Buvo išvykę atostogų
O.Werschlan pastarąjį dešimtmetį dėl savo, o gimus dukrai Laurai – ir dėl vyro Martino darbo gyveno ne vienoje šalyje: Jungtinių Arabų Emyratuose, Šveicarijoje, Brazilijoje. 2019 m. šeimai teko vykti į Kyjivą. Įsikūrė čia, pamilo šį miestą.
„Vasario antroje pusėje Ukrainoje buvo vaikų atostogos, planavome jas praleisti Portugalijoje. Skridome per Šveicariją – Martino tėvynę. Galvojome, porą dienų pabūsime su vyro šeima, tada skrisime į Portugaliją, o vasario 27-ąją, sekmadienį, turėjome grįžti į Ukrainą, – pasakoja Odeta. – Dar būnant Portugalijoje šveicarų avialinijos atsiuntė pranešimą, kad skrydis į Kyjivą atšaukiamas. Nusprendėme skristi atgal pas Martino tėvus ir laukti galimybės grįžti į Kyjivą. Trečiadienį grįžome į Šveicariją, o ketvirtadienį Rusija užpuolė Ukrainą, prasidėjo karas.“
Odeta pasakoja, kad dar gerokai anksčiau, vasario viduryje, JAV iš Ukrainos evakavo savo ambasados darbuotojų šeimas, iš šalies išvyko ir šeimos pažįstami JAV piliečiai.
„Tada labai sunerimau. Tačiau pakalbėjome šeimoje, su draugais – na ką, ne pirmas kartas. Amerikiečiai visada jautriau reaguoja į bet kokias neramumų galimybes. Išvažiavo, nes gavo tokį nurodymą iš savo šalies, tokios jų taisyklės, – pasakoja pašnekovė. – Europa tylėjo. Net buvo patvirtinimas iš ES šalių ambasadų, kad visi liekame, dirbame, niekas nieko neatšaukia, tik būname budrūs. Visi mano pažįstami iš diplomatinio korpuso gyveno Kyjive įprastą gyvenimą. Beje, dar šios savaitės pradžioje susirašiau su mūsų geru draugu ir kaimynu Brazilijos ambasadoriumi. Jis vis dar Ukrainoje, dabar – šalies vakaruose. Lieka, kol evakuos visus Brazilijos piliečius. Taip pat bendravau su bičiule Pietų Afrikos ambasadoriaus žmona. Jie tik vakar sugebėjo konvojumi išvykti iš Kyjivo į Vengriją. Penkias dienas šeima su trimis paaugliais ir dviem šunimis pragyveno savo namo rūsyje.“
Nesuvokiama realybė
Pasak Odetos, niekas, juolab eiliniai žmonės, netikėjo, kad Rusija gali užpulti Ukrainą, kad gali prasidėti karas, ypač – kad kariniai veiksmai gali pasiekti Kyjivą. Donbasas, Luhansas – galbūt, nes ten jau aštuonerius metus karas vyko, ukrainiečių kariai ten kasdien žūdavo. Tačiau apie grėsmę Kyjivui ar visai Ukrainai retas pagalvodavo.
Tiesa, moteris pasakojo kažkada kalbėjusi apie galimą grėsmę su savo drauge ukrainiete Ana. Ji sakė esanti visada pasiruošusi tam, kad kilus grėsmei gali reikėti trauktis iš Kyjivo: automobilio bakas visada pilnas benzino, turi vandens atsargų ir būtiniausius daiktus su dokumentais vienoje vietoje.
Jei pradedu savęs gailėtis, iškart sakau: Odeta, tuojau pat atsiprašyk už tokias mintis. Ačiū Dievui, mums netenka būti toje pekloje.
Po šio pokalbio ir Odeta susipakavo lagaminėlį su svarbiais dokumentais, prisipylė pilną automobilio baką kuro, įdėjo pakuotę vandens į bagažinę. Ne dėl to, kad ruošėsi, o todėl, kad geriau padaryti, nei po to gailėtis, kad net tokių elementarių dalykų nepadarei. „Aš tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, taps realybe“, – sako lietuvė.
