– Vaidotai, jūsų plačiai nuskambėję žodžiai feisbuke buvo akimirka, sprogimas, ilgai širdyje brandinti žodžiai ar viešųjų ryšių akcija? Tokia, kokios dažnai smelkiasi į mūsų kasdienybę.

– Tai brendo ilgai. Jei pamatyčiau kažkieno kito tokią žinutę, nuoširdžiai apsidžiaugčiau, jog esu ne vienas, kuris taip mano. Su draugais pakalbame apie socialinius tinklus ir pastebime, kad ten viskas tik gerai pateikiama apie asmeninį gyvenimą. Blogai – tik apie kitus ar viešus įvykius.

Neliko žmogiškumo, nuoširdumo. O socialinių tinklų tikslas buvo suartinti mus, kad nutolę ar kitur gyvenantys žmonės suartėtų, būtų žmogiškesni, keistųsi nuomonėmis, įvairia informacija. Dabar socialiniai tinklai dažniausiai – pjedestalas, gyrimasis, koks tu šaunus, kaip tau viskas puiku. Būtent todėl ir žengiau šį žingsnį, nes manyje yra visko. Aš esu žmogus.

– Daugelį nustebino tavo atvirumas, o tave – kitų reakcija?

– Nustebino gerąja prasme. Sulaukiau labai daug žinučių net iš žmonių, kurių visiškai nepažįstu. Dėkojo už atvirumą, prisipažino, kad ir jie panašiai jaučiasi. Žinia pasiekė tikslą. Ei, žmonės, normalu jaustis įvairiai!

– Šis viešas prisipažinimas buvo pasiūlymas atsikvošėti ar akmuo, ilgai gulėjęs tavo širdyje?

– Ir tai, ir tai. Peržengiau save. Taip jaučiuosi, nes dažnai slepiamės arba pristatome save kaip daug geresnius, nei esame.

Užtenka gyvenime baimių, pamažu atsikratykime jų! Ir kuo daugiau jų atsikratome, tuo lengviau mums gyventi. Baimė – labai didelis mūsų priešas.

– Dar daug jų liko tavyje? Ar jau atsikratei?

– (Juokiasi) Ne, dar liko, liko. Po truputėlį bandau. Neatsikračiau viešumo baimės, o ji apima daugelį baimių – kritikos baimę, baimę būti nesuprastam, ne taip išsireikšti... Tačiau nebijau būti žmogumi ir klysti.

– Nori patikti visiems?

– Noras patikti visiems ir išaugina baimei sparnus. Kai atsikratai tų baimių, negalvoji, ar visiems patiksi. Ir pasakai tai, ką nori iš širdies, o ne šimtą kartų apgalvotą, nušlifuotą frazę.

– Nuostabu pradėti nuo savęs ir eiti atvira širdimi. Bet, prašau, paaiškink savo žodžius: "Šis laikotarpis man nėra lengvas."

– 2016-ieji buvo keistai nelengvi. Tai daugiau vidinio lūžio metai, išgyvenimai, apmąstymai, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, kokia tavo pozicija šiame gyvenime, ką turi padaryti, kaip tai suprasti. Labai daug klausimų. Turbūt daugelis apie tai pagalvojame, tik neretai jie praslysta paviršiumi.

Norėjau pasikapstyti, bet buvo kliūčių, jaučiau, kaip atsimušu tarsi į akmenį. Ir galvojau, ar tas akmuo – išbandymas ar tik ženklas, kad ėjau ne ten?

– Tai buvo susiję su asmeniniais praradimais, nuosmukiais, skausmu?

– Nieko šiame pasaulyje nėra ne asmeninio. Viskas yra asmeniška: negali atsiskirti nuo aplinkos, pasaulio, gali tik vertinti per asmeninę prizmę.

– Atmeti dualumą, gėrį ir blogį? Kad viskas yra visuma, vienis?

– Taip. Apie tai galvojau labai daug. Sunku net kalbėti ir įvardyti vienu sakiniu. Galvojau, kuo galiu būti naudingas, o tai duota kiekvienam. Turi daryti, kas tau duota, ir kuo naudingas gali būti kitiems žmonėms.

Turi daryti, kas tau duota, ir kuo naudingas gali būti kitiems žmonėms.

