L. Kalpokaitė ir J. Braškys apie Grenlandiją: ten – viskas amžina, tik žmonės laikini

Vilniaus mažojo teatro aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys neseniai lankėsi didžiausioje pasaulio saloje – Grenlandijoje, kurioje praleido dešimt dienų. Aktoriai pasidalijo, kokia jiems pasirodė ši sala, kokios temos aktualios Grenlandijos teatro žiūrovui ir kas jiems patiems svarbiausia, išėjus į akistatą su publika.

– Tai koks gi pirmasis įspūdis apie egzotišką salą, kurios net 81 proc. teritorijos padengtas ledu?

L.K.: Jeigu kadaise, lankydamiesi Islandijoje, galvojome, kad ten nėra medžių, tai Grenlandijoje jų iš viso nėra. Iš augalų mes matėm tik žolę. Uolėta žemė su samanom...

J.B.: Apie Grenlandiją neturėjau jokios vizijos, jokių išankstinių nuostatų... Baltas lapas. Į sostinę Nuką iš Islandijos atskridome trisdešimties vietų lėktuvėliu. Nusileidus prieš akis atsivėrė spalvingas miestas, pastatytas ant uolų. Mėlynas mėlynas dangus ir tokia pat ryškiai mėlyna jūra. Tai žvejų rojus. Kiekvienas Grenlandijos gyventojas saviems poreikiams gali žvejoti tiek, kiek nori. Kiekvienas gyventojas gali nusišauti 5–8 elnius maistui. Kai prisimenu Grenlandiją, prieš akis matau mėlyną jūrą, ledo lytis, saulę, fiordus, krioklį, virš jo – erelio jauniklį, kuris dar nemoka skristi...

Vaidinome Grenlandijos nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris.

Mes esame labai laimingi, galėję pažinti šią salą. Ją, beje, iš Danijos norėjo nusipirkti JAV prezidentas Donaldas Trumpas (suinteresuotas vertingomis salos iškasenomis, kurių bus išgaunama vis daugiau tirpstant ledynams). Kiekvienas Danijos pilietis, jeigu jam bus duotas įsakymas, privalo dvejus metus atidirbti Grenlandijoje, nes ten labai trūksta specialistų. Sutikome ir lietuvę, dirbančią universitete, ji lankėsi mūsų spektaklyje. Tiesa, Grenlandijoje, tolėliau nuo sostinės Nuko, yra ir 30-ies vietų kalėjimas. Šiuo metu jame kali septyni kaliniai.

– Vietinius žmones vadina inuitais. Kokie jie?

J.B.: Jie tokie patys kaip ir visi šiauriečiai: veidai balti, platūs, plaukai juodi, net blizga, akytės mažos. Inuitai neturi geno, kuris toleruotų alkoholį, tad jie neturi ir rimtų problemų, susijusių su alkoholizmu. Tiesa, festivalio proga, Nuke prailgino alkoholio pardavimo laiką keturiomis valandomis...

L.K.: Inuitai – išsilavinusi civilizuota publika. Jie lanko spektaklius, turi universitetą, nacionalinį teatrą, kurio salė labai panaši į Menų spaustuvės Vilniuje.

J.B.: O kai pamatėm jų šokius, kai išgirdom dainas... Šokiai labai išraiškingi. Judesiai – lyg šmėklų, velnių, kurie gyvena kalnuose, grimas – šėtoniškas, dainavimas – gerklinis, nes kitaip nesigirdės. O pats miestas man paliko laikinumo įspūdį. Viskas amžina – vanduo, dangus. O žmonės – laikini... Laikinumo ir amžinybės įspūdis.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiame renginyje jūs dalyvavote?

L.K.: Mes dalyvavome teatrų festivalyje "Nuuk Nordisk Kulturfestival" su režisieriaus Vido Bareikio spektakliu "Kelionė namo" (teatras "Low Air"). Festivalio tema – namai ir šeima, tad mūsų spektaklis idealiai atitiko temą. Pasakojame apie tėvų ir vaikų santykius, tėvų lūkesčius, vaikų norus. Vienų ir kitų susipriešinimą bei viltį, kad kažkada vieni kitus supras...

Sulaukėme labai adekvačios reakcijos: kur buvo juokinga – juokėsi, kur nejuokinga – girdėjome tylą. Kai užkabini žiūrovą, išgyveni spektaklio metu labai brangius momentus. Jie trunka keletą akimirkų. Pajunti šilumą. Dėmesį. Susikaupimą. Tada žinai – sukūrėme ryšį su publika... Matėme ašarą braukiančias inuites moteris. Sulaukėme daug gerų žodžių iš Nacionalinio teatro direktorės, Šiaurės Tarybos narių, aktorių iš Kanados...

