Vaikystė, paauglystė ir Kazio Sajos kūryba ne vienam mūsų – neatsiejami dalykai. 76 metų rašytojas neseniai pristatė savo kūrinį paaugliams "Septyni miegantys broliai", o metų pabaigoje turėtų pasirodyti dar viena jo knyga.

Autorius sako: tai – paskutinės jo knygos vaikams. Kita vertus, rašytojas prisipažino jaučiąsis skolingas, todėl vis dar rašo. K.Saja džiaugiasi kiekviena nemiga, kuomet galvon pasibeldžia mintys. Jis keliasi, jungia lempą ir imasi darbo. Tiesa, jau nebe pieštuku, o kompiuteriu.

– Kaip vaikus, jaunimą sudominti skaityti knygas?

– Kad aš žinočiau... Vieną dalyką beveik žinau. Kažkur pusiau juokais esu rašęs, kad šėtonui tarnauja trys tarnaitės: niekšybė, kvailybė ir nuobodybė. Viešpatie, kiek mane yra kankinę nuobodūs mokytojai! Kiek studentus prikankina kai kurie profesoriai! Ne vienas šveičia į sieną knygą, kuri yra nuobodi.

Iš tikrųjų sunku kovoti su moderniais laikais, kurie tekstą pateikia vaizdais, pataikaudami jaunam, nuodėmingam skoniui. Mes visi tokie buvom. Tai, kas pusiau uždrausta, kas nelegalu, tas labai traukia.

Bet man atrodo, kad ir kiek mes kalbėtume apie raštingumą, visais laikais mąstančių ir nemąstančių žmonių proporcija išlieka ta pati. Galime paskelbti aukštąjį mokslą privalomą, bet nuo to niekas nepasikeis. Formaliai turėsime daugiau diplomuotų žmonių, o mąstančių liks 10–15 proc. Tai patvirtina kiti išmanantys žmonės. Todėl, kai mes sakome, kad jaunimas dažnai neskaito, man atrodo, kad jie yra mažaraščiai. Taip, jie moka skaityti, moka anglų kalbą taip, kad net savosios nebegerbia. Tačiau jie yra nemąstantys.

Mane, našlaitį augino beraščiai žmonės, bet jų intelektas toli būtų pralenkęs tų, kurie į kišenę įsideda brandos atestatą. Vėliau jie atsitiktinai tampa "Klausimėlio" respondentais. Matome, kokie jie raštingi, kokie mąstantys žmonės. Bukagalviai. (pabeldžia į stalą – red. past.)

Jei knygos yra rašomos, yra brangios, ir vis dėlto perkamos, vadinasi, yra skaitančių žmonių. Nėra ko stebėtis, kad jų neskaito dauguma, kuri tenkinasi kažkuo kitu. Taip yra ir, matyt, taip bus. Rašytojo pareiga, po šimts pypkių, yra rašyti taip, kad būtų malonu skaityti bent tam, kuris ir šiaip linkęs knygą skaityti. Neskaitantįjį net įdomiausia knyga sudominti bus labai sunku, nebent paveikslėliai būtų labai ypatingi.

– Dabar yra nenusakomai didelė knygų įvairovė. Ar visos jos vienodai vertingos? Kaip pasirinkti tikrai gerą knygą?

– Kaina nėra tas faktorius, kuris apsprendžia knygos vertę, tik kai kuriuos ji sulaiko nuo knygos pirkimo, jei neįstengia to padaryti.

Mane kartais apima neviltis, sakau sau: "Ko tu rašai, matai, kiek yra prirašyta." Tarkime, kad aš jau esu grafomanas, kito darbo dirbti nemoku. Kai nerašai, rodos, gyveni nevisavertį gyvenimą.