Kasdienybės herojai
Šiuo metu Odetos šeima apsistojusi Šveicarijoje, vyro tėvynėje. Kai nemato penkiametė dukra, pažiūri televiziją. Nuolat skaito pranešimus apie įvykius, kasdien palaiko ryšį su Kyjive likusiais pažįstamais.
„Ryte, kol Laura dar miega, paskaitau, susirašau ar susiskambinu su ten esančiais artimiausiais draugais, pažliumbiu. Siaubas, baisu klausyti, – sako moteris. – Vieni mažiau stresuoja, kiti labiau. Vieni pozityvūs, kiti pesimistiški, praranda bet kokią viltį. Karas griauna visų gyvenimą.“
Pasak Odetos, atsiranda ir tokių perlų, pavyzdžiui, jos dukters Lauros ir jos pačios baleto mokytoja, kuri kasdien nuotoliniu būdu veda baleto pamokas savo mokinėms.
„Man ir vėl gumulas gerklėje, – graudinasi pasakodama. – Jaroslava kasdien per „Zoom“ prisijungia ir su mergaitėmis, kurios likusios Kyjive. Prieš pamoką visos susirašome. Kai kas rašo, kad pas juos girdisi susišaudymai, kiti praneša, kad eina į slėptuvę, šiandien neprijungs... Man ta mokytoja – kasdienybės herojė. Kiek reikia stiprybės, kad tokioje sunkioje situacijoje susikauptum ir eitum pirmyn. Mokytoja parašė: „Negalvokite apie jokį mokėjimą, pamokos vyks tol, kol galėsime.“ Jaroslava taip nori praskaidrinti mergaičių kasdienybę. Mūsų Laura irgi lanko nuotolines baleto pamokas ir kiekvieną kartą man kaupiasi ašaros, kai matau vaikus, likusius tame košmare.“
Galvodama, kuo gali padėti ukrainiečiams, Odeta internete surado informaciją apie lietuvių organizuojamus nuo karo bėgančių ukrainiečių pervežimus į Lietuvą, apgyvendinimą ir pasidalijo vienoje ukrainiečių grupėje, kuriai pati priklauso. Galvojo – gal kažkam pravers. Gavo daug padėkų, tačiau... neatsirado nė vieno, kuris būtų panorėjęs išvykti iš Kyjivo. Žmonės rašė: „Niekur nevažiuosime, nepaliksime savo šalies, kovosime iki paskutinių jėgų.“
„Ukrainiečiai tokie – labai labai labai ryžtingai nusiteikę, – žavisi Odeta. – Mano geriausios draugės ukrainietės Anos šeima dviem mašinomis evakavosi į Lvovą, o jau tą pačią naktį jos vyras naktiniu traukiniu grįžo atgal į Kyjivą ir nuėjo kovoti. Iš daugelio moterų girdėjau, kad vyrai, broliai, kolegos savanoriškai eina į kariuomenę. Tokių ukrainiečių, kurie galvotų, kaip iš savo šalies pabėgti, bent jau mano aplinkoje nėra. Visi labai ryžtingai ir patriotiškai nusiteikę.“
Neatsirado nė vieno, kuris būtų panorėjęs išvykti iš Kyjivo. Žmonės rašė: „Niekur nevažiuosime, nepaliksime savo šalies, kovosime iki paskutinių jėgų.“
Sunaikins pasaulio paveldą?
Paprašius prisiminti, su kokiomis mintimis prieš dvejus metus vyko gyventi į Kyjivą ir kokį jį atrado, O.Werschlan atmintyje iškyla tik gražūs prisiminimai.
„Pamenu, mūsų lėktuvas vakare leidosi Kyjive, miestas apšviestas – buvo labai gražu, – prisimena lietuvė. – Labai džiaugiausi atvykusi į Ukrainą iš Brazilijos. Nors Brazilijoje patiko gyventi, bet iš Kyjivo – vos pusantros valandos lėktuvu iki Vilniaus. Galvojau, kas antrą savaitgalį galėsiu grįžti pas artimuosius ir draugus, o jie skraidys pas mane“, – dalijasi tuomečiais lūkesčiais Odeta.
