Atgijusi senelių žemė

Į Lietuvą H.Šulcas paprastai atvyksta du ar tris kartus per metus. Šį kartą gimtinėje jautėsi ypatingai, nes grįžo gražių sukaktuvių proga – 40 metų misionieriško darbo Afrikoje ir 50 metų kunigystės. "Spalio pabaigoje buvo ir mano gimtadienis", – priduria kunigas H.Šulcas.

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas norėjo paminėti šias datas ir Klaipėdos parapijoje, kurioje gimė kunigas H.Šulcas, aukojo Mišias ir suruošė šventę. "Vos tik įėjau į bažnyčią, pasijutau pakiliai, – dalijasi įspūdžiais kunigas misionierius. – Mano senelis ir tėvelis buvo vokiečiai, o jų žemėje, kurią aš paveldėjau, įsteigiau Jaunimo sodybą. Po Mišių kaip tik ten vykome."

H.Šulcui niekaip neišdyla iš atminties vaizdas, kurį išvydo į Klaipėdą atvykęs prieš du dešimtmečius. "Nesupratau, ar čia Nikaragva, ar Afrika, nes žmonės taip pat, kaip ir ten, puolė prie šiukšlių kalnų. Tada buvo šalta, vėjuota, seni žmonės ir vaikai juodomis rankomis, radę gabalą duonos, jį iškart ir suvalgydavo. Aš buvau labai sukrėstas. Tada kilo mintis, kad reikia kažką daryti. Nenorėjau paveldėtos senelių žemės imti, bet kadangi ji būtų atitekusi kitiems, nusprendžiau įkurti Jaunimo sodybą. Joje šiandien lankosi ir kunigai, ir vienuoliai, vyksta rekolekcijos, mokymai suaugusiems ir užsiėmimai vaikams. Nuostabus jausmas matyti, kad senelio žemė atgaivinta, ant jos stovi pastatų. Norėjau ir ūkį čia sukurti, kad galėčiau arklį su vežimu turėti ir su pypke bei skrybėle važinėtis. Tačiau atsirado kitų darbų, teko šią idėją atidėti", – šypsosi kunigas H.Šulcas.

Pasak jo, kaskart sugrįžęs į Tėvynę jis išgyvena širdies, proto ir jausmų pakilimą. "Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime žmonės rūpinasi beveik šimtu vaikų. Pirma mergina, kurią anuomet ištraukiau iš to šiukšlyno, šiandien jau yra baigusi universitetą", – sako misionierius.

Nelengva vaikystė

Kunigas H.Šulcas gimė Klaipėdoje, ją paliko penkerių, todėl nedaug teatsimena. "Bet pamenu karo triukšmą ir momentą, kai turėjome bėgti į bunkerį. Skeveldra pataikė į mano tėtį, man matant jis žuvo. Pamenu liūdną mamos veidą prie lango, kai ji girdėdavo šūvius. Taip pat pamenu mūsų namą Gėlių gatvėje, kaip mūsų aplankyti dviem arkliais traukiamu vežimu atvažiavo senelis. Namas tebestovi, neseniai ir pats jį aplankiau", – panyra į prisiminimus H.Šulcas.

"Tėčio tėtis mus su broliu ir mama atsivežė gyventi į Vokietiją. Mama jauna liko našlė. Sunkūs laikai – maisto nebuvo, ligos kamavo, todėl būdama 30 metų sakydavo, kad greitai mirs", – dalijasi skausmu kunigas.

Mano mama sakydavo: "Jeigu žmonės sugyventų kaip laukiniai gyvuliai, tai mūsų žemė būtų rojus." Mama Ruandoje išbuvo penkerius metus, padėjo man kurti Jaunimo sodybą.