Sutikęs žmogų, kurį gerbiu, kuris yra skaitantis, visada klausiu: "Ką įdomaus perskaitei?" Visada apsiklausinėju ir išgirstu: "Žinai, radau įdomią knygą." Be rekomendacijų knygų beveik neskaitau. Man pakanka ir televizijos, ir žurnalų. Knygų, žinoma, perskaitau nemažai. Bet ne visos man yra įdomios. Mano amžiaus žmogui jau reikia knygos su gyvenimo apibendrinimu, tam tikra išmintimi, su antologiniais klausimais, kaip dabar mėgstama filosofiškai pasakyti.

– Kaip patartumėte knygą pasirinkti paaugliams, jaunuoliams, kad ji būtų patraukli, o ne ta, kurią jis šveis į sieną?

– Gaila, kad dabar knygų apžvalgos ne visada būna objektyvios. Moksleiviai taip pat galėtų pasiklausti tų, kurie skaitė. Jei jiems tai visai neįdomu, vadinasi, jie yra modernių laikų beraščiai. Arba jiems reikėtų pasakyti: "Jūs nenorite tobulėti, subręsti kaip mąstantys žmonės, turintys žinių, turintys savo nuomonę." Atranką tarp mąstančiųjų ir nemąstančiųjų ne Viešpats Dievas padaro. Reikia norėti būti protingam. Daugeliui norisi važiuoti pakalniui, o į kalną vežti rogutes nesinori. Niekas nesiduoda veltui.

Mokslininkai seniai tvirtina, kuo sunku patikėti. Mes naudojame tik 8 arba 10 proc. to, kas mums įdėta į galvas. Vadinasi, turime begalines galimybes. Jokių mauglių, jokių tarzanų žvėrys nepajėgia užauginti – tik žmogus.

Viena mano kūrybos minčių yra ta, kad gamta arba Kūrėjas žmogų yra išleidęs nebaigtą. Jo priedermė pačiam save užbaigti. Reikia panaudoti kuo daugiau išteklių, esančių galvoje, kad moderniais laikais neliktum mažaraščiu, nemąstančiu, neįdomiu žmogumi. Gali didžiuotis savo gražumu, jaunyste, bet ateityje reikės parodyti kitas vertybes.

– Kokią literatūrą siūlytumėte pradedančiam skaityti jaunimui – lietuvių ar užsienio autorių? Gal kaip daržovę geriau valgyti pas save užaugintą?

– Jei manęs paklaustų, ką geriausia per dešimt metų perskaitei, neabejodamas atsakyčiau – Bill‘o Bryson‘o "Trumpą istoriją beveik apie viską". Tai knyga, kuri mane apšvietė, nes esu šiek tiek atsilikęs mokslų srityse, kas pasaulyje dedasi. Tai kas pasaulyje ieškoma, randama, surasta, sudėta į vieną knygą. Ji yra laimėjusi pasaulinį prizą, kaip geriausia mokslo populiarinimo knyga. Aš nupirkau bent penkias knygas savo draugams kaip didžiausią dovaną.

– Kokį regite savo gyvenimą?

– Kai tu, kaip koks daigas pro asfaltą veržiesi į šviesą, net ir sunkiais laikais atsiranda galimybė į tą šviesą išeiti. Jei manęs paklaustų, ar esu laimingas, atsakyčiau, kad taip. Manau, kad į tą šviesą prasiveržiau. Laimingas, vadinasi, suvokiantis. Kiekvienas žmogus yra daugiau mažiau kenčiantis, jam lengviau paguosti kitą, suprasti literatūrą, meną, muziką.

– Kaip suaugę, garbaus amžiaus rašytojai žino, kokių kūrinių reikia vaikams, paaugliams? Ar jie grįžta į savo pačių prisiminimus, ar visą gyvenimą lieka "suvaikėję"?

