Važiuojant prie jūros, autostradoje pasitinka užrašas "Sveiki atvykę į "Švyturio" šalį". Vyno verslininkui tai ne itin optimistiškai skambantis pasveikinimas. Tačiau eiliniam piliečiui alaus prekinių ženklų kova – nė motais.
Vyno mėgėją persivilioti į alaus gėrėjų būrį – labai sunku. Jo nei alus, nei degtinė, kaip opozicijos objektas, nedomina. Dėl skonio juk daug įdomiau ginčytis su savo bendraminčiais. Tiksliau, ne ginčytis, o keistis nuomonėmis. Vyno stilių, skonių gausa tokia didelė, kad kiekvienas ilgainiui susiranda savo vyną. Vynomanų bendruomenė draugiška.
Gražu žiūrėti į darniai pirkti vyno užsukančias poras – tokių pirkėjų Klaipėdoje gerokai gausiau nei Vilniuje: vyras dažniausiai susirenka raudonojo vyno krepšelį, o žmona ryžtingai kraunasi baltuosius vynus. Kvapniojo "Gewurztraminer" mada neaplenkė pajūrio – tai pastaruoju metu viena populiariausių vynuogių veislių. Jos vynai brangoki, todėl ne visoms ponioms įperkami. Toks jau tas vyno pasaulis – visada bus svajonių vynas, kurio gali tekti laukti visą gyvenimą.
Keista, bet vadinamojo "šampano" – putojančio vyno bumas Klaipėdos nepalietė taip stipriai kaip sostinės. Man visada atrodė, kad tai idealus vasaros gėrimas – šaltas, gaivus, putojantis. Nebūtina juk pirkti tikrojo šampano iš Šampanės provincijos, pradedantiesiems vyno gėrėjams jis gali pasirodyti ir per rūgštus, ir per sausas, ir per ... brangus. Tačiau dvigubai pigesni cremant – klasikiniu būdu padaryti kitų Prancūzijos regionų putojantys vynai dažnai ne mažiau taurūs, tačiau švelniau putoja, cava iš Ispanijos turi mažiau rūgšties, o pasaulyje madingas apelsinmedžių žiedais kvepiantis Šiaurės Italijos "Prosecco" – puiki alternatyva prie Lietuvoje daryto putojančio vyno pripratusiems tautiečiams.
Burbuliukų klaipėdiečiai nebijo, nes pigus, truputį putojantis "Vinho Verde" iš Portugalijos šluojamas nuo lentynų. Teko girdėti nesąmonę, kad į jį dedama agrastų. Tačiau šis vynas unikalus tuo, kad jame labai nedaug alkoholio, o kai kuriuose burbuliukai atsiranda ne kaip cukraus rūgimo pasekmė, o vyne aštriai obuolių rūgščiai virstant švelnesne pieno rūgštimi.
Raudonąjį vyną mėgsta ne tik vyrai. Jį dažniausiai perka ir svečiai iš Rusijos bei Baltarusijos. Prieš grįždami į tėvynę, jie lengva ranka pasiima porą butelių daugiau kaip šimtą litų kainuojančių "Barolo" ar "Brunello di Montalcino" – Maskvoje tas pats vynas gali būti du kartus brangesnis.
Lietuvis lietuviui nelygu, tačiau raudonojo vyno dažniausiai norima galingo, sodraus, klampaus. Vis dėlto labiau pasiturintys klientai nepuola prie tokiais vynais garsėjančių Australijos ar Argentinos lentynų, jiems norisi tauresnių Italijos ar Ispanijos vynų. Elegantiškieji prancūziški vynai lieka žinovams ir geros kainos ieškančiam jaunimui. Čilės vyno virusas (apie jį pakalbėsime kitą kartą) Klaipėdoje aptinkamas. Tačiau išmanus vyno konsultantas krašto vynu iš Prancūzijos pietų ir pietvakarių jį nesunkiai pagydo.
Klaipėdiečiai vyną mėgsta pirkti ne tik poromis. Jie ir į vyno parduotuvę užsuka dažniau nei vilniečiai. Racionalesnius sutiksi kartą per savaitę, jie išsineša dėžę. O kiti užeina vos ne kasdien. Vynas – ne kava ir ne pienas, jis neapibūdinamas kaip šviežias ar nešviežias, tačiau dažnas Klaipėdos vyno mėgėjas vertina malonumo pirkti vyną šviežumą. Nenuostabu, juk čia pajūris.
Naujausi komentarai