– Atsakei sau į klausimą, kuo gali būti naudingas, nereikalaudamas atsako?

– Aiškinuosi. Ir visas sąvokas, kurios kitiems bus įprastos ir savaip suprantamos. Pavyzdžiui, ką reiškia būti naudingam? Iki kokio lygio? Tačiau tai – jau filosofija.

– Tu išties grauždavai save, žiūrėdamas į kitų nuotraukas socialiniuose tinkluose, kur puikuojamasi naujais pirkiniais, daiktais, namais, kelionėmis?

– Taip būdavo. Kai sėdėdavau, galvodavau ir į daugelį klausimų dar nebuvau radęs atsakymų arba jie atėjo vėliau.

2016-ieji tapo kaip vidinis stop, kuris persirito į išorinį stop – kai nežinai, kur eiti, ką daryti. O jei kažką darysi, kokia to prasmė?

Gal vieni tai vadina depresija, kiti – prabudimu? (Juokiasi.) Sunkiausia buvo pažvelgti į save ir analizuoti save.

– Turbūt vienas sunkiausių ir baisiausių dalykų pamatyti save tikrą, nuogą iki sielos gelmių.

– Būtent. Todėl bandžiau ne baksnoti pirštais į kitus, o pažvelgiau į save. Ir nieko nemačiau, nesupratau. Tomis liūdnomis akimirkomis, pamatęs tuos feisbuko įrašus, apniukdavau, nes klausdavau savęs, kodėl aš taip negaliu? Kodėl man reikia kažko daugiau? Kodėl negaliu, kaip kiti, nusipirkti kažkokį daiktą, išvažiuoti ir tuo pasipuikuoti feisbuke? Arba vakare žiūrėti televizorių, prisigerti alaus su draugais ir būti laimingas?

Pykau ant savęs, buvo liūdna. Ir ne todėl, kad negalėčiau sau to leisti, bet dėl šių dalykų nejaučiu laimės. Galvodavau, nejaugi kitiems taip gera ir smagu čiuožti paviršiumi, demonstruoti blizgučius? Tačiau pabendravęs akis į akį supratau, kad tai tik poza.

– O gal tiems žmonėms trūksta meilės, jie nemyli savęs, jei slepiasi už daugybės sluoksnių makiažo ir blizgučių?

– Galbūt. Daugelis nugyvena net nepažinę savęs ar bėgdami nuo savęs. Apie tai daug galėtų papasakoti ir sovietinė karta, kai gyveno be savęs.

– Vaidotai, o gal nereikia bėgti nuo tų nuotraukų, blizgučių, bet šiame pasaulyje priimti visumą? Ir šviesa, ir tamsa, viskas yra susiję, viskas yra vienis?

– Be abejonės. Bet viską gali priimti, kai esi ramus. O kai širdyje neramu, apsitverk, atsitrauk, nurimk ir lauk, kol ateis ramybė be išorinių dirgiklių.

– Feisbuke tu atsitvėrei ir nuo nemažos dalies šou pasaulio žmonių, kurie labai mėgsta puikuotis išore, daiktais, statusu.

– Galbūt. Pasielgdavau automatiškai – matau, paskaitau, neįdomu, tuščia ir neseku, atsitraukiu. Šou verslas paremtas iliuzijos kūryba, ten didžioji dalis yra pasakos, iliuzijos. Norint ten būti atviram ir natūraliam – itin didelis iššūkis. Bet tai įmanoma.

Atėjo laikas, kai žmonės nori gyvybės, nes aplink pernelyg daug negyvybės. Atėjo laikas, kai šou pasaulis taps šou ir parodys, kas yra tikrai ir nedirbtinai sukurta.

– Nebijai iškristi iš to rato, nes didžioji, ne tik pramogų pasaulio, bet ir visuomenės dalis, gyvena pozuodami, pasislėpę po šarvais, kaukėmis?

– Ne. Teks kurti savo ratą, o jei rimtai – pirmiausia reikia būti atviram sau ir daryti tai, kas atrodo teisinga. Tikrai atsiras bendraminčių. Pasaulį keičia, tikriausiai, tik du procentai žmonių. Jie daro kitaip, ir po to ateina kažkoks palaikymas. Pabandysiu būti tarp tų dviejų procentų. Jei nepavyks – tai nepavyks, bet bent jau būsiu atviras sau.