Pažįstami lietuviai, kurie buvo gyvenę Kyjive, tikino, kad Kyjivas – pats šauniausias miestas. Tokį jį Odeta ir pamatė. Tiesa, gyvenimą čia šiek tiek apsunkino COVID-19 pandemija, tačiau net ir jos metu (išskyrus pirmąjį pandemijos piką) Ukrainoje žmonės pakankamai laisvai gyveno – ėjo į teatrus, restoranus, renginius, neprivalėjo sėdėti namuose.
„Kyjivas – labai gyvas miestas, ypač pavasarį, vasarą. Čia daug visko vyksta gatvėse. Tiek gyvos muzikos nė viename mieste nesu girdėjusi. Visuose mažuose skveruose, aikštėse – visur skamba muzika, – prisimena lietuvė ligšiolinį Ukrainos sostinės gyvenimą. – Įvairiose vietose buvo sustatyti pianinai – gali groti, jeigu nori. Ir toks jausmas, kad jie visi moka groti, jie visi šokta baletą, visi dideli klasikinio meno žinovai ir gerbėjai. O kiek teatrų mieste: ir rusų, ir ukrainiečių, ir lėlių, ir jaunimo, ir muzikinis, ir operetės, ir operos.“
Odetą kausto mintis, kad bombarduojant bus sugriauti žmonių namai ir visa tai, kas statyta, saugota šimtmečius – istorinis, kultūrinis paveldas. Juk Kyjivas– vienas seniausių Rytų Europos miestų, dažnai tituluojamas muziejumi po atviru dangumi. Kyjivo aukso vartai, Pečorų laura, Sofijos soboras – tai ne tik miesto vizitinė kortelė. Sofijos soboras – UNESCO pasaulio paveldo objektas, laikomas stačiatikių religijos lopšiu ir vienu svarbiausių ir seniausių soborų pasaulyje.
Meldžia stiprybės ukrainiečiams
„Kyjive mums buvo gera, Kyjivas mums buvo geras, – šiltai kalba apie šį miestą lietuvė. – Aš ir baletą šokti pradėjau Kyjive, ir pianinu mokiausi groti. Prieš kelias dienas kalbėjausi su savo pianino mokytoja. Sakė: Odeta, kai bus liūdna, prisėsk ir pagrok, ką jau moki. Ir pagrosiu. Dar paprašiau, kad atsiųstų man kokių nors ukrainietiškų melodijų natų. Dabar turiu tikslą išmokti groti kokį nors ukrainietišką kūrinį.“
Odeta išgyvena dėl draugų, pažįstamų Ukrainoje, dėl visų šios šalies žmonių. „Jeigu dabar man su vaiku, o dar palikus vyrą kovoti, reikėtų bėgti iš namų ar slėptis slėptuvėse nuo bombų – tai būtų košmaras. Man sunku net įsivaizduoti, o ukrainiečiams tai – realybė. Širdis plyšta iš skausmo dėl jų“, – dalijasi lietuvė, kurios šeimą nuo tokios lemties apsaugojo laimingas atsitiktinumas.
„Taip, mūsų visas gyvenimas – daiktai, baldai, paveikslai, drabužiai ir dar daug kas liko ten. Tačiau kai įsivaizduoji vykstančios tragedijos mastą – kas tie daiktai? Gal tik šiek tiek gaila tokių sentimentalių daikčiukų: dienoraščio, kurį rašiau nuo Lauros gimimo apie tai, kaip ji auga, dėžutės su pačios Lauros kauptomis prisiminimų smulkmenomis, „Mažojo princo“ kolekcijos, kurią šitiek metų rinkau ir visur su savimi vežiojausi, mano močiutės, mamos dovanotų šeimos relikvijų... Tačiau jei pradedu savęs gailėtis, iškart sakau: Odeta, tuojau pat atsiprašyk už tokias mintis. Ačiū Dievui, mums netenka būti toje pekloje“, – sako O.Werschlan, meldžianti stiprybės Ukrainos žmonėms.
