L. Bytautaitė karantine nepraranda optimizmo ir svajoja grįžti prie senų pomėgių

Stengiasi įžvelgti gera

Paskelbus Lietuvoje karantiną, L.Bytautaitės, kaip ir daugelio mūsų, gyvenimas labai sulėtėjo. "Šiek tiek yra chaoso – negali sakyti. Kai esi įpratęs intensyviai gyventi, atrodo, kad dabar viskas – lyg sulėtintame kine. Keistas jausmas. Gal ir geras. Kad ir kaip būtų, dabar reikia prisitaikyti prie tokio gyvenimo ritmo", – sako L.Bytautaitė.

Ji dirba LRT prodiusere – turi 12 laidų, dar rengia "Elito kino" pristatymus, kuriuos teko sustabdyti, nes nėra galimybių bendrauti su žmonėmis gyvai. O dar lietuviška dokumentika ir vaidybiniai filmai, kurių LRT bando įsigyti arba prisidėti prie jų gamybos. Tad veiklos – labai daug. Dabar tenka bandyti dirbti kitu ritmu ir kitokiomis priemonėmis. Telefonas net paraudonavęs – taip anksčiau nėra buvę, kad per kelias valandas nusėstų baterija.

Keisčiausia žurnalistei, kad nereikia eiti į darbą. "Man labai trūksta darbinės aplinkos, – sako L.Bytautaitė. – Ši situacija padės išmokti dirbti nuotoliniu būdu. Bet aš jau supratau, kad man nepriimtinas toks būdas, nes pagundų aplink labai daug."

Prodiuserė pasakoja skaičiusi lietuvio, kuris du mėnesius buvo izoliavęsis Uhane, patarimus. Jis sakė, kad dirbant namuose būtina disciplina, Lolita su tuo sutinka. Ritmas turi būti toks pat, kaip einant į darbą, tavo stalas turi būti darbo vieta, į kurią ateini ryte, grįžti papietavęs, kad kiekviena karantino diena netaptų ištisu savaitgaliu. Ji stengiasi laikytis tokios disciplinos, nes yra tikra – kaip mažiems vaikams, jos reikia ir suaugusiesiems.

"Kol kas man nekyla klausimų, ką reikės veikti mėnesį ar du, – sako L.Bytautaitė. – Nežinau, ką kalbėsiu po mėnesio, bet kol kas net nepradėjau daryti to, ką norėčiau padaryti būdama namie. Guli nemenka krūvelė knygų, kurias planavau perskaityti, bet, tiesą pasakius, vis dar nepriėjau prie jų – nėra laiko."

Labiausiai ją trikdo nežinia: jeigu žinotų, kad po trijų mėnesių viskas sugrįš į įprastą ritmą, – būtų gerai. Bet daug kas neduoda ramybės – kiek visa tai tęsis, kaip palies prognozuojama ekonomikos suirutė? O didžiausias rūpestis, kaip ir kiekvienam, – kad nesusirgtum.

"Esu pozityvus žmogus, visur linkusi įžvelgti gerų dalykų – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Viskas praeina, tik dabar tas sustojęs laikas atrodo kaip amžinybė. Bet tai – ne karas, niekas nešaudo, mes ne apkasuose. Viskas bus gerai!" – optimizmo nepraranda pašnekovė.

Stiprybė – vienybėje

L.Bytautaitė įsitikinusi, kad, esant dabartinei situacijai, visi turi būtų vieningi ir pagarbūs vienas kitam. O pagarba labai paprasta: jeigu yra nurodymas nevaikščioti be reikalo, izoliuotis, nesibūriuoti, tai visi turėtų to paisyti.

Jeigu esame mąstantys žmonės, turėtume suvokti, kad nuo mūsų elgsenos priklauso mūsų šalies ir net viso pasaulio gerovė. Juk niekam nesinorėtų gyventi taip, kaip gyvename šiandien, dar bent porą metų. Ir labai keista, kai žmonės, baigę mokslus, pasaulio pamatę, elgiasi taip, lyg ši situacija jų neliestų.

"Kaip tik dabar galime parodyti savo vienybę, draugiškumą kaimynui, aplinkai, – svarsto L.Bytautaitė. – Galbūt nebūtina į viską žiūrėti pernelyg rimtai – galima ir su gera humoro doze. Neseniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų mačiau vaizdo įrašą, kaip du žmonės, apsirengę drakoniukais, keliavo į parduotuvę. Vienas fotografas, pavyzdžiui, sugalvojo dronu pro langus nufotografuoti, kaip šeimos leidžia laiką namuose, – vieni kurorto atmosferą susikūrę, kiti kaukių prisigaminę. Žmonių kūrybiškumui nėra ribų."

Vienintelis dalykas, kuris trikdo L.Bytautaitę, – per agresyvios ir bauginančios portalų antraštės: "Mes niekada negyvensime taip, kaip gyvenome anksčiau" ir pan. "Suprantu, kad žiniasklaida turi informuoti, kiek žmonių užsikrėtė, kaip viskas vyksta, bet man norisi daugiau pozityvesnių įžvalgų", – sako TV laidų prodiuserė.

Viltis suteikia šviesos

Vienas didžiausių L.Bytautaitės pomėgių – kino festivaliai. Deja, teks kurį laiką apsieiti be jų. Tačiau džiugina tai, kad, pavyzdžiui, "Kino pavasario" festivalis perkėlė filmus į kitas platformas, yra galimybė juos pamatyti.

