Nuostabi epinė istorija, jūs kaip cirke juoksitės, verksite; ji gyva, pilna istorinių detalių ir netikėtų posūkių. Taip rašė JAV laikraščiai apie Saros Gruen romaną "Vanduo drambliams".

Tai – trečia iš Kanados kilusios, JAV gyvenančios rašytojos knyga. Lietuviškai ją ką tik išleido leidykla "Tyto alba".

Šiuo metu S.Gruen gyvena ekologinėje bendruomenėje netoli Čikagos su vyru, trimis sūnumis, keturiomis katėmis, dviem ožkomis, dviem šunimis ir arkliu.

Garsiausias šios rašytojos romanas "Vanduo drambliams" atrodo lyg būtų skirtas rūstiems krizės laikams, kai netikrumas ir baimė dėl ateities tampa mūsų kasdieniais palydovais. Jame pasakojama apie kadaise išgyventą krizę – Didžiąją depresiją. Visa tai, ko bijome – netikėtų nelaimių, staigių gyvenimo pokyčių, darbo praradimo – užklumpa pagrindinį kūrinio herojų: septyniolikmetis Džeikobas netenka tėvų. Taip veterinarijos studentas tampa... keliaujančio cirko komandos nariu.

– Kaip kilo sumanymas parašyti knygą apie cirką?

– Kartą vartydama laikraštį pastebėjau seną cirko nuotrauką, ir man to pakako. Užsisakiau visą nuotraukų knygą ir nejučia pradėjau rinkti medžiagą.Važiavau į cirką, prisirinkau knygų apie jį ir pažiūrėjau dokumentinių filmų apie Didžiosios depresijos laikus. Rankiojau detales, kurias labai norėjau įtraukti į knygą, pavyzdžiui, pasakojimą, kaip žmogus, kurio nebenori samdyti, išstumiamas iš važiuojančio traukinio, istoriją apie konservuotą begemotą ir kitokius, net absurdiškus, dalykus.

– Dar buvo istorija apie drabužinę...

– (Juokiasi.) Na, taip... pusę knygos parašiau lengvai, bet paskui padariau dvi pertraukas po keletą mėnesių. Pirmą kartą sunkiai susirgo mano žirgas, paskui jis sutraiškė man pėdą, o dar vėliau pasirašiau techninio rašymo sutartį. Kai baigiau šį darbą, buvo labai sunku grįžti prie knygos. Taigi pradėjau leisti laiką apsipirkinėdama internete ir dar penkis kartus perdažiau svetainę. Galiausiai paprašiau vyro, kad mano rašomąjį stalą perneštų į drabužinę, nes supratau: arba rimtai imsiuosi rašyti, arba knygą reikės mesti. Išsėdėjau ten pusketvirto mėnesio, kol baigiau.

– Ypač jaudinantis Džeikobo senatvės aprašymas. Kaip sugalvojote įtraukti į pasakojimą devyniasdešimtmetį veikėją?

– Mano šeimoje yra ilgaamžių, bet nė vienas negyvena specialiuosiuoe namuose. Man sakė, kad kiaurai permačiau 93 metų vyrą. Rašydama jaučiausi taip, lyg mano galvoje būtų gyvenęs senas žmogus, kuris veržte veržėsi kalbėti. Aš jam leidau.

– Jūsų interneto svetainėje rašoma, kad gyvenate aplinkai nekenkiančioje bendruomenėje. Ką tai reiškia?

– Mūsų namai sunaudoja 60 proc. mažiau energijos negu kiti. Turime apie 680 akrų žemės, kur gyvena per 400 šeimų, bet visos jos gyvena mažuose sklypeliuose, dar turime daug bendros žemės ir melioruotų pelkynų. Mes turime bendrą ekologinį ūkį, bendrą mokyklą, kai kurie mūsų kaimynai vietoj pievelių prie namų augina laukines žoles.