J.B.: Vaidinome Grenlandijos nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris... Čia dažniausiai šokama, dainuojama, vyksta kažkokie šamanizmo ritualai... Po mūsų spektaklio mačiau salėje inuitę moterį kumštuku trinančią akis – ji verkė. Suprato, apie ką mes kalbėjome. O kalbėjome apie skaudulius, kai trūkinėja vaikų ir tėvų ryšys... Grenlandijoje žmonės tai išgyvena dar skaudžiau – jų vaikai išvyksta į Daniją, kurioje pasilieka. Todėl šią temą žiūrovai labai jautriai ir asmeniškai priima.

– Pabandykite įsivaizduoti, kaip Grenlandijos žiūrovas priimtų ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Maskaradas", kuriame tiek gamtos grožio ir didybės. Čia kaip Grenlandijoje: ir sniegas, ir ledas, ir ugnis, ir vanduo!

L.K.: Čia ir liaudies dainos, ir žinomų pasakų motyvai...

Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau.

J.B.: Jeigu su "Maskaradu" nuvažiuotume į Grenlandiją, jį lygiai taip pat puikiai suprastų. Meilės problema amžina. Nuo jos prasidėjo karai... Meilė pastato gražiausius rūmus, o nepavykusi, tragiška meilė – inspiruoja gražiausias eiles, sukuria tadžmahalus... Kūryba yra iš neišsipildymo. Shakespear‘as nebūtų parašęs sonetų savo Juodajai ledi, jeigu jie būtų vienas kitą mylėję... Gražiai yra pasakęs Ivanas Turgenevas: "Ir negali būti mene laimės. Nes laimė –  tai ramybė, o ramybė nieko nesukurs."

– Šis spektaklis kalba apie meilę. Apie siekį gyventi kitaip. "Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija", – mėgsta sakyti spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Sakykite, kuo jūs gyvenate šiandien ir ar pavyksta gyventi taip, kaip norisi?

L.K.: Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau. Bet, matyt, mano toks likimas. Aš džiaugiuosi savo darbais, galimybėmis, džiaugiuosi, kad dar užtenka jėgų dirbti, gastroliuoti. Aišku, ne viską, ko norėtųsi, galiu įgyvendinti. Bet aš į tai žiūriu filosofiškai. Išmokau savo tikslą pasiekti kitaip. Jeigu negauni kokiam nors projektui pinigų, darai be pinigų. Pagaliau, ačiū Dievui, įgijau pasitikėjimo savo jėgomis. Aš jaunystėj buvau savikritiška.

Būdavo momentų, kad kompanijoje bijodavau šnekėti, nes galvodavau, kad aš vienintelė kvaila, o visi kiti labai protingi. Tai čia jaunystės klaidos. O dabar, kai surandu kalbą su publika, man tapo nebeįdomūs pavienių asmenų vertinimai, "geriausios artistės", "blogiausios artistės" įvertinimai. Šiandien man svarbiausia ryšys – kai tu išeini į sceną, atsistoji prieš publiką ir jauti, kad ji tave priima. Nuo pat pradžių priima. Tu dar nieko nespėjai padaryt, o jie jau tave priima. Tai yra labai brangu. Tada aš jai atiduodu maksimumą.

– Jūsų profesija leidžia aplankyti unikaliausius pasaulio kampelius. Pamatėte Grenlandiją, Kiniją, Islandiją, Meksiką, Kolumbiją, Pietų Korėją, Kiniją... Ar rinkdamiesi profesiją pagalvojote, kiek aktorystė jums atvers pasaulio, kiek kultūrų leis pažinti, kiek širdžių suvirpinti?

J.B.: Net minties tokios nebuvo. Net minties... Jeigu būčiau galvojęs, būčiau daug geriau mokęsis užsienio kalbas... Daugių daugiausia, apie ką galėjom pasvajoti, – aplankyti Bulgariją. O dabar, kai išsilaipiname Šanchajuje, Bogotoje ar Seule, pirma mintis – koks pasaulis mažas. Anksčiau, būdavo kaime žmonės planuoja kelionę iki rajono centro prieš porą savaičių, o dabar atsisėdai, nusnūdai ir esi kitame pasaulio krašte. Pasaulis ne tik labai mažas, jis strimagalviais artėja – ir tai yra puiku.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ne sinoptikas

Ne sinoptikas portretas
Taigi tirpsta ta Grenlandija.. Nejaugi klystu..

xxx

xxx portretas
SVAJONIU SALIS,TIK FINANSAI RIBOJA :((
Anonimas portretas
Ten viskas labiau nei laikina. Ypač braškiai...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių