tam, kad Keralos valstija skiriasi nuo didžiosios Indijos dalies, matyt, įtakos padarė kadaise ją okupavę portugalai. Beje, šioje dalyje keliautojas matė bene daugiau katalikų bažnyčių nei induistų šventyklų.

Pagrindinis E. Kolevaičio kelionės tikslas buvo naujas fotografijų albumas, todėl daug laiko kaunietis praleido gyvendamas ne turistinėje vietovėje, o netoli žvejų kaimo prie Indijos vandenyno.

Netoli nuo tos vietovės yra daugybė kanalų, kur verda gyvenimas. Fotografo dėmesį patraukė vandens lygį reguliuojanti drėkinimo sistema, kuri per metus padeda užauginti tris ryžių derlius.

Labai gilių įspūdžių paliko į krantą grįžtantys žvejai. Tuomet veiksmas veja veiksmą. Indijos vandenyno pakrantėje bangos nebūna itin didelės, bet jos labiau stiprios, todėl laiveliams pasiekti krantą labai sunku. Laiveliams, užkėlus juos ant smaluotų rąstų, ištempti prireikdavo keliolikos vyrų.

„Dažniausiai darbą dalydavosi dešimtys žmonių, – matė Edmundas, greitai susidraugavęs su geraširdžiais indais. – Su pintinėmis pasitikę laivelius, į jas berdavo žuvis. Vieni pintines nešdavo per bangas ir perduodavo kitiems, šie perduodavo tuščius krepšius. Krante jau vykdavo prekyba, šurmuliuodavo daug žmonių."

Kastos vis dar egzistuoja

Kokie būna žvejų laimikiai? Didžiausias – raja, kurią tempė trys vyrai. Fotografas matė ir labai daug mažų, pakrantėje išmestų strimelių, kurias tuoj pat puldavo šunys, varnos, o greitai – ir kirmėlės.

„Strimelėmis, kurias mes valgome džiovintas, jie lesina viščiukus", – šyptelėjo E. Kolevaitis.

Mažiausių strimelių nevalgo net ir sunkiausiai gyvenantys žmonės. Juos didelėmis žuvimis sušelpia žvejai.

Už fotografavimą žmonės neprašė pinigų, nors E. Kolevaitis davė rupijų su ramentais pakrantės smėliu vaikščiojančiai nuskriaustųjų kastos varguolei.

„Kastos vis dar egzistuoja. Žavi viešbučio administratorė prisipažino, kad dėl šios priežasties negali ištekėti už žemesnės kastos vyro, – pasakojo Edmundas. – Jei vyrukas iš kšatrijų (valdovų) kastos susituoks su ja, jis bus laikomas pavogusiu jos ateitį."

Būdamas čia E. Kolevaitis nematė triukšmaujančių, piktų, agresyvių žmonių, nors jie sunkiai dirba, o uždirba nedaug ir gyvena daug vargingiau nei lietuviai.

Laisvomis akimirkomis žmonės daug juokauja, žaidžia kortomis, mėgaujasi arbata su pienu, bendrauja.

Tuktuko vairuotojas Sunilas fotografui papasakojo, kad brolio žemėje rengiasi statytis namuką, kuris kainuos apie 4 000 dolerių. Susidraugavęs su kauniečiu indas jį pakvietė į savo kaimyno dukters vestuves.

Vestuvėse – 1 000 dalyvių

„Deja, atvykau jau po oficialios ceremonijos, – Edmundas sako nesitikėjęs, kad santuoka įvyks taip greitai, per dvi valandas. – Tai buvo kuklios vestuvės, jose dalyvavo apie 1 000 žmonių. Moterys – ryškiais sariais. Dažais išgražinti buvo ir daugelio vaikų veidai. Jaunikis vilkėjo baltais marškinukais, o nuotaka – ryškiais, spalvingais, auksu puoštais drabužiais. Jos rankos buvo išmargintos įvairiais raštais chna dažais."

E. Kolevaitis jaunuosius pamalonino albumu „Pangea", mielai buvo kviečiamas prie stalo, klausimais atakuojamas linksmų vaikų.

Visi 1 000 vestuvių dalyvių, kurių daugiausia jauniesiems dovanojo pinigus, buvo pavaišinti iš didelių katilų. Žmonės grupėmis buvo sodinami prie stalų, kur ant palmės lapo gaudavo maisto. Pasisotinusiuosius keisdavo kiti svečiai.

Atlaidai buvo dar viena šventė, kurioje dalyvavo kaunietis. Naktį su savo gidu Sunilu ten apsilankęs lietuvis stebėjosi Indijoje matydamas savotiškas katalikų apeigas.

„Didelį įspūdį padarė keliasdešimties žmonių orkestras. Grojo ne tik keliolika būgnininkų, bet ir trimitininkai, smuikininkai, klavišininkai. Vienas muzikantas grojo fleita. Į atlaidus žmonės plūdo palaiminimo, o atviroje palapinėje buvo surengtos vaišės. Muzikantai ir trys giedotojai buvo itin energingi, o kai kurie buvo net transo būsenos", – matė E. Kolevaitis.

Pirmą kartą Indijoje jis lankėsi prieš 30 metų. Dabar, anot fotografo, šalis labai pasikeitusi. Moterys drąsiai flirtuoja ir juokauja, gatvėse – nauji automobiliai. Nuvykęs iki didesnio miesto Kočino Edmundas matė tik vieną senovinį indų automobilį, o ir tas priklausė ambasadai.

„Tiesa, mačiau didelius gamtinius reikalus atliekančius žmones, – po akimirkos juokėsi E. Kolevaitis. – Pakrantėje. Iš toliau atrodė, kad keli vyrai tupi ant žemės ir romantiškai žvelgia į jūrą. Ir tik priartėjus arčiau paaiškėjo, kad tai romantizmu nedvelkia."