Pirmoji nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje kritusi labiausiai patyrusi konkurso dalyvė 34-erių Aistė Pilvelytė tikino tragedijos ar didelio smūgio neišgyvenusi. Regis, jos iškritimas labiau rūpėjo žiūrovams – pasibaigus laidai interneto portaluose pasirodė šimtai komentarų. Pasak atlikėjos, blogas emocijas užtemdė protas ir noras nesėkmėse įžvelgti teigiamų dalykų. „TV dienai“ ji pasidžiaugė galėsianti skirti daugiau laiko svarbiausiam dalykui gyvenime – šeimai.

– Aiste, ar labai nusiminei pamačiusi balsavimo rezultatus ir sužinojusi, kad teks atsisakyti svajonės šiemet atstovauti Lietuvai tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse?

– Man – ne 18 metų, todėl protas įveikė emocijas. Be to, esu pozityvus žmogus. Mano gyvenimo filosofija – į viską žvelgti paprasčiau, pozityviau ir nesureikšminti to, kas jau įvyko. Be to, dabar turėsiu laiko kitiems dalykams.

– Tačiau pirmoji reakcija buvo skaudi?

– Netikėta. Bet pripažįstu – mano pasirinkimas nebuvo geriausias (A.Pilvelytė atliko dainą „Dar ne vakaras“ – red. past.). Nekaltinu aplinkinių – mano žingsnis buvo neapgalvotas. Tiesa, nors skelbiama, kad renkamas vokalistas nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje laimėsiančiai dainai atlikti, matyt, vis dėlto ir pasirinkta daina (ne eurovizinė – red. past.) turėjo įtakos. Juk žmonės žino mano vokalinius sugebėjimus ir galimybes. Manau, komisijos nariai irgi vertino dainą, o ji man pakišo koją. Pritariu žiūrovams, kurie taip pat sakė, kad pasirinkau netinkamą dainą.

– Kodėl pasirinkai „Dar ne vakaras“?

– Atsakysiu nuoširdžiai. Pasirodžiau pirmame etape, naujai išmokau dainuoti „Eurovizijos“ nugalėtojos švedės Loreen dainą „Euphoria“. Tačiau gruodį turėjau begalę darbų, todėl nebuvo laiko mokytis naujos. Galvojau pasirinksiu, kurią moku. Norėjau atlikti Kastyčio Kerbedžio dainą „Nakty“, bet ji buvo užimta. Ir nors moku daug lietuviškų hitų, bet kažkodėl pasirinkau Povilo Meškėlos išgarsintą (Fausto Latėno muzika, Roberto Danio tekstas) dainą „Dar ne vakaras“.

– Dabar šaltu protu gali įvertinti naują balsavimo sistemą? Ar ne keista, kai balsuojama už atlikėją, nors dar nežinoma „Eurovizijos“ daina?

– Iš pradžių maniau: va, naujos taisyklės, įdomu, vertins vokalistą. Bet įsigilinus man tai nebeatrodo objektyvu. Tu ateini su kokia nors kita daina, nustebini arba ne ir išvažiuoji.
Dabartinei sistemai įtakos turi verslas – noras surinkti daugiau pinigų.
Objektyviau būna, kai pristatai dainą, scenarijų, kurį gludini, tobulini. Tegul jos likimą ir sprendžia žiūrovai ar komisija. Ir ta daina patinka arba ne. Kai 2010 m. atlikau „Melancholią“, per kelias minutes surinkau kelis tūkstančius balsų – žmonės reagavo.

– Bet dabartinis pralaimėjimas ne toks skaudus kaip tuomet, kai likai antra už „InCulto“ nugarų su „Melancholija“?

– Oi, net nepalyginsi. Praėjusį gruodį daug dirbau, maniau padainuosiu „Dar ne vakaras“ ir sausį rimtai kibsiu į nacionalinę atranką. Juolab, kad rinko vokalistą, o mano sugebėjimus žinojo. Nemanau, kad jie prasčiausi iš visų finalininkų.