– Dabar tu jautiesi vienišas?

– Tik retkarčiais apima vienišumo jausmas. Dažniausiai to nejaučiu. Mane supa mylimi ir mylintys žmonės.

– Tu jau žinai, koks tavo kelias? Kur jis veda?

– Dar neišsiaiškinau. Bet jis tikrai susijęs ir su kitais žmonėmis, kuriems reikia padėti.

– Prieš Naujuosius metus daugelis kažką sau pasižada, kažko siekia. Ko sau palinkėjai 2017-iesiems?

– Labai banaliai. Vidinės ramybės. Kai viduje ramu, gali daug ką padaryti – sekasi darbai, bendravimas su draugais, sekasi visur, nes mintyse esi nedirglus, ramus.

– Tavo lūpomis kalba žmogus, einantis dvasiniu keliu ir patyręs dvasines praktikas. Tiesa?

– Taip. Lankiausi vipasanos meditacijoje, jei girdėjai...

– Dešimties dienų?

– Taip. Kažkodėl buvo lengva. Važiuosiu dar. Nors neretai, kaip teigė mokytojas, lūžis įvyksta trečią ar šeštą dieną.

Nieko panašaus nepatyriau. Stengiuosi savyje nelaikyti pykčio, bandau paleisti, gal todėl nebuvo sunku? Tos technikos padėjo save nuraminti, suvokti, įsiklausyti, suprasti, kad nėra tik blogai ar gerai, viskas yra bangos. Visi laikotarpiai turi pradžią ir pabaigą. Ir vėl kartojasi.

Jei jautiesi blogai, būtinai ateis laikotarpis, kai bus gerai. Kaip ir po gero ateis ir blogas laikotarpis.

Lankiau jogą. Ech, reikia vėl grįžti į jogą... Nevalgau gyvūninės kilmės produktų, nevartoju alkoholio. Bandau švarintis.

– Pastaruoju metu vis daugėja žmonių, kurie keičia seną ir renkasi naują, sveiką gyvenimo būdą, atsisako kvaišalų, tampa sąmoningesni. Kaip manai, kodėl tai vyksta? Žmonės prabunda, suvokia, kad vartojimas, susvetimėjimas, nuzombėjimas – ne jų kelias?

– Labai džiaugčiausi, kad žmonių sąmoningumo lygis kiltų. Dabar greičiau galima paskleisti sąmoningumo žinią, ji prasimuša pro šiukšlių krūvą ir bent priverčia susimąstyti, užduoti klausimus, ieškoti atsakymų.

Žmonija privalo tapti sąmoningesnė kuo greičiau, nes jei eis tuo pačiu keliu, kokiu žengia dabar, po dviejų kartų šio mūsų interviu neskaitys ir niekur net neras.

– Turi senų randų, kai tave kadaise sukandžiojo šuo. Koks randas tavyje giliausias?

– Turbūt reikėtų kalbėtis su psichologu, kuris galėtų jį atkapstyti. Didžiausi randai lieka nuo vaikystės. Mums neretai atrodo, kad tai kažkas nereikšmingo, bet vaikystėje įsirėžia giliai į širdį ir lieka gilus randas.

Bet į šį klausimą sau dar neatsakiau, nors kartais reaguoju labai įvairiai. Ir nors vaikystė nebuvo sunki, tačiau patyčių ir iššūkių patyriau. Nesu iš tų, kurie sako, kad dabar viskas blogyn, o mano laikais buvo viskas gerai.

– "Mano Mūza yra kiekviena diena, kurioje telpa visas gyvenimas..." Tai viena iš tavo praeities citatų. Šiandien taip pasakytum?

– (Susimąsto) Taip. Tai galėčiau pakartoti ir šiandien.

– Mūsų pokalbio metu užsiminei, jog stebiesi, kai kažkas laimę atranda prisigerdamas ar dalydamasis blizgučių nuotraukomis. O kas tau yra laimė?

– Dar bandau atsakyti. Norėčiau, kad kiekvieno žmogaus ir mano laimė būtų daryti tai, kas virpina širdį, tai, kam jauti didžiausią aistrą. Ir tas darbas ne tik nekenktų kitiems, bet padėtų gyventi.