Kuba jau kitokia ir kartu – vis dar išsaugojusi savitumą. Tokią nuomonę apie dar kartą po septynerių metų aplankytą salų valstybę Karibų jūroje susidarė fotografas ir keliautojas Edmundas Kolevaitis.

Retorinis klausimas

„Fidelis Castro, kad ir kaip būtų, yra charizmatiška, įtakinga asmenybė, kuriai toli gražu neprilygsta brolis Raulis. Pabuvus Kuboje susidarė toks įspūdis, kad auga įtampa, kuri gali sprogti. Dabar jie tarsi gyvena ties riba “kažkiek galima – kažkiek negalima„. Žmonės gauna išsilavinimą, ugdo intelektą, bet galimybėms trūksta pinigų“, – sakė keliautojas.

Apie eksperimentinį Kubos gyvenimą nutrūkus komerciniams ryšiams su pasauliu, kai šalis išgyveno nelengvus laikus, lietuviui keliautojui E.Kolevaičiui sunku spręsti, tačiau fotografas pastebėjo: „Retorinis klausimas, kokia Kuba būtų geresnė. Šiuo metu jų šalyje – beveik šimtaprocentinis raštingumo lygis, žemesnis nei kai kuriose išsivysčiusiose šalyse naujagimių mirtingumas, vidutinė 77 metų gyvenimo trukmė, aukšto lygio medicina, menas ir sportas.“

Šį kartą Havanoje E.Kolevaitis jau nematė iš senųjų sunkvežimių perdarytų autobusų, daug senosios šalies sostinės pastatų restauruota ar parengta restauruoti, daugiau žmonių prašo ir gudriai bando iškaulyti pinigų, daugiau restoranų, bet daugiau ir sunkiau finansiškai gyvenančių kubiečių.

Vieni atsitiktinumai

Jau pirmą dieną, įsėdę į taksi, nurodę restoraną, kur norėtų pavalgyti, ir pasiteiravę, ar ten galima pašokti salsą, lietuviai išgirdo: „Pirma – maistas, po to – salsa, vienu metu neįmanoma. Bet viskas bus gerai.“

Taksisto „viskas gerai“ buvo kitas, neatsitiktinai pasirinktas, išties geras ir tvarkingas restoranas, kuriame nebuvo meniu, o kainos – bene penkis kartus didesnės nei daugumoje Havanos vietų: lietuviai sočiai ir skaniai pavalgė sumokėję maždaug po 130 litų.

Po to fotografas su dukra ir draugais „atsitiktinai“ sutiko juos užkalbinusią išsilavinusią porą: tvarkingai apsirengę mulatiškų veido bruožų havaniečiai tądien neva minėjo savo vestuvių dešimtąsias metines.

Cigarai iš po laiptų

„Išsilavinę, vyras – istorijos mokytojas, – apibūdino sutiktą porą E.Kolevaitis. – Netrukus bare jie neklausę užsisakė kokteilių, po to jau pradėjo pasakoti apie garsiuosius Havanos cigarus, jų gamybą gamyklose ir neva pigiau kainuojančius kooperatyvuose. Ir jei pirksime iš jų, kubiečiai iš kooperatyvų gaus taškų ir galės pirkti kitokių prekių.“

Vyrai apsilankė viename „kooperatyve“, kuris buvo įsteigtas seno daugiabučio namo laiptinėje po laiptais ir iš paslėpto maišo nusipirko suvenyrų – cigarų.

„Po visko pora paprašė pinigų“, – šyptelėjo fotografas.

„Beje, įprasta gido po Havaną kaina – valanda apie 11 dolerių“, – pridūrė E.Kolevaitis.

Pinigų šaltinis – turistai

„Dauguma jų mėgsta apsimesti mokytojais – tai sukelia pasitikėjimą“, – Havanoje lietuviai sutiko ne vieną tikrą ar apsimetėlį mokytoją.

