Nuotykių kupinas romanas "Paryžius dvidešimtame amžiuje", parašytas dar 1863-iaisiais, stalčiuje išgulėjo 131 metus.

Kodėl taip atsitiko? Galbūt todėl, kad rašytojas jame nuspėjo daug gana tikslių ateities dalykų.

Romane pasakojama apie jaunuolį, kuris nesėkmingai stengiasi gyventi technologiškai pažengusiame, bet kultūriškai atsilikusiame pasaulyje.

J.G.Verne'o aprašytame XIX a. septintojo dešimtmečio Paryžiaus gatvėse važinėja benzinu varomi automobiliai, yra fakso aparatų, išvystyta interneto ryšio sistema.

Žmonės išranda masinio naikinimo ginklus. Vėliau ima skambėti keista, negirdėta, moderni elektroninė muzika.

Visuomenės dėmesys, pasakojama romane, skiriamas technologijoms, o ne humanitariniams mokslams.

Ir kai literatūrą studijuojantis romano herojus pagaliau gauna diplomą, visi susirinkusieji iš jo tyčiojasi, esą ką jis su juo darys.

Kūrinyje aprašoma net egzekucijoms skirta elektros kėdė, kurios tuo metu dar nebuvo, nuspėti klimato kaitos sukelti gamtos pasikeitimai, aprašytos ir karjeros siekiančios, ciniškos, vyriškos išvaizdos moterys.

Šis romanas pasiekė skaitytojus tik po daugiau nei šimto metų, nes knygos redaktoriui ir leidėjui Pierre'ui-Julesui Hetzeliui, į kurį kreipėsi rašytojas, jis pasirodė pernelyg bulvariškas ir pesimistiškas.

"Romanas – blankus ir negyvas. Labai apgailestauju, kad turiu jums tai pasakyti, bet manau, kad jo pasirodymas pakenktų jūsų reputacijai. Palaukite dvidešimt metų ir bandykite dar kartą", – nesužavėtas knygos rankraščiu savo nuomonę išreiškė redaktorius.

Tąkart tuo viskas ir baigėsi, rankraštis liko nepaskelbtas iki kol J.G.Verno proanūkis jį atrado seife 1989 m.

Knyga pagaliau buvo išleista 1994 m., sulaukusi kritikų pripažinimo.