Kanų festivalio organizatoriai laukė iki paskutinės minutės ir tik prieš porą savaičių pranešė, kad nukelia festivalį – lyg ir į rugsėjo mėnesį, nors galutinių sprendimų dar nėra.

"Dėl to labai liūdna. Net paskaičiau Kanų festivalio istoriją – tik 1947-aisiais, po karo, festivalis sugrįžo į savo ritmą, o dabar, po šitiek metų, jis nevyks. Tokia žinia labai nuliūdino, bet ką darysi", – sako kino ekspertė.

Ji dar turi vilties, gal rudenį vyks San Sebastjano festivalis (San Sebastian International Film festival) ar Buzano festivalis (Busan Internetional Film festival). Gal jiems dar pavyks surengti tą šventę ir parodyti kai kurias kitų festivalių programas.

Gyvenimas pakoregavo ir L.Bytautaitės planus, susijusius su kitu jos pomėgiu, – kelionėmis. Šiemet su draugėmis ji turėjo važiuoti į Braziliją – jau buvo susiplanavusios kelionę, intensyviai ruošėsi ir iki paskutinės minutės tikėjosi, kad pavyks. Bet kai buvo atšaukti skrydžiai, suprato – šiais metais greičiausiai nepavyks planų įgyvendinti. Liko viltis, kad pavyks tai padaryti kitąmet.

"Atsisakyti kelionių nelengva, ypač tiems žmonėms, kuriems kelionės yra gyvenimo patirties, bendravimo, pažinčių šaltinis, – sako kelionių mėgėja. – Bet aš visada galvoju pozityviai: gamta dabar valosi, tvarkosi. Perskaičiau, kad Vilniuje tarša sumažėjusi perpus. Mums tiesiog reikia sustoti. Matyt, per daug visko darėme, per daug skubėjome, bendravome daug, bet paviršutiniškai. Aš pati jaučiu – su kai kuo reikėdavo vos ne prieš mėnesį susitarti, kad galėtume susitikti. Kadaise, pamenu, skaitydavau pasakojimus, kad taip būdavo kur nors Prancūzijoje, ir man tai atrodė kažkokia anomalija, o pastaruoju metu patys panašiai gyvenome. Tad dabar – pauzė. Knygų paskaitysime, filmų pažiūrėsime, su artimaisiais pabendrausime. Ar daug suspėsime per tuos du mėnesius – pamatysime. Privalome prisitaikyti, o žmogus, manau, linkęs prie visko prisitaikyti. Tad tikiuosi, kad prisitaikysime ir prie tokių sąlygų."

Kolekcija brangi emociškai

Kol kas nepasipildys ir L.Bytautaitės grafinų kolekcija, nors ji dėl to nesijaudina: "Nelabai turiu kur juos dėti – buitinė, gal net primityvi priežastis. Reikia specialios lentynos ar spintelės – jie būtinai turi būti už stiklo, nes labai renka dulkes."

Kolekcininkė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo močiutės – jos bufetuke stovėdavo grafinas, vis traukęs žvilgsnį gražia forma. Seneliams mirus, jų namas tapo giminės sodyba, šeimos susiėjimo vieta. Tas grafinas jos laukė...

Dabar jų turi apie 20. Kiekvienas, anot Lolitos, – meno kūrinys, kitoks savo forma, spalva, medžiaga, graviūromis. Išskirtiniai ir dangteliai – nėra vienodų. Be baltų grafinų, yra raudonos, mėlynos, vyšninės spalvos. Dominuoja krištoliniai. Laikmetis – labai įvairus: nuo art deco, sovietinio iki šių dienų.

"Pamačiau kažkur sendaikčių turguje varpo formos grafiną – iškart supratau, kad tokio neturiu. Akis "atidirbta", formas pastebiu, – tikina kolekcininkė. – Kartais save pagaunu galvojančią, kad neturiu žalio grafino, neturiu geltono... Anksčiau negalėdavau praeiti pro jokį sendaikčių turgų – ar užsienyje, ar Lietuvoje. Esu parsivežusi suvyniotą kaip kokį mažą kūdikį net iš Madeiros. Dabar ta mano aistra šiek tiek aprimusi. Persikėliau į kitus namus, gyvenu bute palėpėje, baldai ne tokie, kad galėtum daug ką sudėti."

TV laidų prodiuserei tie grafinai – emocija, prisiminimas, nes jie arba parvežti iš įvairių šalių, kuriose lankėsi, arba padovanoti draugų. Kiekvienas – jos gyvenimo dalelė.

"Vienas gražiausių padovanotų indų – art deco stiliaus tamsiai mėlynas grafinas. Viena mergaitė, sužinojusi, kad juos renku, sako: "Pas savo prosenelę mačiau labai gražų grafiną. Paklausiu, gal atiduos." Močiutė numojo ranka: "Imk, jis nieko vertas." O man jis – vienas gražiausių", – įspūdingo kolekcijos objekto kelią pasakoja TV laidų prodiuserė.

Paklausta, kiek kolekcionuojant svarbi eksponato piniginė vertė, pabrėžia: daug brangesni prisiminimai ir emocijos.

"Nesu fanatikė – nedalyvauju aukcionuose, neinvestuoju didelių pinigų. Tačiau visada lagamine vežiojuosi specialią medžiagą dūžtantiems daiktams įpakuoti ir, jei tik pamatau grafiną, kuris man patinka, jį nusiperku, – sako L.Bytautaitė. – Gyvenimas grįš į vėžes ir – tikiu – bus naujų įspūdžių ir naujų grafinų."