– Tai iš tikrųjų yra problema. Vis nusprendžiu vaikams daugiau neberašyti, tik suaugusiesiems. Nors turiu augančią krikštadukrą, sunku pabėgti nuo vaikiškų problemų, bet, turbūt, daug kur šaunu pro šalį. Nebepagaunu tos tikros atmosferos, kuri yra klasėse, šeimose. Jaučiu šią savo silpną vietą knygose apie vaikus, nes juos pažįstu per mažai. Pats neturiu nei vaikų, nei anūkų. Dėl to nesistengiu rašyti labai realistiškai, kūriniai šiek tiek romantizuoti. Tai tam tikras užmaskavimas. Aš ir nelendu ten, kur ne mano sritis.

– Tikriausiai girdėjote pastarųjų dienų aktualiją – pasaką apie du susituokusius karalius. Jūs esate parašęs "Pasaką apie du karalius". Apie ką ji?

– Suprantu, ko klausiate. Mano pasaka visiškai kitoniška. Ji apie gerą ir blogą karalius. Esu skaitęs labai rimtą mokslinę knygą, kuri įrodinėja, kad homoseksualai neatsiranda, nėra išauklėjami, kad tai yra tam tikras įgimtas psichikos nukrypimas ir su tuo nieko nepadarysi.

Aš su šia moksline knyga visiškai nesutinku. Žinau puikiai, kas darosi kalėjimuose, kariuomenėje, ten, kur nėra moterų. Iš bado šuo ir vabolę ėda. Kitą kartą galima pakeisti žmogaus orientaciją. Tai galiu sakyti ir nuo savęs, ir nuo žmonių, su kuriais man teko konsultuotis.

Daug kas nežino, kaip nuo senų senovės liaudyje buvo vadinami homoseksualai. Jie buvo vadinami labai lietuvišku žodžiu "subinlanda". Šiuo žodžiu pasakoma viskas. Galbūt nurodomi ne visi būdai, kaip santykiauja žydrieji, bet pagrindinis išreikštas viename žodyje. Ten, kur aš augau, į šiuos žmones buvo žiūrima daugiau su užuojauta. Nebuvo noro juos sunaikinti. Buvo pakankamai tolerancijos. Kaip vadinamos santykiaujančios moterys, niekada vaikystėje nesu girdėjęs. Gal jų nebūdavo, nežinau.

K.Sajos biografijos ir kūrybos faktai:

Gimė 1932 m. birželio 27 d. dabartiniame Pasvalio rajone, Skėrių kaime.

Tėvai buvo neturtingi ūkininkai. Būdamas šešerių tapo visišku našlaičiu, jį priglaudė giminės, augo Plungės rajone.

1943 m. baigė Paukštakių pradžios mokyklą ir paskui penkerius metus niekur nesimokė, nes dėdė norėjo jį išlaikyti namie.

1948 m. įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kurį 1952 m. baigė su pagyrimu.

Norėdamas tapti architektu, Kazys buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą, tačiau jo nebaigė, grįžo į Klaipėdą. Čia jis ketino mokytis Mokytojų institute, Lietuvių kalbos ir literatūros skyriuje, tačiau jį priėmė tik į Gamtos ir geografijos skyrių, kurį rašytojas baigė 1954 m.

Tuo metu jis parašė savo pirmąją pjesę "Lažybos", kuri 1954 m. buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre.

Vėliau K.Saja išvyko į Vilnių, nepateko į Vilniaus universitetą, tačiau įstojo į Pedagoginio universiteto filologijos studijas. Studijuodamas parašė apsakymų knygelę "Klumpės", su kuria atėjo į vaikų literatūrą. Kuomet baigė studijas, jo pjesės buvo statomos teatruose.

Tuo metu 1957 m. sulaukė ir dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją "Silva studentauja", o Klaipėdos dramos teatras – "Septynias ožkenas".

Už savo kūrybą buvo apdovanotas penkiomis premijomis.

Rašytojas išleido ne vieną dešimtį savo knygų, tarp jų – apsakymų rinktinę "Klumpės", apysakas "Būrimas obuolio sėklom", "Gvidono apsiaustas", pjeses "Melų diena".

Apysaką "Jei nutrauksim sliekui koją" rašytojas laiko geriausiu savo kūriniu.