H.Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Nors gyventi pokario Vokietijoje nebuvo lengva, tuos laikus jis prisimena kaip labai gražius. "Džiaugiuosi, kad gimnazija labai gerai išmokė lietuvių kalbos. Gyvenome buvusiose kareivinėse, berniukai buvo atskirti nuo mergaičių. Buvo ir skautai, kurie man labai patiko. Dažnai būdavo šalta, nes negaudavome anglių pasišildyti, ir būdavome alkani, nes maisto labai trūko. Pavakariams gaudavome pietų likučių – arba bulvių, arba kopūstų. O vakarienei valgydavome duoną su trupučiu taukų, kuriuos atsiųsdavo iš Amerikos. Kartais – dar gabalėlis sūrio, ir baigta. Dešros vakarienei niekada nebuvau matęs", – pasakoja jis.

Maištinga siela

Misionierius neslepia, kad paauglystėje buvo tikras maištautojas. "Dvylikos buvau įsimylėjęs gražią lietuvaitę Tamarą. Iš neturėjimo ką veikti rūkiau, nors ir labai nepatiko, bet reikėjo pasirodyti, kad aš – ne mažiukas. Eidavome į susprogdintą oro uostą daužyti ten besimėtančių plytų, kurios buvo aplipusios cementu. Tą cementą nudaužyti buvo labai sunku, daug vargti reikėdavo, kad paskui plytas galėtume parduoti. O už gautus pinigus eidavome į kiną ar rūkyti nusipirkdavome", – sugrįžta prisiminimais į ankstyvą paauglystę.

"Kartkartėmis gimnazijoje vyko ir šokiai, bet mus, mažiukus, anksti išvarydavo. Į šokius leisdavo tik tuo atveju, jei paruošdavai kokį nors pasirodymą, pavyzdžiui, pakoncertuodavai su gitara. Bet kai mus anksti išvarydavo, iš nuobodulio susigalvodavome, ką veikti", – šypsosi kunigas.

"Vieną tokį šeštadienio vakarą labai gerai prisimenu. Draugavau su vadinamaisiais skustukais – skustagalviais, paprastai tariant. Nuskusta galva anksčiau išduodavo, kad turi blusų. Tie berniukai buvo tikri chuliganėliai, bet man buvo smagu su jais išdykauti. Per vienus šokius padegėme paraką, kurio radome apleistame oro uoste, ir sukėlėme rimtą sumaištį – net gaisrininkų prireikė. Yra tekę ir mergaite persirengti, kad galėčiau patekti į jų gyvenamą aukštą. Žinoma, mane sučiupo, gavau bausmę savaitę skusti bulves. Esu ir elektrą mergaitėms išjungęs, ir visaip gąsdinęs. Buvau tikrai išdykęs, mane mokytojai dažnai tampydavo už ausų ar antausį suduodavo – bet tada tai buvo normalu. Tik reikia suprasti, kad visa tai darėme iš nuobodumo, nes mokytojai nesugebėjo mūsų sudominti", – atvirauja misionierius.

Gyvenimą pakeitęs svečias

Viskas pasikeitė, kai į vieną berniukų skautų stovyklą atvyko svečias iš Italijos – kunigas. H.Šulcas visada manė, kad jie yra labai nuobodūs – juodai apsirengę, o bažnyčioje kalba apie tai, ko vaikas nesuprasdavo.

"Tas kunigas ieškojo mokinių, kurie vyktų mokytis į jų įkurtą mokyklą Italijoje. Joje tuo metu buvo ne vienas lietuvių kunigas. Keli vaikai vėliau išvyko į Italiją ir rašė laiškuose, kad ten labai įdomu, smagu ir šilta, ūkininkai kviečia vynuogiauti, o tais laikais vynuoges buvau matęs tik paveiksle nupieštas. Taip pat rašė, kad kartu su kunigais futbolą žaidžia, iškylauja, nereikia daug mokytis. Viskas labai sudomino, bet labiausiai – paskutinė laiško dalis", – juokiasi šviesą spinduliuojantis kunigas.