Pralaimėjusi su „Melancholia“ patyriau didelį nusivylimą. Tą dainą išjaučiau giliai iš širdies. Tai buvo milžiniškas organizacinis, komandinis darbas, ir kūrybos daug įdėjau. Mūsų pergale tikėjau ir aš, ir mano komanda. Taip, ši daina buvo geriausia iš visų, su kuriomis esu dalyvavusi nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.

– Sakei, esi kovotoja, ir kol savo tikslo nepasieksi – nenurimsi. „Eurovizijos“ durų neuždarei? Bandysi dešimtą kartą?

– Nežinau, kas bus rytoj, juolab – po metų. Gyvenu šia diena. Praeities jau nėra, o iš ateities yra tik žodis. Gal studijuosiu, gal vėl bandysiu? Darysiu tai, kas man tuo metu atrodys geriausia.
Dabartinis „Eurovizijos“ konkursas – savotiškas ėjimas va bank. Išduosiu tau pirmam paslaptį: sau pasakiau, kad jei man būtų liepę atlikti prastesnę už „Melancholią“ eurovizinę dainą, būčiau atsisakiusi toliau dalyvauti atrankoje. Kokia prasmė dalyvauti su prastesne daina?

– Ką siųstum į „Euroviziją“ iš likusių devynių dalyvių?

– Nenoriu ko nors įžeisti, o ko nors išaukštinti. Tikiuosi, kad važiuos tikrai to vertas.

– Tačiau „Eurovizijos“ finalą žiūrėsi?

– Nacionalinį – taip, o Europos „Eurovizijos“ finalą – būtinai. Jį žiūriu rankose turėdama sąsiuvinį ir šratinuką. Tuomet man reikia tylos. Rašau, žymiuosi pastabas, balsuoju.
Kartais laimėjusi daina nėra pati geriausia, tačiau daug lemia charizma, kuria užburia dainininkas. Taip pat – gera režisūra, filmavimas, netgi žvilgsnis į vaizdo kamerą...

– ... ir šalies biudžetas bei politinis svoris?

– Taip kalbama, tačiau faktų nėra. Be to, latviai, estai laimėjo!

– Pernai balsavai už Danijos atstovę Emmelie de Forest ir jos dainą „Only Teardrops“?

– Ne, ne už ją. Nors praskriejo mintis: velnias, ji charizmatiška mergina. Patiko Ukraina, Azerbaidžanas.

– Iš pastarųjų laimėtojų turbūt labiausiai įstrigo „Euphoria“, kurią ir pati atlikai?

– Beprotiškai geras režisūrinis darbas! Ir, oho, kokie pinigai buvo investuoti į darbą! Šokis, judesys, apšvietimas, filmavimas, charizma. Kad ji laimės – atspėjau. Buvau atspėjusi ir serbės Marijos Šerifović pergalę su daina „Molitva“, kurią perdainavau ir lietuviškai.

– Pasvajokime. Kaip A.Pilvelytė būtų pasirodžiusi su „Melancholia“ tarptautinėje „Eurovizijoje“?

– Labai gerai! Beje, jei įsiklausytum, „Melancholia“ turi panašumų į vėliau nuskambėjusią „Euphoria“.

– Ne laiku pasipainiojo „InCulto“ trumpikės?

– Nelinkusi grįžti į praeitį. Gal man būtų atsitikę kas nors blogo, ir Dievulis nuo ko nors apsaugojo.

– Dabar turėsi daugiau laiko, kurį būtum skyrusi nacionalinei atrankai.

– Dirbsiu su vasarine programa, o galbūt ir albumą leisiu. Ir, žinoma, pirmoje vietoje – puspenktų metų dukra Ugnė, nors su ja ir visais artimiausiais žmonėmis kasdien dalijuosi meile. Gyvenime nieko nėra svarbesnio už šeimą, meilę, artimus žmones. Ir tam neprilygs jokia karjera. Ji – laikina. Mačiau ne vieną laidą apie kadaise labai garsius žmones, kurie turėjo milijonus gerbėjų, tačiau kentėjo vienatvėje ir mirė vieni. Todėl sakiau ir sakysiu, kad šeima, vaikai, vyras, artimieji – svarbiausia. Tai – gyvenimo esmė, o karjera ir visa kita – tik po to.