Mokytoja buvo ir daili juodaodė, kuri viešbutyje ne vieną turistą iš pradžių tikino, kad atvyko pailsėti savaitgaliui, o netrukus jau siūlė vyrams apsilankyti pas ją. Nesvarbu, kad kai kurie būdavo su žmonomis: „Juk galite pabėgti nuo žmonos.“

Vidutiniškai apie 100 litų per mėnesį uždirbantys ir įvairių produktų bei maisto už talonus gaunantys vietiniai teigia, kad pajamų užtenka dviem savaitėms. Paskui kubiečiai bando suktis ir uždirbti iš turistų.

„Internetas leidžiamas, mobilusis telefonas – taip pat, bet jiems tai yra brangu, – aiškino E.Kolevaitis. – Mus mokiusi šokti salsą mokytoja uždirba apie 80 konvertuojamų Kubos pesų (apie 85 dolerius), bet ir ji negali sau leisti nusipirkti mobiliojo ryšio telefono.“

Salsos vis mažiau

Pasak E.Kolevaičio, iš pirmo žvilgsnio Havana gali atrodyti pigi šalis, tačiau turistams viskas kainuoja daug brangiau ir dabartinė Kuba toli gražu jau nėra tokia pigi, kaip buvo prieš dešimt metų.

O salsa? Deja, Kuba pamažu orientuojasi į masinę kultūrą ir klubų, kuriuose šokama salsa, merengė, bačata, pastebimai mažiau.

„Buvo uždarytas ir mūsų pamėgtas salsos klubas. Viename geriausių Havanos naktinių klubų, kur įėjimas kainavo apie 40 litų, dabar jau ne salsą šoko, o linksmino ispanas komikas“, – septynerių metų pokyčius apibūdino E.Kolevaitis.

Laimė, prieš septynerius metus sutiktas kubietis su broliu ir pussesere lietuvius nuvežė mokytis į salsos mokyklą ir pašokti į garsųjį salsos klubą „1830“.

Lotynų šokius su dukra mėgstantis E.Kolevaitis žavėjosi atmosfera ir 12 žmonių orkestru su trimis dainininkais, perkusija, pučiamaisiais. Pagal jų muziką kubiečiai šoko ugningą salsą.

Nereikia prabangaus viešbučio

„Kuo žmonės turtingesni, tuo mažiau moka linksmintis“, – tokią išvadą padarė E.Kolevaitis, juokaudamas, kad įdomybių ieškantiems turistams Kuboje geriausiai ilsėtis ne penkių žvaigždučių, bet kuklesniuose viešbučiuose arba namuose pas vietinius gyventojus.

Fotografas lankėsi ir pas tvarkingai su žmona, vaikeliu gyvenantį medicinos prietaisų gamykloje inžinieriumi dirbantį charizmatišką kubietį: „Jis turi verslumo, bendrauja su turistais, todėl jo namuose ir plazminis televizorius, ir kompiuteris.“

Didesnį įspūdį kauniečiui paliko apsilankymas viename Havanos daugiabutyje. Jau iš pradžių neįprastų emocijų sukėlė prie durų pririštas baltas balandis.

Bute – šamano ritualas

20 kv. m ploto kambaryje be baldų buvo daug žmonių, kitame kambarėlyje buvo patiekta valgių, matėsi keistų daiktų, rakandų.

Netrukus šamanas su apdaru ir lazda, papuošta plunksnomis, atliko keistą ritualą, bendravo su dvasiomis. Susirinkusieji giedojo.

„Afrokubiečiai vis dar nuo senųjų laikų išsaugojo šimtmečius siekiančią afrikietišką kultūrą“, – neabejojo E.Kolevaitis.

O ar Havanos gyventojai išsaugojo savo egzotiškus, senus, didelius ir mums egzotiškus automobilius?

"O, taip, to dar liko, – šypsojosi E.Kolevaitis. – Mes ir patys važinėjome 1953 m. gamybos fordu.