Jis anuomet nusprendė, kad nori ten važiuoti, bet reikėjo gauti gimnazijos kapeliono rekomendaciją. "Aš beveik nesilankydavau mišiose, ir jis man pasakė: "Ateik į Mišias, tada kalbėsimės." Davė man kelis feningus, už kuriuos tada galėdavome net tris saldainius nusipirkti, ir paprašė nuvalyti jo dviratį – tada mane ir sudomino. Pasirodo, ir kunigai gali važinėtis dviračiais ir būti normalūs žmonės, nes iki tol galvojau, kad tik apie Dievą kalbėti moka. Po to metus lankiausi Mišiose. Galiausiai kapelionas pasirašė rekomendaciją, o aš išvykau į Italiją", – pasakoja H.Šulcas.

Saleziečių katalikų vienuolių kongregacijos tikslas yra tarnauti ir evangelizuoti jaunimą, ypač apleistą ir vargstantį, todėl kunigai buvo labai draugiški, nuoširdžiai rūpinosi vaikais.

"Atostogų metu tie, kurie negalėdavome grįžti namo, o mes dažnai negalėjome, nes neturėjome pinigų, stovyklaudavome Alpių kalnuose. Kunigų šiluma pakeitė mamos švelnumą, kurio labai trūko. Viskas iš tiesų buvo puiku, bet aš vis tiek neturėjau didelės motyvacijos mokytis", – neslepia saleziečiu tapęs kunigas.

Šiandien palinkėčiau visiems būti giedresniems ir daugiau šypsotis vienas kitam – ko jums trūksta, kad jūs tokie paniurę? Nuotaikos tokios, lyg tuoj bus karas.

Nustebinęs apsisprendimas

Kunigai skatino H.Šulcą mokytis, ir nors iš pradžių tai jam nepatiko, vėliau pajuto, kad juo kažkas rūpinasi. "Aš tai įvertinau ir po truputį ėmiau mokytis", – pasakoja jis.

"Vieną dieną, kai jau reikėjo svarstyti apie savo ateitį, kunigas paklausė, kuo norėčiau būti. Aš dar nebuvau apsisprendęs, jis tada ir pasiūlė man tapti kunigu. Niekada nedrįsau apie tai nei pagalvoti – juk Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazija manęs vos į pataisos namus neišsiuntė. Taip, būdamas aštuoniolikos metų, apsisprendžiau tapti kunigu. Parašiau mamai, ji išsigando, kad sūnus, kuriam patikdavo mergaitės, nori tapti kunigu. Brolis net sakė, kad mūsų keliai išsiskirs, jei tapsiu kunigu. Bet kai stojau, atvyko ir mano mama. Italija jai gyvybę išgelbėjo, nes iki tol jos sveikata buvo labai silpna. Čia ji pakeitė mitybą, valgė daug žalių daržovių, citrinų ir obuolių – taip rekomendavo vienas italų gydytojas. Ir jos organizmas puikiai išsivalė, nes iki tol Vokietijoje jai tekdavo valgyti tik bulves, duoną ir lašinius. Ji atjaunėjo. Mano pasirinktas kelias prailgino jos gyvenimą – ji gyveno iki 90 metų", – šiltai pasakoja H.Šulcas.

Bijojo it velnio

H.Šulcui teko padirbėti kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju Vasario 16-osios gimnazijoje, kurioje pats mokėsi. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 m. ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Prieš Ruandą jis vyko pas saleziečius į pietinę Belgiją, kad išmoktų prancūzų kalbos. Šiandien kunigas laisvai kalba devyniomis kalbomis. "Prieš tai Brazilijoje jau buvau išmokęs portugalų kalbos, todėl išmokti prancūziškai man tereikėjo šešių mėnesių. Atvykus į Ruandą buvo labai sunku – jų kalba nebuvo panaši į jokią iki tol mokėtą. Bet baisiausias buvo ne kalbos barjeras, o tai, kad vaikai manęs bijojo ir pamatę bėgdavo į šalį. Nuo kolonijinių laikų išliko nuostata, kad baltasis žmogus yra velnias", – pasakoja kunigas H.Šulcas.

"Kolonistai išnaudojo afrikiečius, grobė jų naudingąsias iškasenas, o jei europiečiai būdavo nepatenkinti jų darbo našumu – nukirsdavo rankas arba dažnai mirtinai plakdavo begemoto odos rimbais. Kai kurie afrikiečiai net galvojo, kad jų dingusius vaikus suvalgydavo ne kas kitas, o baltieji žmonės. Man iš pradžių buvo labai sunku, bet po truputį kartu su kitais norėjusiais padėti kunigais pradėjome teikti medicininę pagalbą vienišiems ir ligotiems, ne tik vaikams. O ten pensijų nėra, žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – 45 metai, jie nesulaukia jokios pagalbos. Todėl ir turi daug vaikų su viltimi, kad iš jų kuris nors padės senatvėje", – atveria skaudžią realybę.

Mama palaikė ir padėjo

Ilgainiui Ruandoje H.Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą. "Šiandien ji yra didelė, 400 žmonių, turi savo gimnaziją, Aukštesnį informatikos, gastronomijos ir statybos institutą. Nuolat gyvena 120 našlaičių. Kai tą vietą įsigijau, beveik už nieką ją gavau – buvo plika kalva ir tik keli krūmai. O dabar – pilna medžių, kurių mums labai reikia, nes čia yra keturios virtuvės, kurios maistą verda ant ugnies", – pasakoja kunigas.

Jis prisimena, kaip su mama, kuri taip pat atvyko į Ruandą padėti pasirūpinti vaikais, keliaudavo į nacionalinį parką fotografuoti gamtos. "17 val. čia būna gražiausia šviesa – švelni, nes už valandos jau leidžiasi saulė. Tuo metu galima padaryti gražiausias nuotraukas. Antilopės ir buivolai ganosi – nuostabus vaizdas. Mano mama sakydavo: "Jeigu žmonės sugyventų kaip laukiniai gyvuliai, tai mūsų žemė būtų rojus." Mama Ruandoje išbuvo penkerius metus, padėjo man kurti Jaunimo sodybą", – dalijasi kunigas H.Šulcas.

"Ji buvo gamtos vaikas, augo Žemaitijoje, vaikščiodavo basomis ir maudydavosi šaltame upės vandenyje – buvo tvirta. Gal iš jos paveldėjau meilę gamtai ir gyvūnams. Mano senelis, mamos tėtis, kuris mirė dar man negimus, labai gerbė gamtą, gyvulius ir Sutvėrėją. Įstrigo mamos pasakojimas, kaip jis obelis sodino. Sušaukdavo vaikus, nusiimdavo skrybėlę ir sakydavo: "Vaikai, dėkokime Dievui už šitą obuolį, kurį mums davė." Tada peiliu supjausdydavo ir duodavo gabalėliais. Jis savo vaikams perdavė dėkingumą gamtai. Tą pajautą turiu ir aš", – neabejoja misionierius.

Patyrė daug netekčių

Kunigas H.Šulcas Jaunimo stovyklą Ruandoje įsteigė 1982 m., tačiau 1994 m. prasidėjęs Ruandos genocidas per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje šalyje pasiglemžė milijoną gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų – mačetėmis ir peiliais nužudyti ir tie vaikai, kuriuos H.Šulcas nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs į Lietuvą.

Pats kunigas žiauraus likimo išvengė, bet buvo persekiojamas. Jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gyveno Vokietijoje, o po dviejų mėnesių grįžęs į šią Afrikos šalį ir surinkęs padėjėjų būrį atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado.

"Kolonializmas padarė labai daug blogo – sunku apsakyti. Man teko girdėti iš lietuvių: "Tu dirbi su laukiniais." Bet Lietuvoje – civilizuotoje šalyje, Europoje – žmonės irgi žudo. Esu šventiniu laikotarpiu, nuo šv.Kūčių iki Naujųjų, Lietuvos skaitęs apie kasdien įvykdytą bent po vieną žmogžudystę. Ten tokiu šventu metu, net turint laisvai prieinamus ginklus, kuriuos tiekia patys europiečiai, nėra nė vienos žmogžudystės. Tai kaip mus tada reikėtų pavadinti?" – klausia kunigas.

Per ilgus gyvenimo Afrikoje metus matęs daug neteisybės ir patyręs skaudžių netekčių, kunigas H.Šulcas mano, kad pasirinkus blogio kelią jau nebegalima nieko padaryti. "Nėra jokio skirtumo – juodasis ar baltasis, lietuvis, vokietis ar rusas. Istorijoje įvairiais tarpsniais buvo visokių žiaurumų – dabar gyvename ramiau, nors aplink yra karų ir, Dieve, saugok mus. Mes nežinome, kas dar gali nutikti", – sako jis.

"Juodasis žemynas buvo išplėštas – ne vienas rimtas pasaulio žurnalistas apie tai knygas rašė. Ruandoje, Konge, kitose šalyse europiečiai ieškojo mineralo koltano, kuris reikalingas telefonų, kompiuterių ir kitų prietaisų baterijoms gaminti. Ir dabar vyksta tas pats. Šiandien čia labai daug kinų, kurių industrijai reikia žaliavų. Laivais šiukšlės gabenamos į Afriką – iki Šiaurės ašigalio ir Antarktikos pilna plastiko, banginiai jį ryja ir miršta. Jei žmogus būtų tikrai protingas ir mylėtų artimą, pasaulis būtų kitoks. Krikščionių programa graži, bet norint ją įvykdyti kasdienybėje – labai sunkus kelias. Todėl Afrikos ateitis bus gera tik tada, jei baltieji liausis ją išnaudoti", – tokias prognozes skelbia kunigas H.Šulcas.

Gyvenimas – kova

Jis prisimena, kai 1992 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą sugriuvus geležinei uždangai, apie kurią nuolatos girdėdavo dar nuo mokyklos laikų. "Buvau ir Vilniuje, ir Kaune. Mačiau Lietuvos policiją – nebe miliciją – ir džiaugiausi atmosfera, kad čia kuriamas naujas kraštas. Toks jausmas tada gatvėse buvo apėmęs, kad visi esame lyg pažįstami, lyg giminės. Visi buvo labai nuoširdūs. Šiandien palinkėčiau visiems būti giedresniems ir daugiau šypsotis vienas kitam – ko jums trūksta, kad jūs tokie paniurę? Nuotaikos tokios, lyg tuoj bus karas", – klausdamas šypsosi misionierius.

"Afrikoje žmonės tikrai skursta, bet turi labai daug vilties ir pasitikėjimo gyvenimu. Yra labai daug žmonių, kurie laukuose dirba visą dieną tik už vieną eurą, o turi išmaitinti visą šeimą. Bet jie labai svetingi ir dalijasi viskuo, ką turi, nors turi labai mažai", – negali nepastebėti jis.

Ruandoje praleisti dešimtmečiai kunigą H.Šulcą išmokė šypsotis ir pasitikėti gyvenimu. Gyvenimas be sunkumų yra ne gyvenimas, įsitikinęs jis. "Sunku žmogui subręsti be kovos, nes gyvenimas ir yra kova, jame yra kančios. Gerai aprūpintame pasaulyje žmonės neišmoko kartais iškentėti, aukotis. Nesakau, kad reikia ieškoti papildomos kančios, bet reikėtų ištverti daugiau. Afrikoje žmonės turi labai kovoti už savo kasdienybę, egzistenciją. To aš išmokau iš jų", – sako nepaprasto nuoširdumo kunigas salezietis.